Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (XII). Iš Maskvos traukinio – į Atgimimo sūkurį

Skaitykite I,  II,  III,  IV , V, VI, VII, VIII, IX, X ir XI ciklo dalis

Grįžęs į pamiltąją Kybartų parapiją, pats aktyviai dalyvaudamas Sąjūdžio susirinkimuose, mitinguose, atsikuriančių katalikiškų organizacijų sambūriuose, jis ir savo pašaukimo brolius kunigus ragino aktyviai dalyvauti sudėtingame visapusiško atsinaujinimo procese, keliant Tautą iš religinio ir moralinio nuosmukio.

Pas „Kronikos“ krikštatėvį

Dar nė iš tolo nebuvo girdėt iš Maskvos atbildančio traukinio, bet Vilniaus geležinkelio stoties peronas nuo pat ankstaus lapkričio 4-osios ryto alsavo nenusakomu laukimo jauduliu. Per Lietuvą vėjo šuoru nusiritus žiniai, jog iš tremties grįžta kun. Sigitas Tamkevičius, tikintieji iš skirtingų Tėvynės kampelių su tautinėmis ir popiežiaus vėliavomis būriais traukė jo pasitikti.

Vagono tarpduryje pasirodžius mylimam kunigui, iš širdžių gilumos prasiveržė giesmė „Marija, Marija“, virš žmonių galvų subangavo gėlių jūra. „Tiek daug brangių veidų jau seniai buvau matęs, – atsiminimuose rašė kard. Tamkevičius. – Į rankas draugai įdavė Trispalvę vėliavą, kuri man buvo pati didžiausia dovana. Pajutau didžiulį kontrastą – čia kadaise tuo pačiu traukiniu važiavai kaip kalinys, o dabar – laisvas, ir ne tik tu laisvas, bet ir žmonių rankose Trispalvės…“

Po sutikimo stoties perone tikintieji rinkosi į Aušros Vartus padėkoti Dievui ir Gailestingumo Motinai Marijai už globą ir tiek daug per jos užtarimą gautų malonių. Padėkos šv. Mišias aukojo kunigai Sigitas Tamkevičius, Jonas Kastytis Matulionis, Robertas Grigas, Jonas Boruta, Rokas Puzonas, Juozapas Poderis ir Vaclovas Stakėnas. Po šv. Mišių kun. Sigitas tarė padėkos žodį:

„Dėkojau visoms veronikoms ir simonams kirėniečiams, padėjusiems nešti nelaisvės kryžių. Prieš dvidešimt metų, renkant parašus dėl laisvės Kauno kunigų seminarijai, vėliau leidžiant „Kroniką“, net mintis neatėjo, kad taip greitai viskas pasikeis į gera. Išsipildė Šventojo Rašto žodžiai: ‚Jėzus tarė: Žmonėms tai negalimas daiktas, o Dievui viskas galima‘ (Mt 19, 26).“

Senamiestyje dainuodami lietuviškas dainas iš Aušros Vartų susirinkusieji patraukė Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo katedros link. Čia, reikalaujant išlaisvinti sąžinės ir politinius kalinius, badą paskelbusio disidento Petro Cidziko vardu kun. S. Tamkevičius padėkojo visiems badavusiems už jų ryžtą ir auką. Buvo prisiminti tie tautiečiai, kurie nepakėlę bado, šalčio, kankinimų amžinai liko Sibiro ledynuose – už juos visi pasimeldė, sugiedodami „Viešpaties Angelą“.

„Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija“, – šie 1969 m., kai buvo atimtas kun. Tamkevičiaus kunigo registracijos pažymėjimas, laiške rašyti vyskupo tremtino Vincento Sladkevičiaus žodžiai, galima sakyti, jį lydėjo visą kalinimo ir tremties laiką. Tą pačią sugrįžimo dieną, važiuojant iš Viliaus į Kauną, pakeliui kun. Sigitas užsuko į Kaišiadoris, kur gyveno 1988 m. Romos kardinolu pakeltas V. Sladkevičius: „Jis mane, kaip visada, šiltai sutiko, ilgai kalbėjomės apie Sąjūdžio veiklą, naujus vėjus valstybės ir Bažnyčios gyvenime. Kardinolas tais klausimais turėjo protingą bažnytinę nuomonę.“

Ir šį susitikimą Kaišiadoryse, ir kiekvieną kitą ryškesnę to meto gyvenimo permainą kun. Tamkevičius vadino velykiniais žingsniais Bažnyčioje. Tada galbūt iš atminties neišplaukė prieš beveik dvidešimtmetį iš Nemunėlio Radviliškio atskriejęs vysk. Vincento velykinis laiškas, tačiau Ekscelencijos 1969 m. palinkėjimas ypač aktualiai kaip priesakas galėjo skambėti 1988 m. lapkritį jam sugrįžus:

„‚Aš esu pilnas paguodos, gausiai turiu džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose‘ (2 Kor 7, 4) – šie didžiojo Kristaus Prisikėlimo liudytojo šv. Pauliaus žodžiai tesuteikia paguodos bei džiaugsmo Jūsų kilniai sielai ir tepadrąsina Jus ir toliau taip ištikimai, drąsiai, pasiaukojančiai visu savo gyvenimu liudyti Prisikėlusį Kristų.“

Neišsipildę Sibiro pareigūno žodžiai

Lapkričio vidury laukdamas iš tremties sugrįžusio kun. Sigito apsilankymo, Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Juozas Preikšas, galimas dalykas, prisiminė savo tarnystės Vilkaviškio laikotarpį. Švč. M. Marijos Apsilankymo parapijos klebonu ir dekanu buvo paskirtas tais pačiais 1969 metas, kai vikarui kun. Tamkevičiui buvo atimtas registracijos pažymėjimas ir pamaldose jis dalyvaudavo kaip eilinis tikintysis, anot vyskupo, būdavo kartu su liaudimi.

1972 m. pasirodžius „LKB kronikai“ pogrindinį leidinį tuometis Vilkaviškio dekanas rasdavo pašto dėžutėje: „Gaudavau visus jos numerius, perskaitęs kitiems patikimiems žmonėms atiduodavau. Supratau, kad tai ypač svarbus ir rizikingas darbas, ir kažkas aukojasi, rizikuoja savo laisve, bet specialiai nesidomėjau, kas tie žmonės. Tiesa, buvo galima numanyti, kad šiam darbui vadovauja gretimos Kybartų parapijos klebonas kun. S. Tamkevičius, mažai kas galėdavo taip ramiai, šaltai, neišsiduodamas darbuotis. Tačiau nebuvo reikalo to aiškintis, tikroji tiesa paaiškėjo tik jo arešto dieną…“

Buvusio mokinio Kunigų seminarijoje kun. Tamkevičiaus areštą vysk. J. Preikšas išgyvenęs lygiai taip skaudžiai, kaip visi Kybartų ir visos Lietuvos tikintieji su džiaugsmu sutiko žinią, kad, pasibaigus jo kančios laikui, vėl galės žengti savojo pašaukimo keliu. Vyskupas kun. Sigitui pasiūlė pasirinkti kurią nori Vilkaviškio vyskupijos parapiją. „Pasirinkau Kybartus, – rašyta atsiminimuose. – Per aštuonerius klebonavimo metus buvau pamilęs šios parapijos žmones, o prievartinis atskyrimas nuo tikinčiųjų tik sutvirtino abipusius ryšius, todėl gavęs paskyrimą grįžti į tas pačias pareigas jaučiausi labai laimingas.“

Ir kybartiškiai, be abejo, buvo laimingi, sulaukę savo pamilto parapijos ganytojo. Po kelių dienų, lapkričio 6-ąją, į Kybartų „Eucharistinio Išganytojo“ bažnyčią įžengus penkiasdešimtąjį savo gyvenimą mininčiam kun. Tamkevičiui, prasidėjo jaudinanti sutiktuvių šventė:

„Širdyje nesutelpa ta nuotaika, kurią jaučiu šioje Suvalkijos bažnyčioje, – pamokslą sakydamas pabrėžė kun. Sigitas. – Noriu pasakyti, kad mano kryžiaus nešime nebuvo nieko didvyriško, ir jeigu aš jo nenumečiau, nenusikračiau, nors daug kartų buvo siūloma, tai tik todėl, kad nuolatos jutau jūsų paramą. Aš žinojau, ko jūs iš manęs norite, žinojau, kad jūs meldžiatės, žinojau, kad jūs mylite, ir šitai stiprino, guodė mane ir neleido padaryti nė vieno žingsnio į šalį. Nešiau kryžių tol, kol Apvaizda leido, ir neprašiau, kad jis būtų prieš laiką nuimtas.

Ačiū, kurie meldėtės, ačiū, kurie badavote, kurie ištvermingai laukėte, buvote solidarūs ir nepabėgote nuo kryžiaus. Šiandien jaučiu jūsų pagarbą. Bet ji priklauso ne man – Dievui. Dievas vedė ir Jam didžiausia garbė…

Šiandien mes džiaugiamės, turime vilčių ateičiai, tačiau tas džiaugsmas nėra pilnas. Prieš dvi savaites, man būnant Sibire, vienas pareigūnas, pasižiūrėjęs, kaip Vilniuje vyksta Sąjūdžio suvažiavimas, piktai kalbėjo: ‚Užtikrinu, dar daug lietuvių atvažiuos į Sibirą, užteks jiems čia vietos ir darbo, pažaidėm demokratiją, o dabar prisuksim varžtus‘… Šiandien noriu pasakyti žodį ir tiems, kurie norėjo, kad daugeliui metų dingčiau iš Lietuvos, kurie ruošė bylą, teisė – visiems atleidžiu, už visus meldžiuosi… Buvęs chaosas, tamsa daug ką suklaidino, žmonės buvo pasimetę, daugelio širdyse buvo be galo daug baimės. Paduokime vieni kitiems ranką – Lietuva yra mūsų namai…“

Sugrįžęs į gerai pažįstamas klebono pareigas, kun. Sigitas iškart pajuto, jog jos dabar gerokai lengvesnės, nes beveik nebuvo sovietinės valdžios kontrolės ir nerimo, kad už tiesioginių pareigų atlikimą galėtų būti baudžiamas. Vyskupai nedraudė kunigams dalyvauti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, todėl parapijos klebonas aktyviai dalyvavo Sąjūdžio Kybartų grupės posėdžiuose ir sekė įvykius Lietuvoje.

Atsiminimuose pažymėta: „Nerimą kėlė tik informacija, kad KGB sudaro sąrašus asmenų, kurie, esant reikalui, turėtų būti suimti ir izoliuoti nuo visuomenės; šiam tikslui net paruoštas KGB rezervas. Iš tikrųjų tos kalbos buvo ne be pagrindo.“

Tyli „Kronikos“ pabaiga

Ant stalo paskleisti naujausi „ Kronikos“ numeriai, atsiųsti nauji rankraščiai tarytum laukdavo iš bažnyčios grįžtant Kybartų klebono, kuris po minutės kitos vėl taps pogrindinio leidinio vyriausiuoju redaktoriumi. Su džiaugsmu į pamiltąją parapiją kun. Tamkevičius grįžo, žinoma, ir dėl brangių, atrodo, kad ir nepakeičiamų „Kronikos“ bendradarbių. Klausydavosi jų patirtų įspūdžių, redaktorės ses. Bernadetos Mališkaitės įžvalgų ne tik apie naujus laikmečio vėjus, bet ir skersvėjus.

Bundančiai Lietuvai ruošiantis pirmą kartą viešai minėti Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto 70-metį, „Kronikos“ 77 numeryje rašyta:

„Šiais metais valdiški bedieviai savo propagandine veikla kaip niekada išgarsino šią datą. Respublikiniuose ir rajoniniuose laikraščiuose bei žurnaluose dar gerokai prieš Jubiliejų pasipylė piktumu, o neretai ir šmeižtais vienas kitą lenkiantys straipsniai. Nesnaudė ir televizija bei radijas.

