Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (XIV). Laisvės siekį stiprinantis žodis

Skaitykite I,  II,  III,  IV , V, VI, VII, VIII, IX , X, XI, XII ir XIII ciklo dalis.

Įpareigojanti arkivyskupo J. Steponavičiaus priesaika

Atvertęs 1989 m. paskutinio, 81-ojo, „LKB Kronikos“ numerio pirmąjį puslapį tarytum išgirsti arkivyskupui Julijonui Steponavičiui skirtą sveikinimo ir dėkojimo odę: „Didžiai gerbiamas ir mylimas Ganytojau, sostinės jaunimas sveikina Jus po ilgų ir tamsių tremties metų sugrįžusį į senąjį Vilnių, krikščionybės žiedą – Katedrą, kur tiek metų buvo tuščias Ganytojo sostas, užgesusi amžinoji lempelė, šventovės skliautuose nutilę maldos aidai…“

Po sveikinimu yra toks prierašas: „LKB Kronika“ liudija, kad kartu su vilniečiais katalikais džiaugiasi ir sveikina tremtinį vyskupą visa Lietuva… Kaip vėliau atsiminimuose rašė kardinolas S. Tamkevičius: Persekiojimo ir melo naktyje buvo dvi žvaigždės – vyskupai tremtiniai Julijonas Steponavičius (arkivyskupas) ir Vincentas Sladkevičius (kardinolas). Mes, kunigai, važiuodavome pas juos tartis, sunkenybėse – prašyti patarimo. Jie buvo kovojančios tautos ir Bažnyčios sąžinė.“

Tuometinis Kybartų klebonas, „LKB Kronikos“ vyr. redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ, tik savaitei prabėgus nuo sugrįžimo, 1988 m. lapkričio 11 d. Žagarėje aplankė vyskupą tremtinį: „Vakare susitikau su vysk. J. Steponavičiumi, – pažymėta dienoraštyje. – Nuostabiai gyvai į viską reaguoja ir sprendžia.“

Džiugiai nusiteikęs vysk. Julijonas lauktam svečiui, už kurį Žagarėje buvo karštai meldžiamasi, papasakojo, kad neseniai sugrįžo iš Romos: spalio 4 dieną dalyvavo arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio konsekracijoje, privačioje audiencijoje jį priėmė popiežius Jonas Paulius II, gražiai pagerbė kiti aukšti katalikų dvasininkai: „Didelę staigmeną patyrė sugrįžęs į Vilnių – geležinkelio stotyje su trispalvėmis vėliavomis pasitiko žmonių jūra. Tą dieną Vilniuje Gedimino pilies bokšte pirmą kartą po daugelio metų oficialiai buvo iškelta Lietuvos trispalvė vėliava.“

Iš Romos vysk. J. Steponavičius sugrįžo lemtingų permainų išvakarėse. 1988 m. spalio 22 d. Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo metu buvo paskelbta apie Vilniaus arkikatedros grąžinimą. Kompartija, pasak kard. S. Tamkevičiaus, atrodo, tikėjosi, kad Katedros sugrąžinimu, himnu ir trispalve vėliava bus galima numaldyti laisvės ištroškusių žmonių širdis. Deja, daug kam teko nusivilti, nes žmonės norėjo ne tik ženklų, bet ir visiškos laisvės.

Tik išaušus Atgimimui, 1989 m. vasario 5 d., po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo, Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę – Vilniaus arkikatedrą. Popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupijos ordinaru paskirtas Jo Ekscelencija J. Steponavičius iš sakyklos pranešė: „Lietuvos krikščionybės lopšys, mūsų bažnyčių Motina, šiandien atgaus savo pirmykštę paskirtį: skleisti Dievo garbę ir vesti žmones tikėjimo, doros ir tiesos keliu į išganymą…“

Audringų permainų vėjų tiesiog atblokštas į vyskupo sostą, arkivyskupas J. Steponavičius iš karto pateko į dinamiškų visuomeninio ir bažnytinio gyvenimo sūkurį, kuris reikalavo didžiulės išminties bei valios pastangų. Taip pat jėgų, kurios, deja, dėl sunkios ligos vis seko.

