Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (X). Vidinės laisvės niekas negali atimti

Skaitykite I,  II,  III,  IV , V, VI, VII, VIII ir IX  ciklo dalis

Kameroje su žmogžudžiu

Tik vienintelis kameros vienutėn įsismelkęs žvaigždėtos Kūčių nakties spindulys matė šv. Mišias aukojantį ir į dvasinį susikaupimą panirusį kunigą Sigitą Tamkevičių. Bet staiga garsiai atsiveria geležinės durys ir užlieja prižiūrėtojo žodžiai: „Padarysim kratą.“ Paima kunigo knygas, sąsiuvinius ir po kokio pusvalandžio praneša, kad ruoštųsi etapui:

„Širdis suspurdėjo, – rašyta atsiminimuose, – bet kelionė atrodė keliskart geriau, nei buvimas šioje kameroje.“ Vilniaus geležinkelio stotyje ginkluotų kareivių ir vilkinių šunų apsuptas kun. Sigitas buvo palydėtas į „stolypiną“– specialų kalinių vagoną. Kaip pavojingam nusikaltėliui jam teko atskira kajutė, kurios grotos buvo atsuktos į koridoriaus pusę, kad vaikščiodamas kareivis matytų. „Maldoje atsisveikinau su Lietuva, brangiais žmonėmis ir paprašęs Aušros Vartų Dievo Motinos globos pradėjau kelionę į Rytus.“

Toli palikdamas sniegu apklotas tėvynės platumas ir auštantį auksinį dangaus ruoželį, įdienojus traukinys sulėtino tempą. Pskovas – pirmoji kalinių etapo vadinama „peresylka“ – kalėjimas. kur nuteistuosius rūšiuodavo tolesnei kelionei. Nuo Pskovo vienoje šešių vietų kajutėje važiavo drauge su kriminaliniais nusikaltėliais. Vagys, narkotikų prekeiviai, prievartautojai – kokių tenai tik nebuvo:„ Kai pasakydavau savo straipsnį, pagal kurį esu nuteistas, – esu valstybinis nusikaltėlis, – mano nuostabai, kaliniai visuomet sureaguodavo pagarbiai. Tikriausiai jie jautėsi valstybės nuskriausti, todėl jų akyse kalinys, kovojęs su valstybe, buvo vertas pagarbos.“

Ką žadėjo 1984 m. sausio 5 dieną  pasiektas Permės lageris? Čia, su keliais kaliniais tik  atšventus ortodoksų Kalėdas, išsyk staigmena –  kamera su žmogžudžiu Petia, kuris nuo ryto iki vakaro pasakodavo, kaip ką nudūrė ar pasmaugė. Kodėl apgyvendino būtent su žmogžudžiu, nors pagal kalinių pervežimo taisykles valstybiniai nusikaltėliai turėjo būti vežami ir kalinami atskirai nuo kriminalinių? Šiam klausimui atsakymą galima rasti atsiminimuose:

„Trečią dieną mane iš tos kameros paėmė, nusivedė kažkur į trečio aukšto kabinetą, ir ten keturi čekistai dar kartą pabandė užverbuoti kolaborantu. Sakė: ‚Jei draugausim, tau lageryje nebus sunku.‘ Ir tik tada supratau, kodėl mane su tuo žmogžudžiu uždarė, parodė, kokios sąlygos gali būti lageryje. Aš jiems paaiškinau, kad kai užbaigsiu bausmę, planuoju eiti, kaip ir prieš suėmimą, kunigo pareigas. Todėl jų pasiūlymas man nepriimtinas. Reikės klausyti išpažinčių – žmonės turi pasitikėti, o jei „dvigubas“ būsiu, tai to pasitikėjimo neturėsiu.

