Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (VIII). Dienos laisvėje jau suskaičiuotos

Skaitykite I, II, III, IV , V, VI ir VII ciklo dalis

„Mačiau melą, smurtą ir moralinį supuvimą, todėl negalėjau likti abejingas. Noras matyti tautiečius laimingus čia ir ten, amžinybėje, vertė mane kovoti prieš visą tą blogį, kuris slėgė mano Tėvynę ir Bažnyčią, šitai kovai pašvenčiau vaisingiausius savo gyvenimo metus. Visoje savo veikloje vadovavausi krikščioniškos moralės dėsniais – sakyti tiesą, ginti tiesą, kovoti prieš smurtą, tačiau mylėti visus, net tuos, kurie yra melo ir smurto įrankiais…“ – prisimena dvasininkas. Kaip jam sekėsi?

„Nepataisomasis“ mokė „nesėdėti po šluota“

Nors blizgėjo rytinių saulės spindulių nužerta Viduklės kelio juosta, šaltoką 1983 m. sausio 26-ąją užteko ir vėjo sūkurių. Ses. Virginija Kavaliauskaitė mintinai žinojo, kurioje vietoje automobilis krestelės, o kada sušvis snieguotas eglynas. Daugybę kartų, ar lyjant, ar sningant, riedėta šiuo keliu parvežti, anot jos, „Kronikai“ straipsnelių. Ir šįsyk parapijos klebonas kun. Alfonsas Svarinskas „lauktuves“ Kybartams kaip visada buvo tvarkingai paruošęs, tik negalėjo ilgiau su viešnia pasikalbėti – laukė laidotuvės.

„Grįžusi rašinius palikau kambaryje, o pati nuėjau į bažnyčią, – atsiminimuose rašė ses. Virginija. – Čia pastebėjau įtartiną vyriškį. Pagalvojau, gal mane parlydėjo. Pasidarė neramu, kad ir vėl nepadėjau rašinių į slėptuvę. O jei klebonijoje krata? Klebonas tomis dienomis gydėsi Druskininkuose. Abi su šeimininke spėliojome, ko sunerimo saugumas…“

Tik vėlai vakare iš Viduklės lyg juodo kraujo puta atliūliavo žinia: klebonas kun. A. Svarinskas suimtas. Spėjus jam grįžti iš laidotuvių, apie pusę trijų, sučirškė telefonas. Raseiniai. Girdi, reikalauja kuo greičiau atvykti. Reikalas būsiąs trumpas. Ir, žadėdamas tuoj pat sugrįžti, klebonas išskubėjo į Raseinių autoinspekciją. Tokiu apgaulingu būdu iškviestą kun. A. Svarinską ir areštavo – nevalgiusį, be pinigų, nepasiėmusį net būtiniausių drabužių ir daiktų. Štai kodėl tądien Viduklė buvo pilna milicininkų, o miškelyje tūnojo atvežti kareiviai. Gaisrinėje, esančioje prieš bažnyčią, ir Kultūros namuose, kurie yra visai greta klebonijos, prie langų sėdėjo užsimaskavę saugumiečiai…

Nenuostabu, žinant, jog 1983 m. sausio 26 dieną pradėtas realizuoti KGB sudarytas ir sausio 20 d. patvirtintas planas areštuoti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) narius kun. S. Tamkevičių, kun. A. Svarinską ir kun. J. Kaunecką. Pirmąja auka tapo tarp veikliųjų kunigų išskirtinę vietą užėmęs KGB pavadintas „Nepataisomasis“ kun. Alfonsas.

„Visi jį gerbėme vien už sudėtą Tėvynei ir Bažnyčiai auką (jau buvo du kartus kalėjęs sovietiniuose lageriuose), bet ir už jo drąsą bei sumanumą, – rašoma kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose. – Pirmą kartą jį sutikau 1963 metais Vilniaus trečiojoje ligoninėje, kur kelias savaites gydžiausi. Ką tik iš lagerio sugrįžęs kun. Alfonsas atnešdavo Švč. Sakramentą. Vėliau, kai jis buvo paskirtas į Miroslavą vikaro pareigoms, tarp mūsų užsimezgė artima draugystė. Nedaug sutikau kunigų, kurie būtų taip degę uolumu dėl Bažnyčios ir Lietuvos reikalų. Jis visada būdavo kupinas gerų idėjų ir optimizmo.