1991 m. birželio 18 d. atkeliavo žinia: arkivyskupas J. Steponavičius išėjo į Tėvo namus. Vilniaus arkikatedroje birželio 24 d. per laidotuvių šv. Mišias pamokslą sakęs vos prieš mėnesį konsekruotas jauniausias Lietuvos vyskupas S. Tamkevičius pažymėjo:

„Jeigu Arkivyskupo gyvenime nebūtų buvę nieko kito, tik 28 m. sunkus kryžius, užtektų, kad jo vardas aukso raidėmis būtų įrašytas į Bažnyčios ir mūsų Tėvynės istoriją, kad jo vardas būtų įrašytas į tą Knygą, kurią amžių pabaigoje atvers Žmogaus Sūnus, kad paskelbtų savo ištarmę… Čia, Katedroje, su mumis liks jo dvasia, raginanti į auką ir begalinę ištikimybę Dievui, Bažnyčiai, Tėvynei…

Dabartyje yra labai daug sumaišties. Naudodamiesi nestabilia tautos padėtimi, vieni nori prisiplėšti kuo daugiau turtų, kiti nori susigrąžinti vakarykščią dieną, treti be atgailos, be atsivertimo vaidina patriotus, savo agitacija ir veikla griauna besikuriančios valstybės pamatus. Visiems mums, dideliems ir mažiems tautos vaikams, Arkivyskupas primins, kad didis yra ne tas, kuris plėšia, bet kuris duoda, aukojasi už kitus…“

„Reikia ne baimės ir verkšlenimo…“

Tragiškiausiais tautai metais Bažnyčia buvo vienintelė institucija, pasisakanti prieš degradavimą skleidžiantį melą, prievartą ir žmogaus teisių pažeidinėjimą. Apie tai 1989 m. vasarą vykusiame Baltijos šalių forume kalbėjęs kun. S. Tamkevičius aiškino, kokia Bažnyčios pozicija visuomeniniame gyvenime.

Pasak jo, pagrindinis tikslas – evangelizuoti žmones, t. y. saugoti ir skleisti Kristaus palikimą, ir formuoti žmonių sąžines ne pagal kokios nors partijos ar sąjūdžio programą, o pagal krikščioniškuosius principus, pagal kuriuos sukurta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija ir Vakarų demokratinė visuomenė. Bažnyčia negali būti susijusi su jokia politine sistema… Šiuo atsakingu tautai momentu Bažnyčia rėmė visas institucijas, kurios rimtai ir nuosekliai kovojo už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę.

„1990 m. kovo 11-osios vakarą sėdėjau savo kambarėlyje prilipęs prie televizoriaus ir stebėjau tiesiogiai transliuojamą Aukščiausiosios Tarybos posėdį, – rašoma kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose. – Po balsavimo už Nepriklausomybės atkūrimą, kai buvo pakelta Trispalvė, nepajėgiau sulaikyti savo emocijų – skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros. Tačiau labai greitai žmonių entuziazmą pakeitė abejonės ir nusiminimas, ypač po to, kai buvo paskelbta ekonominė blokada ir pradėjo trūkti pačių reikalingiausių dalykų…“

Balandžio mėnesį, augant žmonių nerimui, Kaune prie Laisvės paminklo susirinkusiuosius kun. Sigitas stiprino iš širdies gelmių plaukiančiu žodžiu: „Per kalėjimus, lagerius ir Sibirą, per kraują, ašaras ir moralines kančias mes ėjome į Kovo 11-ąją – Laisvės ir Nepriklausomybės dieną. O šiandien daugelis klausia, kas bus rytoj? Rytoj būsime laisvi. Nemuno negalima sustabdyti, užtvenkti – jis vis tiek tekės. Kokią kainą reikės užmokėt už laisvę? Šventovės statyba visada brangiai kainuoja… Nesibaiminkime dėl okupantų tankų galybės. Mes esame tvirtesni už tankus, nes mylime Dievą ir Tėvynę. Su Dievo pagalba mes viską ištversime. Šiuo svarbiu tautai momentu nesileiskime klaidinami ir skaldomi. Dabar reikia ne aštrios kritikos ir nedraugiškų priekabių, bet broliškos vieni kitiems paramos. Reikia ne baimės ir verkšlenimo, bet susitelkimo, ramybės, darbo.“

