Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (XIII). Tautos dvasinis atgimimas ir nesantaiką kurstę veiksniai

Skaitykite I,  II,  III,  IV , V, VI, VII, VIII, IX, X, XI ir XII ciklo dalis.

Įveikiant senojo politinio režimo pasispardymus

Kodėl tamsiausia naktimi prieš aušrą kai kurie istorikai vadino 1988–1989 metus? Tuo laiku iš tremties sugrįžęs ir aktyviai į atgimimo sąjūdį įsitraukęs kun. S. Tamkevičius matė senojo politinio režimo pasispardymus. O neretai ir nuožmų pasipriešinimą Bažnyčios ir pažangios visuomenės iškeltoms idėjoms.

„Kronikos“ publikacijose buvo pateikti konkretūs pavyzdžiai apie vadinamojo persitvarkymo tikrąjį veidą. Antai 80-ajame numeryje buvo skelbiama, kad rugsėjo 6 d. kardinolą Vincentą Sladkevičių iškvietęs ir pasigyręs, jog turi Kaune vykusio kunigo simpoziumo videoįrašą, Religijos reikalų tarybos (RRT) įgaliotinis Petras Anilionis piktinosi, kodėl jis nebuvo iš anksto suderintas. Kardinolo V. Sladkevičiaus pastoracinę veiklą RRT įgaliotinis vertino kaip „akmenų mėtymą į tarybinės valdžios langus“ ir perspėjo: „Žiūrėkite, kad tie akmenys neatšoktų ir Bažnyčiai netektų nukentėti.“

Rengiant paskutinį, 81-ąjį, „Kronikos“ numerį, vyr. redaktorius ypač džiaugėsi žiniomis apie atsikuriančias krikščioniškas ir patriotines organizacijas. Šia linkme jau drąsiai žengė ateitininkai, skautai, būrėsi gediminaičiai, jaunalietuviai, buvo įkurta „Lithuanicos“ draugija. Įsigilindamas į besiveržiančios naujos jaunimo politikos aktualijas, kun. Sigitas ruošėsi susitikti su Lietuvos tikinčiųjų jaunimu.

1989 m. sausio 27 d. Marijampolės Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, sakydamas pamokslą „Pal. arkivyskupas J. Matulaitis ir Lietuvos atgimimo problemos šiandien“, S. Tamkevičius nurodė, ką reikia daryti, kad prasidėjęs tautinis atgimimas neštų deramų vaisių. Pasak jo, katalikas turi būti maldos ir aukos žmogus, jo gyvenimo centras – Dievas ir Jo valia; jis turi negailėti jėgų tobulintis ir drąsiai, pasitikėdamas Dievo Apvaizda, konkrečiais darbais liudyti meilę Bažnyčiai bei Tėvynei.

Kitos dienos vakare prie pal. J. Matulaičio sarkofago S. Tamkevičius ragino jaunimą burtis į religinių ir humanistinių siekių turinčias Ateitininkų, Skautų organizacijas, aktyviai įsitraukti į tautinį atgimimą. Tai buvo tarytum atsakas į to meto Švietimo ministerijos mokykloms, komjaunimo komitetams išplatintą raštą, kuriame teigta, kad yra „nesveikas interesas“ dalyvauti neformaliose organizacijose, ir rekomenduojama palaikyti tik tas organizacijas, kurios atitinka komunistines ugdymo idėjas.

Ministras HenrikasZabulis „Tiesos“ laikraštyje prisipažino, kad jis irgi nepritaria nei Skautų, nei Ateitininkų organizacijoms. Panaši nuomonė tada, deja, vyravo ir tarp dalies save inteligentais laikančių lietuvių. Pavyzdžiui, Marijampolės pogrindžio tikinčio jaunimo grupelėje dalyvavusi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijos vienuolė Daiva Kuzmickaitė kunigaikščiu vadintam Stasiui Urniežiui pareiškusi, kad su bendraminčiais renkasi ateitininkijos kelią, išgirdo tokius žodžius: „Jus palaikys kokiais buržua nacionalistais, niekas jūsų nesupras, nebus įmanoma to padaryti.“

Marijampolės, Panevėžio, Ukmergės, Zarasų ir kitų miestų katalikiškojo jaunimo atstovams po pamaldų pasveikinus sąžinės kalinį kun. S. Tamkevičių, užsimezgė jauniesiems Atgimimo dalyviams labai reikalingas nuoširdus pokalbis. Ką reiškė vien tik jo buvimas kartu, atidus įsiklausymas, supratimas arba pritariantis žvilgsnis!