Sergėdamas kun. Alfonsą nuo lagerio, neįtraukiau jo tiesiogiai į „Kronikos“ darbą, bet jis buvo vienas iš nedaugelio pasauliečių kunigų, su kuriuo aptardavau pačius svarbiausius dalykus. Sumanumo ir drąsos jis turėjo su kaupu. Religijos reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis norėjo padaryti, kad kun. Alfonsui būtų blogiau, todėl neleido jam dirbti Kauno arkivyskupijoje, bet drauge padarė gerą paslaugą mums, vilkaviškiečiams. Mes mokėmės iš kun. Alfonso, kaip jis sakydavo „nesėdėti po šluota“.“

Sugrįžus iš Druskininkų sanatorijos, Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius kartu su ištikimaisiais bendradarbiais išgyveno labai neramų laiką: „Vasario 28 dieną ir aš gavau kvietimą į tardymą; dvi dienas kapitonas Pilelis klausinėjo apie kun. A. Svarinską, apie mano pažintis su Maskvos disidentais – Glebu Jakuninu, Viktoru Kapitančiuku, Levu Regelsonu, Dmitrijumi Dudko ir kitais. Tardymas aiškiai rodė, kad mano dienos laisvėje jau suskaičiuotos. Kai kuriuose protokoluose, ypač D. Dudko, buvo pasakyta tai, kas apie draugus priešams nesakoma.“

Pagal protokolus matyti, jog dviejų dienų kun. Sigito tardymas buvo labai nesėkmingas ir kagėbistus turėjo siutinti, nes negavo nė vieno jiems reikalingo atsakymo. O kelis kartus buvo tiesiog ištarta: „Neatsakysiu.“ Pateikus daug TTGKK dokumentų su jo parašu, kun. Tamkevičius pareiškia: „Labai apgailestauju, kad adresatai, kuriems buvo siųsti dokumentai, nereagavo į iškeltus faktus ir dokumentus persiuntė Valstybės saugumo komitetui. Apie „Kroniką“ aš nieko konkretaus parodyti neturiu…“

Kaip TTGKK dokumentas Nr. 12 pateko į „Kronikos“ 38 numerį, sakė, jog neturi supratimo. Pats asmeniškai nematęs nė vieno TTGKK dokumento užsienio spaudoje, nes jos negauna. Kai tardytojas mjr. V. Pilelis papriekaištauja, kad jis sąmoningai vengia duoti parodymus, kunigas atsako, kad taip elgiasi dėl to, jog TTGKK veikloje nemato jokio nusikaltimo nei SSRS konstitucijai, nei kitiems sovietiniams įstatymams.

Palaikymas A. Svarinskui – Lietuvoje ir už Atlanto

Ir neišdils iš atminties toji valandėlė, kai 1983 m. sausio 30-ąją, gaudžiant Viduklės bažnyčios varpams, prieš Sumą kamžomis ir tautiniais rūbais vilkintis jaunimas, kiti šioje parapijoje užaugę ir subrendę žmonės nuo didžiųjų bažnyčios durų keliais ėjo iki didžiojo altoriaus, solidarizuodamiesi su kančių keliu einančiu klebonu ir maldaudami Viešpatį pagalbos kovojančiai ir kenčiančiai Bažnyčiai.