Todėl sakiau: ‚Labai atsiprašau, bet šito bendradarbiavimo nebus.‘ Labai nesispyrė, tik pagrasino, kad jei ramiai laikysiuosi, tai bus „pusiau bėda“ lageris, o jei neramiai laikysiuosi – „tai tada žinokis“.  Pagrasinę, kad jeigu bandysiu lageryje ką nors organizuoti, geruoju nesibaigs, bet sugrąžino ne pas Petią, o į kamerą, kurioje visi buvome vadinamieji valstybiniai nusikaltėliai.“

Permės apskrityje šalia Polovinkos gyvenvietės įkurtame 37-ajame politinių kalinių lageryje, kur buvo kalėję beveik visi žymiausi Rusijos, SSRS respublikų, okupuotų Baltijos valstybių žmogaus teisių gynėjai ir disidentai,  įvairių tautų nuteistieji lietuvį kun. Tamkevičių sutiko labai draugiškai. Sekmininkų vadovas Goretojus, leningradietis Dolininas ir kiti, kuriais buvo galima pasitikėti, padėjo nešti nelaisvės kryžių.

„Nelaisvėje norisi, kad laikas bėgtų kuo greičiau, tačiau aš dažnai mąstau apie tai, kad privalau norėti ne greito ir tuščio laiko bėgimo, bet kad tas laikas būtų naudingas ir man, ir tiems, kuriems paskyriau savo gyvenimą, – tuo metu rašyta viename laiške. – Todėl kiekvieną dieną aukoju Dievui ir savo nelaisvę, ir artimųjų ilgesį, ir nuovargį, ir visa, ką galima paaukoti, kad Viešpats būtų daugiau mylimas, kad žmonės artėtų prie amžinosios Tiesos ir Gėrio.“

Nuviliant saugumietį. Žinia apie gyvą „Kroniką“

Lagerio dienos kaip akmenų prikrautas vežimas stūmėsi priekin. Kasdien reikėjo eiti į metalo apdirbimo cechą, nuo tekinimo staklių rinkti metalo drožles ir kartu su  bičiuliu tapusiu irgi disidentu jaunu gruzinu Tarielu Gviniašviliu vežti jas į konteinerius. „…Apvaizda sudarė man galimybę dirbti tokį darbą, kad mokėčiau atjausti ir įvertinti tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio, atrodo, dirba labai nereikšmingus darbus, bet kurie Dievo akyse yra nemažiau nuopelningi už didžiuosius, – 1984 vasario 4 dieną pirmajame laiške iš Permės 37-ojo lagerio rašė kun. Sigitas. – Viską aukoju Viešpačiui ir esu įsitikinęs, kad dabartinis mano darbas yra nemažiau naudingas Bažnyčiai ir tikintiesiems, negu visa tai, ką dirbau 20 metų. Kokia paguoda šitai žinoti. Dangiškasis Tėvas viską mato ir viską įvertina. … Per praėjusius 10 mėnesių išmokau kur kas labiau pasitikėti Dievu. Ir tada, kai mes užsimirštame, Jis yra mūsų gyvenimo laivelyje ir neleidžia jam nuskęsti.“

Naujoje vietoje pradėjus kiek apšilti,  iškvietimas į „vachtą“. KGB tardytojui davus perskaityti rašomąja mašinėle lietuviškai parašytą tekstą, kun. Tamkevičius iškart atpažino  prieš kelerius metus rašytąjį „Dvasinį testamentą“:

„…Savo širdyje nešiosiu visus tuos brangius Lietuvos tikinčiuosius, su kuriais susidūriau per 20 kunigavimo metų. Likite ištikimi Kristui ir Tėvynei!… Tikiu, kad mūsų darbą ir kovą tęs kiti, tik, galbūt, dar uoliau ir vaisingiau, negu tai pavyko man ir mano draugams…“ Tardytojui paklausus, ar tai jo parašytas tekstas, kodėl jį parašė ir kaip jis pateko į „Kroniką“, patvirtino, kad tikrai jį parašė, bet neturi supratimo, kaip jis pateko į „Kroniką“: „Neišsigindamas autorystės, turėjau nuvilti saugumietį, nes mano prisipažinimas jiems buvo nenaudingas. KGB ieškojo argumentų, kad „Kronika rašo netiesą.“