Gamyklose ir įstaigose dirbantieji buvo verčiami pasirašyti po raštu, jog jie visada nori gyventi TSRS sudėtyje. Miestuose ir miesteliuose vyko priverstiniai sambūriai (kai kur dalyvaujantiems buvo pažadėtos net piniginės premijos), be perstojo skanduojant: ‚Mes pasipiktinę!‘ ‚Kas įgaliojo vasario 16 d. rengėjus?!‘, ‚Vasario 16 d. minėjimų nepakęsime!‘. Valdžios pareigūnai, gamyklų, įstaigų vadovai, pamiršę persitvarkymą ir demokratiją, lyg niekur nieko nepaklusnius asmenis gąsdino Stalino laikų represijomis – pažeminimu pareigose, išmetimu iš darbo (etatų mažinimas!), laisvės atėmimu…

Ir vis tiek Jubiliejaus minėjimai įvyko. Šiais metais, kaip niekada, jie buvo glaudžiai susiję su Bažnyčia. Daugelyje Lietuvos bažnyčių, pradedant vasario 14-osios sekmadieniu, buvo laikomos pamaldos už Lietuvą, uolesni kunigai pasakė ir specialiai Jubiliejui skirtus pamokslus. […] Tikintiesiems itin skaudu, kad atsirado klebonų, kurie ne tik kad nepalaikė tautiečių entuziazmo atšvęsti Jubiliejų, bet dargi neleido bažnyčiose organizuotai melstis, giedoti Lietuvos Nepriklausomybės himną, ragino skirstytis. Taip buvo pasielgta Kaune Vytauto Didžiojo, Šiauliuose Šv. Jurgio ir Alytaus II bažnyčiose.“

Kelis kartus, gerai įsiskaitant, vyr. redaktoriaus žvilgsnis bėgo „Kronikos“ 79-ojo numerio eilutėmis apie 1988 m. rugpjūčio 3 dieną Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje pirmąjį sovietiniu laikotarpiu vykusį simpoziumą. Bažnyčios istorijoje įrašytas kunigų simpoziume tartas svarus kardinolo V. Sladkevičiaus žodis, kaip vėliau kalbėjo S. Tamkevičius, buvo drąsus okupantų vykdytos prievartos pasmerkimas ir paraginimas atsitiesti ir liautis vykdyti pavergėjų užmačias:

„Kelis dešimtmečius katalikai ir kitų tikybų išpažinėjai mūsų krašte buvo išstumti iš viešojo gyvenimo, – sakė kardinolas. – Dabar vykstąs visuomenės gyvenimo pasikeitimas kviečia bei ragina mus, hierarchiją, kunigiją, tikinčiuosius, naujai pažvelgti į savo vietą šiandieninėje tautos istorijoje…

Istorija rodo, kad laisvė niekada nebūna padovanojama, bet, susiklosčius palankioms aplinkybėms, patys žmonės, visuomenė turi pradėt elgtis kaip laisvi, patys laisvės reikalaut. Nepaliaukime klibinę visas atsakingas instancijas, kad būtų grąžinta laisvė religinei spaudai. Prieš 40 metų nusavinusi šimtus bažnytinių pastatų ir keliolika spaustuvių, valstybė tegul nesijaučia mums duodanti dovaną, jei ir numeta kokį trupinį, o po to visam pasauliui apie tai skelbia…“

Pritardamas kardinolo Vincento pareikštai bažnytinei pozicijai, savo kunigiška širdimi ir tarnystės patirtimi vertindamas Lietuvoje vykstantį visapusiško atsinaujinimo sudėtingą ir nevienareikšmį procesą, „Kronikos“ 81-ojo numerio straipsnyje „Persitvarkymas, Sąjūdis ir Bažnyčia“ vyr. redaktorius kun. Tamkevičius rašė:

„Smarkiai pakito Bažnyčios ir valstybės santykiai: paliaubos ir dialogas pakeitė ilgai trukusią aštrią konfrontaciją. Didesnė dalis Lietuvos kunigų mano, kad reikia remti LPS, nes jo programa daugumoje pozityvi, naudinga Tautai ir Bažnyčiai. Kiti, ypatingai Žemaitijoje, baiminasi remti Sąjūdį, argumentuodami, kad jis yra komunistų partijos pagimdytas kūdikis ir turi propagandinį tikslą…

Kunigams būtina pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis ir su visu uolumu katekizuoti vaikus, organizuoti jaunimo pamaldas ir tikėjimo mokymą… Tik nedidelė kunigų dalis rodo reikiamą iniciatyvą, o dauguma laukia instrukcijų iš vyskupijos centrų, užmiršdami, kad dabartinėmis sąlygomis visiems būtina mąstyti ir padaryti viską, kad Katalikų Bažnyčia garbingai atliktų šiandienos uždavinį – prikelti Tautą iš religinio ir moralinio nuosmukio…

Veržliai skinasi kelią į gyvenimą Lietuvos skautai ir ateitininkai. Komunistų partija susirūpinusi, kad naujos jaunimo organizacijos „nesuskaldytų“ jaunimo, t. y. bijomasi, kad komjaunimas ir pionierių organizacija gali vis labiau likti nepopuliarios. Kunigai turėtų aktyviai palaikyti besikuriančius neformalius jaunimo judėjimus, ypač tuos, kurių platformoje deramą vietą suranda religinės ir moralinės vertybės.“

Išleidus 81 numerį, 1989 m. pavasarį subrendo mintis nutraukti „Kronikos“ leidimą, nes Sąjūdžio spauda, ir ne tik ji, apie viską rašė visiškai atvirai. „Kaip tyliai „Kronika“ gimė, taip, atlikusi savo pareigą, tyliai ir nustojo eiti, – atsiminimuose rašė kardinolas S. Tamkevičius. – Apvaizda, leidusi man stovėti prie jos lopšio, leido su ja ir atsisveikinti. Nauji laikai tiesiog vertė įsitraukti į pozityvią veiklą, nes kovojusieji prieš Bažnyčią arba prisiminė, kad yra Lietuvos vaikai, arba, pajutę naujus vėjus, pritilo…

Tikriausiai tik Dievo teismas suskaičiuos, kiek anais laikais buvo KGB inspiruotų asmenų – kartais vilkinčių net dvasininko drabužį, kurie rašydavo anoniminius raštus ir, pasitelkę Šventąjį Raštą, įrodinėdavo, kad reikalinga meilė ir vienybė ir kad, leidžiant „Kroniką“, daroma didelė žala Bažnyčiai. Bažnyčios vienybę griovė ne „Kronikos“ leidėjai, kuriems ištikimybė Bažnyčiai buvo jų gyvenimo alfa ir omega; vienybę griovė kompartija, KGB ir Religijų reikalų taryba… Kronika anuomet priversdavo būti atsargesnius ne tik sovietinius pareigūnus, ji varžė ir kolaborantus, nes neliko garantijų, kad vieną dieną šviesa neplykstelės ir ant jų tamsių darbų.“

Padėka karstuose sugrįžusiems

Prabėgus pusmečiui, 1989 m. birželio pradžioje, Kybartų klebonas kun. S. Tamkevičius gavo Vyskupų Konferencijos pirmininko kardinolo V. Sladkevičiaus pasirašytą raštą: „Lietuvos Vyskupų Konferencija š. m. gegužės 29 d. įvykusiame posėdyje jus paskyrė Tarpdiecezinės Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu. Ta proga sveikiname jus ir prašome gausios Dievo palaimos dvasiškai šviečiant ir auklėjant naująją kunigų kartą.“