„LKB kronikos“ 57-ajame numeryje pateiktoje Lietuvos žmonių kovos už kun. Svarinsko laisvę panoramoje, skaitant į Vilniaus ir Maskvos aukščiausioms valdžios instancijoms rašytus protesto raštus, tarytum jauti, kaip vienu ritmu plakė Prienų, Igliaukos, Šiaulių, Telšių ir kitų parapijų tikinčiųjų širdys. Negali nepacituoti Vilniaus Saugumo komiteto viršininkui rašyto tokio Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserų Monikos Gavėnaitės, Gemos Jadvygos Stanelytės, Reginos Teresiūtės, Aldonos Raižytės, taip pat Arūno Rekašiaus, Sauliaus Kelpšo išskirtinio prašymo: „…Mes, žemiau pasirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską…“

Kokia į tai buvo KGB reakcija? Kad nesijautė tokia galinga ir visa, ką nori, galinti daryti, rodo, jog areštų sukeltai reakcijai neutralizuoti prirašė per gerą dešimtį punktų. Labiausiai gąsdino reakcija užsienyje, todėl buvo numatyta, „ką daryti, kad būtų neutralizuota kunigų Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko areštų sukelta neigiama Vatikano, kitų emigracijos centrų ir respublikos viduje prasidėsianti reakcija“. Baimintasi, kad sausio–vasario mėnesiais į Vilnių neatvyktų kapitalistinių šalių diplomatai ir korespondentai.

Įdomu, jog plane pažymėta: „Jeigu Vatikanas sukeltų antisovietinį triukšmą, per APN informuoti Vakarų visuomenę, o respublikos gyventojus – per vietinę spaudą, kad sovietiniai organai, vadovaudamiesi humaniškais sumetimais, atitinkamais kanalais iš anksto informavo asmeniškai popiežių Joną Paulių II apie minėtų kunigų varomą antivalstybinę veiklą ir jam pasiūlė, kad norėdamas išvengti jų arešto, atšauktų juos iš SSRS arba atitinkamai juos paveiktų; tačiau į tokį siūlymą Vatikanas nereagavo.“

Vis dėlto jokie patvirtinti planai, jokios užtvankos nesulaikė prasiveržusio tiesos žodžio. Jau kovo mėnesį apgailestavimo gaidelė suskamba netgi KGB 1-ojo skyriaus (skirto žvalgybai užsienyje) viršininko plk. V. Karinausko aukštesniems viršininkams pateiktame rašte: „Ryšium su kun. A. Svarinsko areštu JAV gyvenantys nacionalistiniai emigraciniai elementai pradėjo plačią jo gynimo kampaniją. Laikraščiai „Draugas“, „Naujienos“, „Tėviškės žiburiai“ ir kiti ragina kurti komitetus jam ginti, siųsti protesto laiškus Lietuvos SSR vyriausybei ir SSRS pasiuntiniui Jungtinėse Amerikos Valstijose. Juos palaiko ir JAV valdžia bei spauda („The Washington Times“). Visą tą veiklą JAV koordinuoja kun. K. Pugevičius. Jis parengė kreipimąsi į visus lietuvius katalikus. Šiame kreipimesi iškeliami kun. A. Svarinsko nuopelnai plėtojant TTGKK veiklą bei ginant tikinčiųjų teises ir raginama pradėti kovą dėl jo išvadavimo.“

Prabėgus tik trims dienoms nuo kun. A. Svarinsko arešto, Ukrainos graikų katalikų Lvovo arkivyskupas kardinolas Josyfas Slipyj Vatikane paskelbė Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius guodžiantį ir drąsinantį laišką „Broliams lietuviams“:

„Prieš dvidešimt metų dažnai susitikdavom su kun. A. Svarinsku: abu drauge nešėme nelaisvės jungą katorgoje, kai buvome areštuoti ir nubausti griežto režimo lageriu, abu nešėm tą patį kančios, pažeminimų ir bauginimų kryžių. Kun. A. Svarinskas buvo didžiai kantrus ir ištikimas, kaip tasai Titas, kuriam rašė apaštalas šv. Paulius. Ir iš jo patyriau daug paguodos, sustiprinimo ir pagalbos. Kun. A. Svarinskas yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas.