Tai buvo pirmas tardymas, bet ne paskutinis. Prabėgus mėnesiui, vėl iškvietimas. Kokie vėjai dabar atpūtė naują žinią? Įžengęs į tardymo patalpą kun. Sigitas lyg stabteli, lyg šypteli – mat pasitinka  Vilniuje buvęs pagrindinis KGB tardytojas papulkininkis V. Urbonas. Į tolimą kelionę jį vijo klausimas, kodėl po to, kai Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas nutraukė savo veiklą, pogrindyje vėl atsirado Katalikų komitetas? Matyt, tikėjosi ką nors naudinga išpešti. Deja. „Paaiškinau, kad, būdamas lageryje, visiškai neturiu informacijos, kas vyksta Lietuvoje.“

Iš tiesų kun. Sigitas  tada neturėjo jokios galimybės  sužinoti, kad po jo teismo, susitikę kunigai J. Boruta ir J. Zdebskis sprendė Tikinčiųjų teisėms ginti pogrindinio komiteto ir „ Kronikos“ santykių klausimą. O Žagarėje aplankę vysk. J.Steponavičių, drauge buvo nuvykę į Latvijos miškus ir ten aptarė reikalą. Buvo nuspręsta, kad pogrindinis TTGKK teveikia, o jo dokumentai „Kronikoje“ bus skelbiami informacijos forma, jų turinį perpasakojant savais žodžiais.

Taigi papulkininkiui vėl, kaip ankstesniuose  tardymuose, teko pripažinti, kad „atsakymas tuščias“. Kokia buvo šio nelaukto susitikimo pabaiga, dėstoma kardinolo atsiminimuose: „Baigdamas pokalbį, jis pasisuko į mane ir nutaisęs neva draugišką veidą paklausė: „Pasibaigė visi teismai, viskas liko praeityje, dabar galime nuoširdžiai pasikalbėti. Sakyk, juk tu buvai Kronikos redaktoriumi?“ Tikrai, ko jau ko, tokio klausimo nesitikėjau. Pasakiau pirmą atėjusią mintį: „Jeigu aš buvau redaktorius, tuomet „Kronika“ tikriausiai neina?“ Papulkininkis ištarė: „Kronika eina…“ Daugiau jis manęs nieko neklausinėjo, o aš stengiausi neparodyti savo džiaugsmo. Čekisto pasakyta frazė „Kronika eina“ man buvo pati džiaugsmingiausia naujiena, nuo jos šviesiau pasidarė akyse ir širdyje. Viešpatie, kaip gera, kad KGB nepajėgė sunaikinti šio leidinio!“

Nesunaikino, tačiau po vyr. redaktoriaus arešto pavojus lyg juodas debesis kybojo. Pasak kun. Petro Dumbliausko SDB: „Pasijutome tarsi bičių spiečius be motinėlės – bitės gyvos, laksto, bet nėra gyvybingumo.“ Tačiau visus labiausiai džiugino, kad nenutrūko „Kronikos“ – to vieno iš svarbiausių šių sambūrių kūdikio – gyvybė: kun. S. Tamkevičius SJ per vienuolika pogrindžio spaudos metų rengė pamainą, kuri, nepabūgusi vargo ir pavojų, tęsė  leidybą.

„ Kronikoje“ buvo rašyta, jog 1984 m. gegužės 7 d. Kybartų bažnyčioje buvo meldžiamasi už prieš metus areštuotą kleboną kun. S. Tamkevičių.  Pogrindiniame leidinyje atsispindėjo protestais ir atvirais laiškais reiškiamos tikinčiųjų nuotaikos. Antai „Kronikos“ 62 Nr. taip atsakoma į  laikraščio publikaciją „Vienoje rankoje  rožančius, kitoje – vėzdas“: „Kun. S. Tamkevičius tikrai turi vėzdą, tiktai ne rankoje, o širdyje, kuriuo smarkiai trinktelėjo mūsų ateistams, gindamas tikinčiųjų teises. Tiktai tas vėzdas ne medžiaginis, o dvasinis, tiesos vėzdas, nukreiptas ne prieš santvarką, ne prieš teisingus įstatymus, bet prieš ateistų savivaliavimą, pažeidžiant tarybinius ir tarptautinius įstatymus, diskriminuojant tikinčiuosius…“

