Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (XI). Protestų balsai, artinę kalinimo pabaigą

Skaitykite I,  II,  III,  IV , V, VI, VII, VIII, IX ir X ciklo dalis

Lietuvos ir užsienio tikinčiųjų protestai ir, žinoma, Jungtinių Valstijų prezidento Ronaldo Reagano prašymas paleisti kunigus į laisvę artino jų kalinimo pabaigą. Kuo pasižymėjo paskutinis kančios laikotarpis kun. S. Tamkevičiui?

Kaliniai prašydavo Krikšto

Dienąnakt traukiniui bildant Sibiro link, kun. Sigitas Tamkevičius trečią kartą  turėjo progos, anot jo, ne tik pavargti, bet ir daug ką pamąstyti. Iš atminties kilo Vilniaus KGB kalėjime vykusių tardymų nuotrupos, nuo įtampos įraudęs papulkininko veidas, spaudimas paaiškinti, ką reiškia vienos kratos metu paimtas sąsiuvinio lapas su užrašu „Perspektyvos“ ir naujo leidinio metmenimis: pogrindžio spauda, pogrindžio kunigų seminarija, kova su  KGB… Nesulaukęs norimo atsakymo ir pasižiūrėjo į laikrodį pasakė, kad laikas baigti, nes jau 22 val…

Vieną dieną, 14 val., kunigą atvedė į salę ir parodė 10 min. kino žurnalą apie Bažnyčią Lietuvoje: „Skamba Velykų varpai, procesija, vysk. Juozas Preikšas teikia Sutvirtinimą ir daug kitų akiai ir širdžiai brangių kadrų. Bandė sukelti įspūdį, kaip laisvėje viskas gerai, o tu čia – kalėjime… Paskui nusivedė į tardymo kambarį ir pradėjo pokalbį, kad man reikia keistis ir galėsiu tuojau išeiti į laisvę…“

1987-ųjų balandžiui įsibėgėjus, pro traukinio langus jau šmėžavo Mordovijos platumos, artėjo nauja įkalinimo vieta – Baraševo lageris. „Vaikštau Jums gerai žinomais takeliais ir lenkdamas pirštus vietoj rožančiaus karolėlių prisimenu tuos, kurie čia vaikščiojo pirma manęs“, – netrukus Lietuvą pasieks tokios kun. Sigito laiško eilutės. Šio lagerio kasdienybės skonį yra pajutęs ne vienas  tėvynainis, o balandžio 10-ąją jam čia patekus, lietuviai buvo du: senukas iš Šiaulių ir jaunas kareivėlis iš Šančių.

Nedaug trūko, kad būtų galėjęs pasisveikinti su vienu savo brangiu žmogumi. Ką tik į laisvę buvo paleistas Kybartų seselių mielu seneliuku vadintas „Kronikos“ ištikimas bendradarbis Vladas Lapienis, kurio pokalbis su Mordovijos lagerio viršininku čia ėjo iš lūpų į lūpas: „Išsikviečia lagerio viršininkas Vladą ir sako: ‚Seni, rašyk raštą, kad nori grįžti namo, ir mes tave paleisime!‘ O aštuoniasdešimtmetis senukas atsako: ‚Viršininke, man čia taip gera, kad aš nieko nerašysiu.‘ Nerašė ir neprašė pasigailėjimo. Kaliniai buvo sužavėti šitokiu V. Lapienio elgesiu.“

Galbūt šis, pirmąsias lagerio dienas sušildęs ir atsiminimuose atsispindėjęs, epizodas buvo vienas žingsnis, einant baltuoju atminties taku balandžio18-ąją pasitikti kunigystės sidabrinį jubiliejų: „…Kunigystė man davė daug gerų, taurių žmonių, kurių prisiminimas mane gaivina ir čia, toli nuo Tėvynės, – rašyta to meto kun. S. Tamkevičiaus laiške. – Visa, ką aš per 25-erius kunigystės metus nuveikiau ir daviau kitiems, labai maža, palyginus su tuo, kiek gavau iš kitų. Nežinau, kaip ilgai ir kokiose sąlygose Dievas leis man darbuotis, bet norėčiau, kad tas laikas būtų pažymėtas šventumo ir aukos ženklu…“

Per 25-erius metus, būnant Kristaus Vynuogyne, gyvenimas privertė išbandyti daug profesijų. Tačiau, kaip ne kartą yra pažymėjęs, visur ir visada galima gyventi pilnakraujį gyvenimą ir būti naudingas kitiems:

„Mordovijoje kalėjau kartu su vienu jaunu vyru, kuris bandė į užsienį pabėgti ir už tai gavo 10 metų. Tačiau būdamas karceryje jis surado tikėjimą, – rašyta kardinolo atsiminimuose. – Sako: ‚Vaikštau po tą mažą kamerą, alkanas, sušalęs ir staiga pamačiau ant palangės įbrėžtą mažą kryželį. Tarytum nušvito – yra Dievas.‘ Jis žinojo, kad esu kunigas ir sugrįžęs iš karcerio paprašė, kad jį pakrikštyčiau. Atsakiau, kad taip paprastai krikštyti negaliu, turi žinoti, ką tu priimsi. Ir mes po darbo vaikščiodavom lagerio teritorijoje, ką jau aš mokėjau – mokiau, ir pakrikštijau. Paskui vienas gydytojas irgi panašiai pasiprašė Krikšto, tas net lotyniškai „poterius“ išmoko. Taigi, tikėjimas tokiomis sąlygomis buvo kaip Dievo dovana.“

Uralo lageryje – plojimai kunigui Svarinskui

„Kaliniui laiškas ne mažiau brangus kaip alkanam duonos riekė, – už jį dėkodamas kun. Tamkevičius pasidžiaugė, kad Lietuvoje yra žmonių, gyvai prisimenančių Kristaus meilės įstatymą – „kalinį aplankyk“ (Mt 25, 36). Tai Bažnyčios gyvastingumo ženklas.

„Tiesoje“ skaičiau apie vyskupų ir dekanų susitikimą su vyriausybės nariais AT Prezidiume, – rašė tame pačiame laiške. – Iš trumpos žinutės sunkoka susidaryti vaizdą, kiek „perestroika“ [persitvarkymas] palietė Bažnyčios ir Valstybės santykius…“ Apie šį pokarinėje istorijoje pirmą tokio lygio susitikimą taip pat rašiusi  jo įsteigta „LKB kronika“ Nr. 75 straipsnį pavadino „Kas tai – eilinis „smegenų plovimas“ ar persitvarkymas?“

Plačiai nekomentuojant detalaus įvykio aprašymo, galima tik prabėgom užsiminti, kad LKP CK sekretorių L. Šepetį itin piktino kasmetinės atgailos procesijos keliais apie Šiluvos baziliką. Tai, anot jo, tautos orumo žeminimas. Be to, buvo pabrėžta, „tikintiesiems reiktų baigti ir su parašų bei pareiškimų valstybinėms įstaigoms vajumi, mat tai erzina tarybinę valdžią, o pareigūnai yra žmonės, kurie nori ramaus ir normalaus gyvenimo“.

Apžvelgusi Bažnyčios to meto realią padėtį, „Kronika“ pažymėjo, kad net ir viena kita bedieviškos valdžios „nuolaida“ ar „prielankumo gestai“ liko tik popieriuje. Kunigų kalinių klausimu valdžia visam pasauliui akivaizdžiai pademonstravo, ką ji laiko savo svarbiausiu priešu dabartinėje Lietuvoje: persitvarkymo ir vadinamosios demokratizacijos laikais lageryje kalėti paliko tik kunigus – Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių.

Ir vis dėlto gyvo atbalsio katalikiškoji Lietuva susilaukė. Minint krikščionybės šalyje 600 metų jubiliejų, „Kronikoje“ buvo publikuotos padėkos JAV, Brazilijos, Anglijos ir kitų kraštų vyskupų konferencijoms, Pasaulio vienuolijų tarybai, paskelbusiems ir surengusiems maldų dienas už Lietuvą ir jos Bažnyčią. Tarp daugybės paminėtina šioji: „Ypatingai esame dėkingi  JAV 66-iems Kongresmenams Jubiliejaus proga laišku besikreipusiems į TSRS CK generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą kunigų sąžinės belaisvių, išlaisvinimo iš sovietinių lagerių reikalu.“

Rudeniop į Mordovijos Baraševe esantį lagerį iš įvairių respublikų atvažiavę prokurorai kvietė, net įkalbinėjo politinius kalinius prašytis būti paleistiems į laisvę. Kurie ką nors rašė ir prašė, su lageriu greit atsisveikino. Kaip pasielgė kun. S. Tamkevičius?