Žinoma, kad visiems ūpą pakėlė ses. Daivos Kuzmickaitės įspūdžių pasidalijimas apie kun. Vaclovo Aliulio MIC iniciatyva anuomet sausio 7 d. Vilniuje sušauktą Ateitininkų federacijos atkuriamąją konferenciją. Jos kalboje nuskambėjo mokytojo Vytauto Toleikio Vilniuje tartas padrąsinantis žodis: „Ateitininkai moksleiviai neturi būti pogrindininkais, jie turi ir gali teisėtai veikti mokykloje. Ateitininkams gali būti siūloma kurtis tik prie bažnyčių, tokiu atveju, logiškai mąstant, komjaunimas turėtų būti uždraustas mokykloje ir glaustis prie Centro komiteto…“

Pirmas viešas ateitininkų triumfas

Kokie keliai moksleivius ir studentus vedė į Ateitininkijos sąjūdį, galima suprasti perskaičius vieno kito dalyvio prisiminimus. Panevėžio sąjūdžio susirikimus lankiusiam (tada vienuoliktokui) teisininkui dr. Vygantui Malinauskui patraukliai atrodė tautinį jaunimą subūrusi „Jaunosios Lietuvos“ organizacija: „Buvo vienas „bet“. Kadangi nuo jaunų dienų buvau sąmoningas katalikas, nors buvo smagu įsitraukti į tautinę veiklą, mane viliojo ir katalikų veikla.“

Apsispręsti prisijungti prie ateitininkų jam padėjo Panevėžio katedros kriptoje (kur palaidotas vienas iš didžiųjų ateitininkų globėjų vyskupas Kazimieras Paltarokas) vykusiame susirinkime Nepriklausomos Lietuvos ateitininko dr. Vinco Rastenio įtaigiai pateikti penki organizacijos principai ir jo asmeninis liudijimas.

Panevėžiečiui Vygantui, kaip ir kitiems ateitininkijon pasukusiems jaunuoliams, reikšmingas susitikimas buvo su jaunu iš Čikagos atvykusiu mokslininku, ateitininku dr. Arvydu Žygu: „Mūsų rūpestis buvo būti pogrindžio jaunimo „advokatais“, – aiškino jis, – skatinti mokytis kalbų, studijuoti universitetuose, dalyvauti katalikiškose visuomeninėse organizacijose, drąsiai reikšti savo požiūrį, ugdyti organizacinius sugebėjimus.“

Neišvengęs pažinties su KGB pareigūnais, kurie be užuolankų tėškė: „Jūs su savo ateitininkais kenkiate mūsų komjaunimo organizacijai. Liaukitės…“, – dr. A. Žygas kalbėjo: „Pirmuosiuose atkuriamojo Ateitininkų federacijos suvažiavimo rengimo komiteto posėdžiuose matydamas kun. Sigitą Tamkevičių, ses. Nijolę Sadūnaitę, Petrą Plumpą, negalėdavau tikėti savo akimis, kad su jais esu vienoje patalpoje. Tai pasaulinio garso žmonės visus drąsina ir uždega. Jie – tikrieji švyturiai.“

Tarsi pratęsdama jo mintį apie 1989 m. lapkričio 25–26 d. Vilniuje, Moksleivių rūmuose, vykusį atkuriamąjį suvažiavimą „Ateityje“ rašiusi Ginta Palubinskaitė pažymėjo: „Tie rūmai ypatingi tuo, kad jie neseniai priglausdavo komjaunimo grupeles; juose buvo ugdoma sistema, kuri pabėrė mūsų tautą po pasaulį. Dabar perpildytoje salėje sėdėjo Jadvyga Bieliauskienė, kun. Sigitas Tamkevičius ir kun. Robertas Grigas, savo tvirtom sielom remdami suvažiavimą. Vien tiktai tas paliko didelį įspūdį.