Tie „Kronikos“ numeriai, kuriuose būdavo publikuojami jaudinantys kun. S.Tamkevičiaus laiškai, ne vien tiesos žodį nešė, jie žadino ir dvasinės tobulybės ilgesį:

„Šiandien pas mus nuostabiai gražus sekmadienis. Atrodo, kad pati gamta švenčia Kristaus Karaliaus šventę. Giedras dangus. Jaunų berželių šakos storai apsnigtos; taip gražiai padabintos, kad nors statyk ant altoriaus. Ir nė mažiausio vėjelio – tylu, ramu, didinga. Prie Eucharistinio Karaliaus kojų sudėjau daug prašymų, o visų pirma –reikalus tų, su kuriais dalintasi dvasios ir kūno penu.

Šių metų (1985) Kristaus Karaliaus šventė man priminė įvilktuvių dieną. Prieš 30 metų šioje šventėje mano kursui – 24 klierikučiams buvo įteiktas kunigiškas drabužis. Jis turėjo nuolatos priminti, kad atsisakyta viso to, ką pasaulis laiko apglėbęs, kad tolimesnis gyvenimas besąlygiškai pašvęstas Kristaus ir artimo meilės tarnybai, kad nuo šiol didžiausiu rūpesčiu bus siekimas tikslo, kurį kun. J. Bosko išreiškė šūkiu: „Duok man, Viešpatie, sielas, o kitą pasiimk!..

Įvilktuvių proga vyresniųjų kursų alumnai dovanojo paveikslėlius su gražiomis mintimis, o dvasios tėvas – visiems po didelę Kristaus Karaliaus reprodukciją: stovi Viešpats prieš Pilotą surištomis rankomis su erškėčių vainiku ant galvos, o veide, atrodo, viso pasaulio kančia. Argi anuomet įvilktuvių džiaugsme galėjo kas nors giliai įsijausti, kad šitas Karalius iš savo būsimų karininkų pareikalaus irgi nemažos aukos. Bet viskas ateina savo laiku. Kaip labai esu dėkingas Dievui, kad prieš 30 metų šalia savęs turėjau puikius draugus — idealistus. Visi degėme mintimi: dabar lavintis, tobulėti, paskui dirbti iš peties.“

„Norėčiau daugelį atvesti pas Kristų“

„Mano kasdienybėje nieko naujo. Žadintuvas kas antra diena kelia darbui — tai mano Nazaretas… Bandau įsijungti į Gavėnios rimtį ir susitelkimą. Kaip greitai bėga laikas. Kartais apima baimė: Viešpatie, kad tiktai tos greitai prabėgančios dienos nebūtų tuščios, kad nors maža dalele pasitarnautų Dievo karalystės plitimui“, – rašyta 1986 m. vasario 14 dienos kun. Sigito laiške. Tuo metu iš cecho perkeltas į lagerio virtuvę buvo paskirtas pamainos virėju, bet tik kriminaliniams nusikaltėliams čia patekti buvo privilegija, nes galėjo sau kažką pasivogti. Kartą kitos pamainos virėjas maskvietis Lukinas pasivogė  jo pamainai skirto aliejaus dalį ir su draugais prisikepė blynų. Ką daryti?  Jei neužkirs kelio jo savivalei, jis ir toliau skriaus kalinius. Kai tik lageryje pasirodė saugumietis, kun. Sigitas jam pareiškė, kad virtuvėje daugiau dirbti negali, nes Lukinas vagia produktus. Nuo to laiko virtuvėje problemų daugiau nekilo. Kaliniai, ypač ukrainiečiai, labai vertino sąžiningą pamainos virėją. „Taip pat labai geranoriškas buvo ir vienas jaunas tadžikas, – rašoma kardinolo atsiminimuose. – Jis buvo musulmonas. Ir kadangi lageryje, nors mėsos beveik neduoda, sriuboje kažkokį kiaulės gabalą vis tiek verdi, tai jis tos sriubos negalėjo valgyti. Aš jam pažadėjau atskirai išvirti sriubą, visai nenaudodamas mėsos. Ir mes tapome labai geri draugai.“