„Nesutikau rašyti. Aiškinau, kad, jeigu teismas paskyrė bausmę, tai atliksiu ją iki galo. Dar kelis kartus lagerio viršininkas pabandė įkalbėti: ‚Argi tau, kunigui, čia gyventi su nusikaltėliais? Rašyk prašymą ir važiuok namo! Jei nerašysi, reikės važiuoti į Uralą.‘ ‚Jei reikės, važiuosiu‘, – atsakiau. Ar galėjau kitaip pasakyti? Dar kartą iš Vilniaus atvažiavęs prokuroras prašyte prašė: ‚Nors vieną sakinį parašyk, kad laikysiesi tarybinių įstatymų, ir važiuoji į laisvę.‘ Sakiau: ‚Labai ačiū, bet nieko aš nerašysiu.‘ Tuomet vėl iš Mordovijos lagerio etapu į išvežė Uralą.“

Šiame lageryje prižiūrėtojai buvo piktesni nei Mordovijoje. Einant į darbą, iškrėsdavo kišenes ir paimdavo net duonos gabalėlį, jei kalinys bandydavo nusinešti jį į cechą. „Dirbdamas prie staklių, visą dieną galiu mąstyti, melstis, apeiti Kryžiaus kelius, – laiške rašė kun. Sigitas. – Tokia mano Gavėnia, tokios ir rekolekcijos. Apmąstydamas Kristaus kryžiaus kelią, maldoje prisimenu visas veronikas ir kireniečius, kurie vienaip ar kitaip jau beveik penkeri metai yra su manimi, malda, laišku; savo idealizmu ir solidarumu daugelis šluostė veido prakaitą, daugelis palengvino naštą.

Vienų pagalbą mačiau, apie kitus žinojau, trečius neklystamai jutau esant šalia savęs. Dieve, kaip gera gyventi, kai šalia savęs matai ar bent jauti tiek daug gerų žmonių ir mylinčių širdžių! Į šiuos žmones atsimuša pasaulio neapykanta, nedraugiškumas ir abejingumas. Todėl visoms veronikoms ir visiems kireniečiams tūkstantį kartų ačiū.“

Nors saugumiečiai visais įmanomais būdais stengėsi izoliuoti bendraminčius, bet Uralo lageryje kunigai Tamkevičius ir Svarinskas susitiko. Dirbo kartu, dalijosi politinio gyvenimo permainų įžvalgomis, galėjo vienas kitam atlikti išpažintis. Greta vienas kito buvo ir vieną šaltą sausio sekmadienį, kaliniams susirinkus žiūrėti propagandinį televizijos filmą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ Nežinia, kokios reakcijos tikėjosi viršininkai, bet, kaip laiške rašė kun. Sigitas, visi buvo sužavėti kun. Alfonso laikysena, kurią užfiksavo kino kamera, ir po filmo peržiūros jam plojo.

Gi pats filmo „herojus“ kaip visada pašaipiai juokėsi, kad išgarsintas galėtų laimėti rinkimus. „Man viso to nereikia! – kun. Svarinskas rašė laiške. – Esu kunigas ir tik kunigas! Ir kunigu liksiu!.. Man ir mums reikia tik vieno: visur ir visada vykdyti Dievo valią per visą gyvenimą, šventai ir su šypsena širdy bei lūpose, nes tik „linksmą davėją“, kaip tvirtina šv. Lukas, „myli Dievas“.“

O kovos bendražygis kun. Tamkevičius laiške, komentuodamas šį ypatingą lagerio gyvenimo momentą, taip dalijosi savo mintimis: „Duok Dieve, kad Seminariją baigtų vis daugiau idealistų ir aukos vyrų ir nei vieno samdinio, nei vieno muitininko, susirūpinusio tik savo krepšiu. Kelią rodyti ir vesti gali tik aukos žmonės. Šiandieninis žmogus su panieka nusisuka nuo tokių vadų, kurie vienaip kalba, kitaip gyvena. Kunigas savo gyvenimu privalo šviesti kaip saulė, antraip – vargas jam! Laukiu šv. Velykų. Pavasario žingsniai jau girdisi ir Uralo kalnuose, linksmesnė saulutė, vėjas mandagesnis…“

Kuris vyks į Vokietiją, o kuris – į Sibiro tremtį?

1988-ųjų ūžaujantys politinių permainų vėjai neaplenkė nė Uralo politinių kalinių lagerio. Kunigus Tamkevičių ir Svarinską pasiekdavo žinios apie Lietuvos ir užsienio tikinčiųjų protestus dėl jų kalinimo. Bet labiausiai domino būsimas JAV prezidento Ronaldo Reagano vizitas į Maskvą, juolab kad jis pageidavo susitikti su Sovietų Sąjungos disidentais. Pakviestųjų sąraše buvo ir trys lietuviai: ses. Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas ir kun. Alfonsas Svarinskas.