Žinia apie jo areštą ir gresiantį nuteisimą yra labai skaudi, bet ji mums primena Kristaus apaštalus. Kai apaštalai buvo suimti ir nuplakti, jie iš tarybos išėjo džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. Dėl šio areštavimo mes reiškiame gilią užuojautą kun. A. Svarinskui ir lietuvių tautai, kuri netenka uolaus kunigo, bet drauge tebūna Dievui garbė už tai, kad šiam drąsiam tikėjimo išpažinėjui suteikė malonę liudyti Išganytoją Jėzų Kristų priespaudos grandinėse…“

Jei tiesa kažkam akis bado, tai ne kunigų kaltė

1983 m. gegužės 3 d. LTSR Aukščiausiajame Teisme buvo pradėta nagrinėti Viduklės klebono, TTG katalikų komitetų nario kun. Alfonso Svarinsko byla. Vilniuje Lenino prospekto kvartalas buvo apsuptas milicininkų ir kareivių, o įėjimas į Aukščiausiąjį Teismą visiškai neįmanomas – uniformuoti ir civiliai apsirengę pareigūnai praleido tik su spec. kvietimais, gaudė ir tardė atvykusiuosius. Kunigams J. Zdebskiui, R. Puzonui, A. Keinai, G. Dovydaičiui, J. Kauneckui, J. Lauriūnui, L. Kalinauskui, J. K. Matulioniui ir kitiems patekti į salę nepavyko. Tik kun. S. Tamkevičiui saugumiečiai pareiškė: „Jūs kviečiamas liudininku, pasiimkite iš Kybartų kvietimą ir rytoj galėsite dalyvauti.“

Tris dienas Kybartuose ratais suko iš kitur būriais atvažiavę saugumiečiai ir milicininkai, akylai stebėdami, kada išvyksta ir parvyksta parapijos klebonas. Keliskart brovėsi klebonijon, ieškodami jį pavaduojančio kun. Jono Borutos SJ. Ypatingo sujudimo būta gegužės 4 dieną, kun. S. Tamkevičių iškvietus į Vilniuje esantį LTSR Aukščiausiąjį Teismą liudininku kun. Alf. Svarinsko byloje.

„Liudininku būti iš esmės negaliu, – sakė jis teisme. – Tai pasityčiojimas iš manęs, kunigui būti liudininku prieš kunigą. Aš galiu būti tik kaltinamasis ir sėdėti greta kun. A. Svarinsko. Ir tai man būtų garbė. Nepaisant šių motyvų esu pasiruošęs pateikti teismui vertingos informacijos apie kun. A. Svarinsko asmenį ir veiklą. Apie kun. A. Svarinsko veiklą galiu paliudyti, kad jis veikė viešai: TTGKK veikla visiškai suderinama su TSRS Konstitucija, Helsinkio nutarimais ir Visuotine Žmogaus Teisių Deklaracija. Be to, ji buvo naudinga ne tik tikintiesiems, bet ir tarybinei vyriausybei ta prasme, kad ji gavo daug informacijos apie tikinčiųjų skriaudas, įstatymų pažeidimus.“

„Kas jums davė moralinę teisę spręsti, kur yra įstatymų pažeidimai?“ – liudininką pertraukė teisėjas. Kun. S. Tamkevičius paaiškino, jog kiekvienas žmogus turi protą ir sąžinę, kas įgalina jį atskirti teisingumą nuo blogio. Be to, tęsė jis, visi tikintieji pritaria komiteto veiklai, beveik visi Lietuvos kunigai ir vysk. Vincentas Sladkevičius pasirašė, prašydami nutraukti kun. A. Svarinsko bylą.