Balandžio 16-ąją, antrą kartą gavęs Augsburgo vyskupo Josefo Stimpfle kvietimą atvykti į Vakarų Vokietiją, kun. Sigitas išsiruoše kelionėn. Per tris vyskupiškosios tarnystės dešimtmečius J. Stimpfle 1970 m. buvo paskirtas Šventojo kapo ordino Jeruzalėje riteriu, aktyviai dalyvavo pasaulio Katalikų Bažnyčios veikloje. Jam, artimam lietuvių dvasininkų draugui, vysk. Antano Deksnio bičiuliui ir jo pastoracinės veiklos rėmėjui, ypač svarbi buvo Bažnyčios padėtis Rytų Europoje. 1991 m. jis buvo paskirtas specialiuoju Šventojo Sosto delegatu pagalbai Rytų Europai.

Pasiekus Maskvą, kun. Sigitui širdyje tvyrojo nerimas, nes po Nepriklausomybės paskelbimo sovietinė valdžia vizų jau niekam neišduodavo: „Šeremetjevo tarptautiniame oro uoste stoviu eilėje prie pareigūno, tikrinančio pasus, o širdyje kirba abejonė – išleis ar ne? Paėmęs mano pasą karininkas ilgai jį vartė, kažkam skambino, vėl vartė, vėl skambino – galvojau, kad jau reikės skristi atgal į Kauną. Klausė, kas išdavė vizą, tačiau po ilgų svarstymų nusprendė išleisti.“

Frankfurto oro uoste kun. S. Tamkevičių pasitiko kun. Alfonsas Svarinskas ir savo automobiliu nuvežė į Bad Vorishofeną pas vysk. A. Deksnį. Jis, rektoriaujant prel. Jonui Mačiuliui-Maironiui, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, apie lietuvių dainių parašė atsiminimus. Vėliau Fribūro universitete studijavo sociologiją, istoriją ir pedagogiką, 1941-aisiais išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, nuo 1943 m. dirbo kunigu lietuvių parapijoje Sent Luise (Ilinojaus valstija), rūpinosi bažnyčios statyba, karo pabėgėliais Vokietijoje, tremtiniais Sibire. 1969 m. buvo konsekruotas ir paskirtas rūpintis Vakarų Europoje gyvenančių lietuvių sielovada; rezidavo Bad Vorishofene, leido laikraštį „Krivūlė“, bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje.

Kun. S. Tamkevičiui viešint Vokietijoje, Lietuva kentėjo nuo SSRS paskelbtos ekonominės blokados. Todėl balandžio 28 d. jis kartu su kun. Alfonsu popiežiui Jonui Pauliui II nusiuntė laišką: „Po penkiasdešimt nelaisvės metų pirmą kartą demokratiniu keliu išrinktas Lietuvos parlamentas š. m. kovo 11 d. atstatė Lietuvos valstybingumą. Sovietinė vyriausybė, nors ir pripažino Molotovo–Ribentropo paktą, tačiau jo padarinių likviduoti nesiruošia. Ekonominė blokada kiekvieną dieną Lietuvoje vis labiau jaučiama ir gali privesti tautą prie tragiškų pasekmių. Vakarų vyriausybės mums nieko nepadeda ir esame palikti vienui vieni. Visa mūsų viltis yra tik Dieve, todėl prašome, Šventasis Tėve, šiomis tragiškomis mūsų tautai valandomis Jūsų ir visos Dievo tautos maldos už Lietuvą.“

„Atlaikysime blokadą, nes atlaikėme lagerius ir Sibirą“

1972 m. gegužės 19 d., penktadienį, „Amerikos balsas“ pranešė, kad gautas „LKB Kronikos“ pirmasis numeris. Pogrindinio leidinio iniciatoriaus ir vyr. redaktoriaus dienoraštyje anuomet įrašyta: „Širdis džiaugiasi, kad viskas beveik geriau, nei buvo planuota. Jeigu ir tolesni numeriai sėkmingai pasieks laisvąjį pasaulį, tuomet mūsų skriaudos taps plačiai žinomos ir mūsų engėjai taps atsargesni…