Gal tai buvo KGB nurodymas iš viršaus, bet 37-ajame lageryje prižiūrėtojai nešaukdavo, nebuvo jausti neapykantos, tik vienas toks labiau griežtas buvo. Tačiau vieną sekmadienį per Velykas jis „dežūruoja“ ir ateina, kai jau sriuba išvirta prieš pietus, patikrinti, ar galima kaliniams išdalinti. Patikrina, pasirašo knygoje ir klausia: „Na, kaip reikalai?“ Kun. Sigitas sako: „Prastai, kapitone.“ „Na, o kas?“ Pamainos virėjas aiškina: „Šiandien Velykos, kiaušinių nėra.“ Tuo pokalbis ir pasibaigė, bet po geros valandos malonus, atsiminimuose aprašytas netikėtumas: „Žiūriu, tas pats piktas kapitonas vėl eina į virtuvę ir kažką nešasi. Ir įsivaizduok – atnešė 10 kiaušinių! O jo visi nekentė, buvo toks griežtas, piktas, kur reikia, kur nereikia apibara. Pasirodo, net ir pas tokius žmones yra kažkur gerumo. Tik klausimas – kaip tą gerumą pažadinti… Žinoma, 10 kiaušinių visiems sunku padalyti, tai aš iš jų iškepiau kaliniams po kelis blynelius, mat duodavo miltų, kuriuos virėjo nuožiūra į sriubą galima pilti. Sumušiau kiaušinius į miltus ir iškepiau Velykoms po porą blynelių.“

Kokiu aidu Didysis Prisikėlimas atsiliepė kun. Sigito širdyje rašyta į Lietuvą siųstame ir „Kronikoje“ išspausdintame laiške: „Jau trečios šv. Velykos negirdžiu vargonų ir iš tūkstančių širdžių džiaugsmingai aidinčio „Aleliuja!“, bet Kristaus Prisikėlimo šventė nugali atstumus ir užtvaras ir džiaugsmingai suvirpina širdį. Velykiniai pergyvenimai manyje tokie brangūs, kad jų negali nustelbti nei laikas, nei jokios negandos… Didžiojo Ketvirtadienio vakarą mintimis dalyvavau Paskutinėje Vakarienėje. Paskui stovėjau po Kristaus Kryžiumi, o Šeštadienio vakarą su visais gyvais Bažnyčios nariais atnaujinau Krikšto pažadus. Velykų diena buvo laisva nuo darbo, todėl nekliudomas galėjau mąstyti, bendrauti su mirties ir gyvybės Viešpačiu ir su visais, kuriems Kristaus Prisikėlimas yra didžiausia gyvenimo tikrovė.“

Velykų trečią dieną, skaitydamas laikraštį „Argumenty i fakty“ kun. Sigitas sužinojo, jog vasario 5 d. tragiškai žuvo kun. Juozas Zdebskis: „Dar ir dar skaičiau, ir abejonės neliko. Tebūnie Viešpaties valia! Jis geriau žino, kam reikia dirbti, kam kentėti ir kam pailsėti po visų vargų. Pirmą kartą kun. Juozą sutikau Alytuje 1965 m. pavasarį. Jis užėmė mano vietą, ir aš išvykau į Lazdijus. Po kelių metų Apvaizda mus suvedė prie bendro darbo Prienų melioracijoje. Visada buvo galima iš jo pasimokyti pasiaukojimo, ištvermės, romumo, dvasinio gilumo. Viešpatie, atlygink jam už jo plačią širdį ir tą gėrį, kurį dalijo kitiems, amžinuoju gyvenimu ir ramybe prie Tavo Širdies!“