Rodos, kad taip neseniai ateitininkų susirinkimuose – Čikagoj, Klivlende, Detroite ir Los Andžele – rašydavom jiems paramos laiškus į lagerius ir pasauliui skelbėm jų likimą. O dabar kartu su jais šventėme Lietuvos ateitininkų atsikūrimą. Širdys džiūgavo. Salė plyšo.“

Suvažiavimo pakilios nuotaikos atspindys ir šie dr. V. Malinausko žodžiai: „Kalbos nuolat pertraukiamos audringais plojimais, o tu sėdi ir galvoji, kad čia vyksta kažkas be galo svarbaus, kas gali pakeisti tavo gyvenimą.“

Galbūt todėl dalyvių širdin smigo nuoširdus kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodis: „Kartą paklaustas, koks įvykis turėjęs didžiausią reikšmę mano gyvenime, korespondentui tuomet nedrįsau atsakyti, nes jis nebūtų supratęs. Mano gyvenime didžiausias įvykis buvo 1931 m., kai aš, 11 metų berniukas, įsijungiau į ateitininkijos šeimą… Galimas dalykas, kad tai buvo ir mano pašaukimo pradžia, kai supratau, kad reikia ne tik tikėti, bet tikėjimu gyventi, dėl tikėjimo dirbti ir aukotis. Tad, broliai ir seserys, mieloji ateitininkijos šeima, kuriai aš priklausau ir dabar noriu priklausyti, ir likti ateitininkų šeimos nariu. Niekada nebuvau vadovaujančiu nariu, bet buvau paprastas, toks ir dabar noriu pasilikti.“

Visai kita atmosfera tvyrojo suvažiavimui baigiantis, kai buvo renkamas Ateitininkų federacijos pirmininkas. „Mačiau bandymą į pirmininko postą prastumti labai kontroversiškus žmones, – rašyta kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose. – Anuomet Lietuvoje buvo pakankamai jėgų, norėjusių kontroliuoti visus visuomenėje vykstančius procesus, tarp jų – ir jaunimo organizacijas. Laimė, kad tarp kandidatų buvo visiems geriausiai pažįstamas ir visų gerbiamas dr. Arvydas Žygas. Jis ir buvo išrinktas Ateitininkų federacijos pirmininku. Dvasios vadu vyskupai paskyrė kun. Vaclovą Aliulį MIC.“

Akmenuotas skautų atsikūrimo kelias

Kaip visuomenėje buvo sutinkami atsikuriantys skautai? „Palankiai“, – rašyta „Kronikos“ 81-ajame numeryje. Tai buvo bene greičiausiai ir masiškiausiai atsikurianti organizacija. Tačiau iš valdžios pusės skautus buvo bandoma paversti komjaunimo ir pionierijos padaliniu, neleisti skautams ištrūkti iš jų globos. Kai kas buvo suinteresuotas ir bandė iš skautavimo pašalinti religiją arba pasiekti bent tiek, kad religija ir jos praktika būtų privatus kiekvieno nario, bet ne visos Sąjungos reikalas.

Ir vis dėlto skautai ryžtingai kovojo už savarankišką organizaciją, kurios veikla visiškai realizuotų šūkį: „Dievui, Tėvynei, Artimui!“ „Kronikoje“ buvo pažymėta: „Lietuvos Skautų sąjungos atkūrimo štabas ir senieji skautai sakosi susirūpiną religiniu jaunimo auklėjimu, jų manymu, spragas tikėjime būtų galima bandyti užpildyti šeštadieninėmis paskaitomis; štabas į organizaciją leidžia tik tikinčius arba pasiryžusius gilintis tikėjimo tiesose narius.“

1989 m. liepos pabaigoje Dzūkijoje prie Ūlos upės vyko skautų vadovų mokymo kursai, apie kuriuos rašoma kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose:

„Su atsikuriančiais skautais susitikau šioje stovykloje, įsikūrusioje vaizdingame Dzūkijos kampelyje. Buvau pakviestas kaip dvasios tėvas pabūti su skautais ir kasdien jiems aukoti Mišias. Į šią stovyklą buvo atvykę lietuvių skautų iš Amerikos, kurie norėjo Lietuvos skautams perduoti savo patirtį. Savaitę gyvenau palapinėje ir kasdien aukojau Mišias.