„Kronikos“ redakcija ilgus metus žinojo vieno kunigo pavardę ir meldė jam Dievo palaimos. Tai – kun. Kazimieras Pugevičius, dirbęs išeivių lietuvių Informacijos centre. Jam pirmajam pasisekė užmegzti tvirtus kontaktus su „Kronikos“ redakcija, ir jis pirmasis organizavo vertimą į anglų kalbą. Aplankęs lietuvių Informacijos centrą Brukline, radau gražiai išsaugotus, su dideliais nuotykiais per Atlantą atkeliavusius „Kronikos“ sąsiuvinius ir mikrofilmus. Todėl niekam nevalia užmiršti kun. K. Pugevičiaus, labai sumaniai ir energingai ilgus metus tarnavusio ne tik „Kronikai“, bet ir Lietuvai.“

Reikėtų pridurti, kad už Atlanto esantis mons. K. Pugevičius, taip pat giliai išgyvenęs kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštus, teismus, nuosprendžius, informuodavo pasaulio lietuvių bendruomenę, įvairioms aukštoms instancijoms teikdavo pareiškimus, reikšdavo protestus. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. gegužę mons. K. Pugevičius herojiškos dvasios, išeivijoje legenda tapusį dvasininką, Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvą kun. S. Tamkevičių SJ pakvietė į Putnamą vesti rekolekcijų lietuviams kunigams ir aplankyti Otavos bei Toronto (Kanadoje), Bostono, Čikagos, Klivlando, Niujorko, Detroito ir Los Andželo lietuvius.

Pirmoji kelionė už Atlanto kun. S. Tamkevičiui paliko pačius gražiausius prisiminimus. Išeivijos lietuviai kun. Sigitui parodė labai daug dėmesio ir gerumo. Susitikimų su tautiečiais metu jis nuolat buvo klausinėjamas – ar atlaikysite blokadą? Ar parlamentas neatšauks Nepriklausomybės atkūrimo akto? Ir su džiaugsmo ašaromis akyse išgirsdavo atsakymus: „Atlaikysime blokadą, nes atlaikėme lagerius ir Sibirą. Neužsidėsime iš naujo nelaisvės pančių, nes per ilgai juos nešėme ir žinome, ką reiškia vergovė.“

1990 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, užsienio valstybių pozicija buvo gana atsargi: stengtasi išlaikyti kiek įmanoma geresnius santykius su Sovietų Sąjunga ir delsta pripažinti Baltijos valstybes. Gegužės pabaigoje atvykęs į Kanados sostinę Otavą, kun. S. Tamkevičius dalyvavo lietuvių protesto mitinge dėl Michailo Gorbačiovo vykdytos politikos Lietuvos atžvilgiu.

Kitą dieną Kanados lietuviai Otavoje suorganizavo lauktojo svečio susitikimą su politikais ir parlamentarais: „Kalbėjau apie gėdingą Molotovo–Ribentropo paktą, leidusį okupuoti Lietuvą, apie trėmimus ir kalinimus, apie pokario partizanus ir Bažnyčios persekiojimą, – rašyta kard. S. Tamkevičiaus atsiminimuose. – Papasakojau, kaip 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę ir kad tai buvo visos tautos valia. Kovo 11-osios žingsnis nebuvo nei skubus, nei neapgalvotas – Lietuva jo laukė 50 metų. Lietuva siekia nepriklausomybės lygiai taip, kaip ir kitos Rytų Europos tautos.