Kaip įvykiai klostėsi toliau, rašoma kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose: „1988 m. balandžio mėn. mudu su kun. Alfonsu gavome didelio lietuvių dvasininkų draugo Augsburgo vysk. Jozefo Stimple’o kvietimą aplankyti jį Vokietijoje. Kadangi niekuomet neatiduodavo kaliniams iš užsienio siųstų laiškų, mums tapo aišku, kad mus nori ištremti iš Lietuvos. Tarėmės, ką daryti. ‚Jau trečias kartas kaip tu lageryje, tu važiuok į Vokietiją – paskui būsi mums labai naudingu tarpininku, o aš prašymo nerašysiu ir važiuosiu į tremtį‘, – aiškinau kun. Alfonsui. Lagerio viršininkui paaiškinau, kad aš nenoriu vykti į Vokietiją, ir atsisakiau ką nors rašyti.“

Baigiantis sumažintos bausmės laikui, kun. Sigito laukė kitas nelengvas etapas – Sibiro tremtis. Gegužės 18-osios vakarą atsisveikinęs su bendro likimo draugais buvo nuvežtas į Vsiesviatskajos geležinkelio stotį. Vėl tokia pati, bet jau paskutinė stotis į Rytus. „Neišsinešiau iš lagerio neapykantos, o tik misericordiam, – Viešpatie, visiems atleisk!, – rašė laiške. – Tebūnie šventa Viešpaties valia – per Sibirą kelias į dangų nė kiek ne ilgesnis, kaip ir per Lietuvą.“

Į savo kabinetą pasikvietusi Tomsko kalėjimo viršininkė paaiškino, kad čia teks pabūti, kol Obės upe galės plaukti laivai. Kapitonė, matyt, žinojo, jog tremtin vykstantysis yra kunigas, nes pasiteiravo, ar norėtų kameroje gyventi vienas, ar drauge su kaliniais. Kriminaliniai nusikaltėliai su savo keiksmais ir nešvankiomis kalbomis jau buvo labai įgrisę, tad kun. Sigitas paprašė, jei yra galimybė, leisti gyventi vienam.

„Mano vienutė buvo gerokai mažesnė už vienuolišką celę, traukė skersvėjai, bet nebuvo besočių gyvūnėlių ir apsitvarkęs pasijutau visiškai neblogai. Pirmą kartą nuo 1982 m. galėjau atlikti aštuonių dienų rekolekcijas. Mąstymui turėjau Naująjį Testamentą ir savo penkiasdešimties metų patirtį, ypač per paskutiniuosius metus nelaisvėje…“

Tačiau gal po dešimties dienų kunigą įsodino ne į garlaivį, o į kalėjimo mašiną ir nuvežę į Krivošeiną – gyvenvietę ant Obės upės kranto. Krivošeino poliklinikoje chirurgas Nesterovas, apžiūrėjęs ne vienus metus S. Tamkevičių varginusią išvaržą, pareiškė, kad reikia būtinai ir skubiai operuoti. Birželio 21 d. buvo atlikta operacija.

„Čia, ligoninėje, gavau pirmąją telegramą iš Lietuvos, – rašyta kardinolo atsiminimuose. – Ses. Nijolė Sadūnaitė sveikino dar vieną Sibiro tremtinį. Dideliam džiaugsmui čia, ligoninėje, aplankė pirmieji svečiai iš Lietuvos – šeimininkė ses. Ona Dranginaitė, ses. Ona Šarakauskaitė ir Vladas Lapienis. Baigiantis birželiui atvažiavo kunigai – Jonas Boruta SJ ir Antanas Gražulis SJ. Vaikštinėjome po Sibiro mišką, gynėmės nuo uodų, ir kaip šaltą vandenį gėriau naujienas apie Lietuvą, Sąjūdį, „Kroniką.“ Seserys padėjo įsikurti gyventi skirtame vaikų darželyje. Išlydėjau namo ir brolius jėzuitus. Staiga pasijutau atsiskyrėliu, esančiu toli nuo artimųjų. Tačiau laiškai lankė nuolat. Kasdien jų gaudavau po keturis penkis. Tai buvo tarsi pasaka. Juk lageryje kartais per tris mėnesius neatiduodavo nė vieno laiško.“