„Atrodė, viskas vyksta per daug greitai – nespėjau nusivilkti kalinio drabužių ir jau skiriamas į Kunigų seminariją, – rašyta atsiminimuose. – Birželio pabaigoje atsisveikinau su Kybartų parapija ir išvažiavau į Kauną. Gavau vieną kambarėlį, kuriame anksčiau, man studijuojant seminarijoje, gyveno kunigas prefektas (vėliau vyskupas ir kardinolas) Vincentas. Langas į Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčią nuolat primindavo apie joje gyvenantį Eucharistinį Jėzų. Rinkau medžiagą mąstymams ir konferencijoms ir rengiausi dėstyti dvasinio gyvenimo pagrindus. Vos ne kasdien buvau kviečiams dalyvauti ir kalbėti įvairiuose renginiuose, kurių anuo metu buvo labai daug ir visi atrodė svarbūs.“

Netrukus dvasininką pasiekė kitas svarbus raštas. 1989 m. liepos 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo prezidiumas paskelbė, kad 1983 m. gruodžio 2 d. Aukščiausiojo Teismo nuosprendis, skyręs kun. S. Tamkevičiui 10 metų bausmę, buvęs neteisėtas ir todėl panaikinamas. Baudžiamoji byla, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, nutraukiama.

„Kai dundėjo gyvuliniai vagonai į Rytus, kas tikėjo, kad jie grįš? Kai jie nebuvo laikomi žmonėmis, kas tikėjo, kad tauta taip iškilmingai juos pagerbs?“, – šitaip, ko buvo pilna širdis, kalbėjo kun. Sigitas Tamkevičius Kėdainių kariniame oro uoste, liepos 28 dieną pasitinkant iš Igarkos parskraidinamus tremtinių palaikus. Iš lėktuvo buvo iškelti ir ant žemės eilėmis sustatyti baltų lentų karstai. Visi apdengti Trispalvėmis. Gedulo ceremonijoje dalyvavo ir LTSR vadovybė.

„Kai ant baltų lentų karsto biro įšalusi šiaurės žemė, kas tikėjo, kad jie sugrįš? – iš gelmės aukštyn kilo kun. Sigito žodžiai. – O vis dėlto tautos širdyje šitas tikėjimas ir viltis buvo: praeis hitleriai, stalinai ir berijos, praeis prievarta ir kankinimai, melas ir pažeminimai ir išauš tiesos ir teisingumo rytas. Be šito į Dievą atremto tikėjimo Lietuva nebūtų išlikusi ir ši diena nebūtų atėjusi. Beveik pusę šimtmečio reikėjo laukti, kol tėviškė atkėlė vartus savo sūnums ir dukroms.

Vienintelė jų kaltė, kad gimė, augo ir dirbo prie Baltijos, kad mylėjo Dievą ir Tėvynę. Jie buvo pasmerkti baisiai kančiai: šalčiui ir badui, artimųjų ir Tėvynės praradimui. Man tik kelis lašelius teko išgerti iš belaisvio ir tremtinio kančios taurės, o jie tą taurę turėjo išgerti ligi dugno. Iš jų atėmė viltį. ‚Niekada negrįšite‘, – teigė prievartos vykdytojai. Šaldami ir badaudami, kankinami Tėvynės ilgesio, artimųjų praradimo ir nežinios, jie kalbėjo rožinį, prie krūtinės spaudė kryžių, jų lūpos šnabždėjo: ‚Marija, Marija…‘

Ačiū jums, kad buvote šitokie. Mes jus pasitinkame kaip laimėtojus. Jūs gyvensite su mumis ir mokysite mus mylėti Lietuvą, kaip jūs ją mylėjote tenai, jūs mokysite mus mylėti Dievą, kaip jūs jį mylėjote tenai – gyvuliniuose vagonuose, pažeminti ir ujami jūs meldėtės net už savo kankintojus. Jūs mokysite mus mylėti žmones, kaip jūs mylėjote tenai, dalydamiesi paskutiniu duonos kąsniu.

Jūs kviesite atgailai tuos, kurie jus kankino, budinsite jų sąžines, jūs mokysite mus atleisti vieni kitiems, būti vieningus ir niekada nekasti duobės savo broliui lietuviui. Į jūsų auką mes atsiremsime, kai bus sunku, kai ateis noras nuleisti rankas bestatant laisvos Tėvynės namą. Jūs visuomet liksite brangiausioji mūsų tautos dalis.“