Kunigas Sigitas teigė, kad negalima kaltinti kun. Svarinsko šmeižtų ir prasimanymų platinimu, nes jis visur sakė tiesą ir tik tiesą, o jei toji tiesa kažkam akis bado, tai ne kun. A. Svarinsko kaltė, o ginti tikinčiųjų teises – ne nusikaltimas. Pasirašyti po savo parodymais kun. S. Tamkevičius atsisakė, motyvuodamas, kad kun. A. Svarinsko draugai kunigai ir tikintieji neįleidžiami į viešą teismo procesą, o turi šalti gatvėje už 200 metrų nuo teismo, be to, apie 20 iš jų, milicininkų sulaikyti gatvėje, buvo nuvežti į Pirčiupio miškus.

Gegužės 6 d. 15 val. skaitant Aukščiausiojo Teismo nuosprendį jo išklausyti į salę buvo pakviesti TTG katalikų komiteto nariai kun. S. Tamkevičius SJ ir kun. Jonas Kauneckas. Teismas pranešė, kad kun. A. Svarinskas nuteistas 7 metams griežto režimo lageryje bei 3 metams tremties – ir tuo pačiu metu prokuratūrai perdavė kun. Sigitą Tamkevičių.

„Nuosprendis buvo užbaigtas teismo nutarimu už antitarybinę propagandą man iškelti baudžiamąją bylą. Šalia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, nuvežė į KGB požemius. Pakeliui, sėdėdamas kalėjimo automobilio bokse, dar spėjau iš kišeninio kalendoriaus išplėšti ir suvalgyti kai kuriuos adresus ir telefonus, kad KGB turėtų mažiau darbo. Nuvežę išrengė, padarė nuodugnią kratą, paėmė laikrodį, dokumentus, pinigus, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir aplamdytą dubenį košei. Labai keista, bet staiga dingo dažnai lydėjęs nerimas: kas leis „Kroniką“? Maldoje sakiau: ‚Viešpatie, jei ji reikalinga, pasirūpink!‘ Pabučiavau kameros grindis — nuo dabar čia bus mano namai“, – prisimena kardinolas.

Sekmadienį, gegužės 8 dieną, Kybartų bažnyčia vos pajėgė sutalpinti į pamaldas susirinkusius tikinčiuosius. 10 valandą šv. Mišių metu į skausmo kupinas tikinčiųjų širdis prabilo Vilkaviškio dekanas kun. Juozas Preikšas (vėliau vyskupas): „Žinau, kad šiandien jūsų skausmas yra toks didelis, kad bet kokie paguodos žodžiai bus tušti. Tačiau visuomet prieš akis turėkite Šventajame Rašte aprašomą įvykį, kai tikinčiųjų maldos pasiekė dangų ir angelas išlaisvino iš kalėjimo jų mylimą mokytoją apaštalą šv. Petrą. Taip ir jūs šiandien esate bejėgiai, bet kartu ir stiprūs, nes turite Dievą, turite maldą. Didžiausias mūsų ginklas yra malda.“

Sumos šv. Mišias aukojo ir pamokslą pasakė kun. Jonas Boruta SJ (vėliau – irgi vyskupas). Po pamaldų tūkstantinė Kybartų tikinčiųjų procesija keliais ir kalbėdama rožinį, pajudėjo šventoriumi aplink bažnyčią. Kolonos priekyje jaunuolis nešė raudona stula perjuostą Kryžių – aukos ir kančios simbolį.

„Ramia širdimi einu į kalėjimą, kuris tebūnie mano veiklos vainikas, – sakoma kun. S. Tamkevičiaus SJ dvasiniame testamente „Manasis credo“. – Nelaisvės metus skiriu kaip atgailą už savo klaidas ir už Bažnyčios bei Tėvynės ateitį. Visa, ką kentėsiu, skiriu už mylimus tautiečius, kad jie išliktų ištikimi Dievui ir Tėvynei, kad nė vienas nenueitų Judo keliu. Ypatingai trokštu, kad šią ištikimybę išlaikytų Lietuvos bažnytinė hierarchija, kuri saugumo yra labiau už visus prievartaujama. Broliams kunigams melsiu iš Dievo vienybės malonės: vienybės su Kristumi, su Bažnyčia, su Popiežiumi, bet ne su KGB ir ne su Religijų reikalų taryba…“