Mačiau, kad ne visi vadovai turėjo reikiamos religinės brandos, bet nebuvo tokių, kurie reikštų nepritarimą. Gerą įspūdį paliko vyresniojo amžiaus skautas Feliksas Šakalys, jaunas vadovas Ričardas Malkevičius, abu daug prisidėję atkuriant skautus Lietuvoje. Gaila, kad vėliau skautai suskilo į Lietuvos skautiją ir Lietuvos skautus, tuo susilpnindami labai populiarią ir vaikams bei jaunimui reikalingą organizaciją…

Vėliau, 1992 m. gegužės 25 d., skautų suvažiavime kalbėjau, jog trejus metus turėjau galimybę dalyvauti atsikuriančių skautų gyvenime. Sunkus buvo skautų atsikūrimas, kai jų likimų dar svarstė komjaunimo Centro komitetas ir kompartija. Organizacija išaugo, bet patyrė ir skaudžių dalykų. Pas skautus atėjo žmonių, kuriems rūpėjo Lietuvos vaikai, tačiau atėjo ir visiškai svetimų žmonių, kurie norėjo skautų organizacijų suskaldyti, kad ji liktų nereikšminga.“

Ką daryti ir ko nedaryti, kad taptume dvasingi?

Atgimimo pradžioje į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją plūstelėjo nemažas būrys Lietuvos jaunuolių. Antai 1989 m. rugsėjo 1-ąją buvo net 150 klierikų.

„Mačiau daug puikių kandidatų, tačiau nemažai jų buvo atėję į seminariją su Atgimimo banga, – rašyta  kard. S. Tamkevičiaus, to meto seminarijos dvasios tėvo, atsiminimuose. – Atrodė, jog kai kurie visiškai nesuvokia, ko Bažnyčia iš jų tikisi.

Mačiau, kaip nerūpestingai jie dalyvaudavo rekolekcijose, rūkydavo, atsainiai atlikdavo dvasines pratybas. Meldžiausi, kad neturintieji pašaukimo greičiau paliktų seminariją, nes jų buvimas tarp klierikų kėlė tik sumaištį. Ačiū Dievui, kad nemaža dalis anuometinių klierikų paliko seminariją.

Per vakaro maldas klausydavau klierikų išpažinčių. Pas mane ateidavo apie trečdalis klierikų; kiti rinkdavosi iš miesto ateinančius nuodėmklausius, treti – neaišku, ar išvis eidavo išpažinties. Po vakaro maldų kasdien pateikdavau rytdienos mąstymo medžiagą. Tęsiau tradiciją, kuri buvo išlikusi nuo tarpukario metų.“

Pirmojo kurso klierikams dvasios tėvas dėstė asketikos pagrindus. Ši pareiga buvo nesunki, nes įstojęs į Jėzaus draugiją jis pats turėjo daug šios srities žinių ir asmeninės dvasinio gyvenimo patirties. Trečiojo kurso klierikams toliau dėstė dvasinę teologiją.

Švietimo ministerija neprieštaravo, kad mokyklose, kur pageidavo tėvai, jau būtų dėstoma tikyba. Du kartus per savaitę po rytmetinių Mišių, net nespėjęs papusryčiauti, kun. Sigitas skubėdavo į greta esančią J. Naujalio muzikos mokyklą, įsikūrusią arkivyskupijos rūmuose, pradinių klasių mokiniams dėstyti tikybos.

Atsiminimuose pažymėta: „Vaikai labai atidžiai klausydavosi, todėl džiaugiausi galėdamas gėriui imliose širdelėse skiepyti tikėjimo žinias.“ Ne vien pradinukai, bet ir jų tėvai tuo metu ieškojo dvasinės atgaivos šaltinių, bažnyčios būdavo pilnutėlės. Dažnai buvo galima girdėti žmones tariant „dvasia“, „dvasingumas“ ir pan.