1986-ųjų sužydėjusį pavasarį lietuvių tautai sveikinant vyskupą tremtinį Julijoną Steponavičių, minintį 25 m. tremties metines, švenčiantį 50 m. kunigystės ir 75 m. amžiaus jubiliejus, „ LKB Kronika“ paskelbė gegužės 20 d. rašytą popiežius Jono Paulius II sveikinimą: „…Tavo sielą, kurią šv. Dvasia pašventė savo šventove, tapo krikščionių tikėjimui saugoti tvirtove, kurios negali sugriauti jokie vėjai, jokios audros, jokios negandos. Tokiu būdu, Garbingasis Broli, tikintiesiems tapai vėliava, po kuria jie rikiuojasi, o netikintiesiems — nerimu.“ Skaidria šviesa buvo nutviekstas  ir tomis dienomis į tėvynę iš Permės lagerio atskriejąs kun. S. Tamkevičiaus laiškas: „Gegužės mėnesio nuotaikos lydi mane ir čia. Kokie brangūs šie gegužės vakarai buvo per dvidešimt pastoracinio darbo metų. Savo dvasia apkeliauju visas darbo vietas, aplankau jaunus ir senus ir visiems linkiu, kad meilė Dievo Motinai Marijai būtų labai gyva jų širdyse. Meldžiuosi už visus buvusius parapijiečius, kad Dievas augintų tai, ką kadaise netobulai sėjau. Norėčiau daugelį atvesti pas Kristų, norėčiau ta laime, tais dvasios lobiais, kurių gausiai sėmiausi prie dangiškos Motinos kojų, pasidalyti su visais…“

„Kitaip pasielgti negalėjau“

Gegužės  6-ąją kun. Sigitas, prisimindamas, kad jau treji metai praėjo nuo tos dienos, kai paaukojęs Nekruvinąją Viešpaties Auką, išėjo iš namų… ir buvo areštuotas, laiške pažymėjo:„Kas turi Tiesą, žino Kelią ir eina ne į mirtį, o į Gyvenimą, tam visada privalo būti giedras dangus. Esu įsitikinęs, kad kelias į Gyvenimą su Dievu per Uralą nėra nei ilgesnis, nei blogesnis už visus kitus kelius…“ Pagal nuostatus, kaliniui atlikus pusę bausmės, peržiūrima jo byla. Politiniams ar dėl tikėjimo nuteistiems asmenims šį „perteisimą“ kalėjimo administracija ir saugumas naudoja kaip papildomą bandymą palaužti žmogaus valią ir jo įsitikinimus. Todėl 1986 m. liepos 30 d. kun.Tamkevičių su uždėtais antrankiais nuvežė į Permės kalėjimą, o po dešimties dienų, lydint trims kariškiams, įsodino į Maskvą skrendantį keleivinį lėktuvą.

Vilniuje, Saugumo izoliatoriuje, praleido visą mėnesį. Kviesdavo pokalbio kartą per savaitę, kartais du kartus. Kun. Sigitas ramiai laikėsi savo principų, bet neleido įžvelgti, kas dedasi širdyje. Atgal į lagerį vežė etapu su kitais kaliniais. Saugumietis paaiškino, kad lėktuvu galima būtų skraidinti tuomet, jei būtų nuopelnų.