Nors gydytojas buvo išdavęs pažymą, jog du mėnesius kun. Sigitas negalės dirbti sunkaus darbo, bet jau liepos 26 d. kapitonas Ovsianikovas liepė per  keturias dienas Krivošeine susirasti pastogę ir darbą. Ir prasidėjo net keblios buto paieškos. Sužinoję, kad jis tremtinys, visi atsisakydavo priimti. Pagaliau po ilgų derybų viena senutė vokietė Gotfryd sutiko. Leido apsigyventi tik koridoriuje, kur stovėjo lova ir stalas. Mišias dvasininkas aukojo koridoriuje, nė kiek ne geresnėmis sąlygomis kaip KGB kalėjime. Kelias dienas kun. Sigitas mokėsi laiškininkystės amato. Bet trečią dieną išsikvietęs pašto viršininkas atsiprašė, jog negalįs priimti:

„Matau: žmogus prispaustas, jaučiasi nepatogiai, prašo atleisti, kad „valdyba“ neleidžia priimti. Padėkojau ir vėl nuėjau pas savo komendantą. Pagaliau gaunu darbą „kliuškoje“. Taip Krivošeine vadino ledo ritulio lazdų gamyklą.“ Darbas buvo sunkus. Reikėjo kiloti medinių ruošinių ryšulius. Skaudėjo operuotą vietą, ne veltui chirurgas buvo perspėjęs dėl pavojaus sunkiai dirbant, bet kito pasirinkimo nebuvo.

„Triukšmo ir dulkių galėtų būti mažiau – pilnos akys, ausys ir plaučiai, – rašyta viename laiške. – Žinoma, neįsivaizduokite, kad čia kažkokia nepakeliama našta. Dirba žmonės metų metais ir nieko neatsitinka. Be to, per 5 metus buvau ir prie staklių, ir dulkėse ir… ko tik nebuvo. Ir ačiū Dievui, kad neužmiršau melstis, neužmiršau juoktis, neužmiršau, kad mane palaiko labai daug gerų žmonių, kuriems esu tiek daug skolingas už maldą, moralinę paramą. Už viską dėkoju Dievui, jis duoda visko pakankamai kiek reikia: ir sveikatos, ir jėgų, ir laiko, ir viso kito, tik mums nereikia Viešpaties duotų talentų užkasti į žemę.“

Dideliam džiaugsmui, spalio 16 d. kun. Tamkevičius sulaukė labai geros žinios iš Lietuvos. Ses. Nijolė Sadūnaitė atsiuntė telegramą, kad SSRS AT Prezidiumas spalio 12 d. atleido jį nuo tolesnės bausmės atlikimo:

„Gamyklos direktoriui paaiškinau, kad į darbą jau neateisiu. Tačiau vakare prisistatė mane šefuojantis čekistas Bažėnas ir piktai paklausė, kodėl neinu į darbą. Liepė būtinai dirbti. Pasakiau, kad tikrai į darbą daugiau neisiu. Spalio 24 d. milicijos įgaliotinis nusivežė mane pas komendantą Ovsianikovą, šis barėsi, kodėl aš nedirbu. Mano paaiškinimai atsimušė kaip žirniai į sieną: turiu dirbti ir gana. Kai pareiškiau, kad tik priverstas eisiu į darbą ir tai labai blogai nuskambės pasaulyje, kapitonas pratrūko: ‚Čia į Sibirą atvažiuos dar daug jūsų sąjūdiečių. Užteks jiems vietos ir darbo. Pažaidėme demokratiją ir ją užgniaušime [net gestu parodė, kaip tai bus padaryta – aut. past.]. Vakar per televiziją mačiau, kas vyko Vilniuje, – užteks mitingų‘.“

Spalio 28 d. milicijos kapitonas pranešė, kad dokumentai iš AT jau atėję. Kitą dieną aplankęs tas pats čekistas Bažėnas taip pat pasveikino, o komendantas parašė dokumentą, kad kunigas yra atleistas nuo tolesnės bausmės.

„Vakare paskutinį kartą, kalbėdamas rožinį, vaikščiojau Obės pakrante. Kaip ir gaila pasidarė šios labai plačios upės, kurios pakrantėje buvo daug vaikščiota ir melstasi. Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines jau meldžiausi Tomsko katalikų maldos namuose. Pirmą kartą po penkerių su puse metų Mišias aukojau vilkėdamas liturginiais rūbais ir dalyvaujant tikintiesiems. Kalbėjau apie tikėjimo kankinius, pagyriau už išlaikytą tikėjimą. Žmonės verkė ir prašė likti Tomske, nes kunigas iš Novosibirsko atvažiuoja labai retai“, – prisiminė kardinolas.