Kokia gilesnė šio žodžio prasmė, t. S. Tamkevičius SJ tuo metu paaiškino jėzuitų leidinyje „Laiškai lietuviams“:

„Dvasingumas pačia giliausia prasme – tai žmogaus būsena, kai dvasia pirmauja, o kūnas klusniai pasiduoda jos vadovavimui. Tai normalaus žmogaus harmoningos asmenybės būsena. Visos bėdos žmogaus gyvenime prasideda tada, kai kūnas užgožia dvasią. Mes tai akivaizdžiai matome. Ką daryti ir ko nedaryti, kad taptume dvasingais? Atsakymas yra vienareikšmis – laikytis Dievo įsakymų!

Šiandien nepaprastai aktualu, kad šią tiesą suprastų ne tik tikintieji, bet visi lietuviai. Jei žmonės laikysis didžiojo Dievo ir artimo meilės įsakymo, jų gyvenime netruks pasiaukojimo dvasios. Jei laikysis šeštojo įsakymo, tada tarp sielos ir kūno bus harmonija. Tyrumas, tiesa, teisingumas, gailestingumas, meilė į žmonių gyvenimą sugrįžti gali tik tada, kai žmogus atsigręš į Dievą ir jo įsakymus.

Ilgą laiką stalinistinis ateizmas negailestingai kritikavo Dievo įsakymus, tarsi jie būtų buvę sugalvoti žmonių pavergimui ir išnaudojimui. Dievo įsakymus kritikavo visi, kurie nenori paklusti sveikos prigimties reikalavimams ir eina į kompromisus su savo sąžine. Surasime net tarp tikinčių žmonių, kurie norėtų Dievo įsakymus „pataisyti“. Jiems atrodo, kad neįmanoma būti teisingam, skaisčiam, sąžiningam. Jie pateisina negimusios gyvybės žudymą, laisvą meilę, santuokinio ryšio suardymą.

Tačiau visada pastangos „taisyti“ Dievo įsakymus baigdavosi moraliniu žmogaus nuopuoliu. Dievą paneigęs žmogus XX amžiuje sukūrė tokią vergovę, kuri baisiausiu būdu sunaikino milijonus žmonių. Dievo vaikas tapo tik menku sraigteliu diktatorių rankose, kurį galėjo laikinai panaudoti, o paskui išmesti į šiukšlyną. Kiek daug kritikos susilaukė 6-asis Dievo įsakymas, kiek daug suluošintų gyvenimų, kiek ligų ir ašarų, kiek našlaičių ir nužudytųjų motinos įsčiose!

Šiuo metu Tėvynėje yra labai daug visokios rūšies vargo ir visur reikalingos geros širdys ir su meile ištiestos rankos. Galima ir reikia lengvinti šį žmonių vargą, tačiau pats didžiausias pasitarnavimas Tėvynei – tai mokymas tautiečius gyventi Dievo įsakymų šviesoje. Reikia panaikinti šaltinius, iš kurių kyla visos bėdos. Kad keliuose nebūtų avarijų, statomi eismą reguliuojantys kelio ženklai, o iš vairuotojų reikalaujama gerai juos mokėti ir griežtai laikytis eismo taisyklių. Panašiai yra ir mūsų dvasiniame gyvenime. Mes gyvename vadovaudamiesi tūkstančiais potvarkių ir įsakymų, bet virš visų jų yra Dievo įsakymai. Jų nedaug – dešimt. Jeigu jais vadovautumės, mūsų gyvenime atpultų daugybė problemų.

Labai sveikintina, kad Lietuvos tautinėje mokykloje randa vietos etika, tačiau jeigu ji nebus pagrįsta Dievo autoritetu, rezultatai bus tokie pat, kaip alkoholikų gydymas profilaktoriumuose. Yra tik viena jėga, galinti pakelti žmogų – Dievas; yra tik vienas kelias, vedantis į dvasingumo šventovę – Dievo įsakymai. Mūsų tėvai visa tai žinojo ir vaikus mokė vakarais kalbėti ne tik „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“, bet ir „Dešimt Dievo įsakymų“. Tie įsakymai įsispausdavo vaiko sąmonę ir pasąmonę, atnešdami gražių vaisių.“