Pirmąją naujųjų 1987 m. dieną laiške skamba tokie jo žodžiai: „Turbūt pats didžiausias noras, kad visi, su kuriais gyvenimo kelyje Apvaizda suvedė, augtų malone ir meile, kaip augo Betliejaus Kūdikis. Ir šiais metais mano gyvenimo traukinys rieda tais pačiais bėgiais. Monotonija, pilkuma, bet ir laisvėje to netrūksta. Mūsų pareiga atidaryti širdies langus, duris ir įsileisti Tą, kurio akivaizdoje viskas pasidaro nekasdieniška, šventa. Kokia brangi Nazareto pamoka — pilkos dienos sužėri dieviška šviesa, jei tik toje kasdienybėje nepamestas iš akių tas, Kuris save pavadino „Pasaulio šviesa“, jei su juo gulama ir keliamasi, dirbama ir kenčiama. Aplanko kartais ir mane mintys: Viešpatie, kokie ilgi tie metai! Ir dar daug jų! Bet nespėja ateiti šios mintys, kai kažkas širdyje prakalba ir primena: tau nevalia dejuoti, tu privalai visada būti stiprus, nes iš Viešpaties gavai labai daug, nes tave, kaip anuomet apaštalą Petrą, lydi Bažnyčios malda.“

Prabėgo penki mėnesiai ir vėl naujas etapas. 1987 m. vasario 11 d. į Vilniaus saugumo izoliatorių iš Permės lagerių buvo atvežti kunigai kaliniai – Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Iš jų reikalaujama raštiško prašymo paleisti į laisvę. Būtina paleidimo sąlyga, kurią kaltinamiems kunigams kelia saugumas „pasižadėjimas“ ateityje nepažeidinėti tarybinių įstatymų. t. y. būti lojaliems sovietinei valdžiai. Mainais į laisvę jiems buvo siūloma atsisakyti savo principų. „Vilniaus KGB kalėjime saugumietis mėnesį laiko žaidė kaip katė su pele, – rašoma atsiminimuose. – Nuolat pokalbį vesdavo papulkininkis Naruševičius ir jam asistavęs jaunas saugumietis. Per vieną pokalbį atrodydavo, kad paleis į laisvę, o per kitą – šias viltis sudaužydavo. Bandžiau nerodyti emocijų, nors jų buvo labai daug. Pradėjęs pokalbį, kad man reikia keistis ir galėsiu tuojau išeiti į laisvę, kalbėjo labai draugiškai, pasiūlė net arbatos. Vienu metu pajutau svaigulį… Vėliau lageryje sužinojau, jog čekistai ne kartą naudodavę cheminius preparatus, kad tardomasis papasakotų tai, ką budėjimo būklės nutylėtų. Beliko guostis tik tuo, kad papulkininkis Naruševičius buvo piktas; jeigu būtų pasisekę ką nors naudingo išgauti, jo nuotaika tikriausiai būtų buvusi kitokia. Kitą dieną vėl buvau įkalbinėjamas parašyti malonės prašymą ir, žinoma, vėl nuvyliau.“ Pasimatymų su artimaisiais metu kun. Sigitas pareiškė, kad rašyti malonės prašymą atsisakė, todėl, savaime aišku, į laisvę išeis tik tokiu atveju, jei dėl vienokių ar kitokių politinių sumetimų „išmes už KGB būstinės vartų“.

Po mėnesio 1987 m. kovą kun. Tamkevičius buvo įsodintas į „stolypiną“ ir per Smolenską, Voronežą ir Javas atsidūrė Mordovijoje, Baraševo gyvenvietėje esančiame lageryje. Šis laikotarpis laiške taip pažymėtas: „Esu įsitikinęs, kad visur ir visada galima gyventi pilnakraujį gyvenimą ir būti naudingam kitiems. Jei Viešpats atsiuntė į mane į lagerį, tai suprantama, kad mano gyvenimas čia Bažnyčiai yra reikalingesnis nei laisvėje. Turiu progos kai ką paaukoti Dievui, turiu galimybę savo idealus pastatyti aukščiau už visas kitas vertybes. Nesigailiu, kad grįžau atgal, kitaip pasielgti ir negalėjau. Išorinė laisvė, kurią žmonės taip brangina, nėra pati didžiausia vertybė. Vidinės laisvės kaina yra didesnė ir šitos laisvės niekas negali atimti, ją galima tik pačiam prarasti, gyvenant ne pagal sąžinę.“