Apgailestavau, kad dėl Vakarų šalių vyriausybių nuolaidžiavimo Kremlius galėjo paskelbti ekonominę blokadą. Blokada iš tikrųjų yra labai sunki ir su kiekviena diena darosi vis sunkesnė. Jos tikslas – sukurstyti lietuvius prieš dabartinį parlamentą ir vyriausybę. Tačiau net Vakarų apleista, Lietuva pasiryžusi blokadą pakelti. Kovo 11-osios apsisprendimui alternatyvos nėra. Visos kalbos apie Nepriklausomybės akto atšaukimus, sustabdymus ar „įšaldymus“ yra bandymas priversti tautą įteisinti 1940 m. okupaciją. Ką Lietuva iškentės šios sunkios ekonominės blokados metu, tai guls ant sąžinės tų, kurie nori išgelbėti paskutinę imperiją ir kurios pabaigos laukia visos demokratinės jėgos pasaulyje ir pačioje Sovietų Sąjungoje.“

Birželio 1 d. Vašingtone kun. S. Tamkevičius taip pat įsiliejo į lietuvių demonstrantų gretas. „Aš praėjusią savaitę ir vakar buvau liudininkas demonstracijų, kurios buvo surengtos Otavoje ir Vašingtone, – kalbėjo jis kunigų rekolekcijose. – Buvo daug jaudinančių momentų. Mačiau, kaip skautai sutartinai šaukia: Laisvės Lietuvai! Girdėjau daugybę lozungų, mačiau plakatus. Visa tai iš tikrųjų gražu ir negalima nesižavėti. Tačiau, jeigu mes galvosime, kad iškėlę reikšmingus ir įspūdingus plakatus, kad rėžę ugningas kalbas, kad vieno kito senatoriaus ar kongresmeno pasakytos kalbos ką nors iš esmės pakeis, tai bus klaida.

Ir aš vakar be galo džiaugiausi, kad milžiniška Vašingtono katedra buvo pilna lietuvių, kad jie suprato, jog neužtenka tik švilpti, ploti, šaukti, demonstruoti, bet reikia ir melstis. Šitai yra svarbu. Ir šiandien aš žvelgiu į Lietuvą, į sunkias jos dienas. Su kiekviena diena kančios bus daugiau. Ir klausiu savęs – kodėl? Ar neužtenka aukos partizanų? Ar neužtenka aukos tų, kurie gyvuliniuose vagonuose važiavo į Sibirą? Ir daugelis negrįžo… Ar neužtenka tų, kurie badavo, šalo lageriuose, Sibiro tremtyje? Kurie buvo ujami Lietuvoj? Ar neužtenka?

O gal neužtenka. Mes esame linkę daug ką idealizuoti. Tai neklyskim… Dabartinėj Lietuvoj jūs pamatysite žmones ne tik leidžiančius „Katalikų pasaulį“, bet surasite ir tuos žmones, kurie leidžia pornografinius leidinius, kurie žudo Lietuvą ne mažiau, negu ją žudė Stalinas. Dabartinį jaunimą nužudyti yra lengviau, todėl, kad jis ilgus metus buvo luošinamas, iš jo sąmonės viskas buvo iššluota. Šiandien yra žmonių, kurie ir į tą tuštumą pila purvą. Ir man atrodo, kad Dievas Lietuvai dar leis pakentėti. Dar reikia kančios, reikia aukos, reikia, kad Lietuva laisvei pribręstų… Tik dėl vieno būkime tikri: laisvė ateis. Lietuvoje yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų yra kristaliniai švarūs, kurie meldžiasi, kurie kenčia. Lietuva turi draugų ir čia, Amerikoje… Vašingtone mačiau, kaip tarptautinės organizacijos „Šeima, tradicija ir nuosavybė“ nariai rinko parašus už mūsų laisvę. Vėliau paaiškėjo, kad jie surinko per 5 milijonus parašų…“

Birželio 3-iąją Putnamo Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolyne prasidėjusiose rekolekcijose kun. S. Tamkevičius, remdamasis savo paties patirtimi ir išgyvenimais, pirmiausia kalbėjo apie individo ir tautos kančią, kas yra Kristaus Kryžius ir kaip jį žmogui pakelti: „Kai mus seminarijoje ir vienuolyne mokydavo apie kryžių, apie tai, kad reikia aukotis, viskas atrodė taip suprantama, jokių klausimų. Bet paskui, kai gyvenime pačiam reikia ant keptuvės spirgėti, kada pats pajunti mažytę dalelę Kristaus kryžiaus, tada daug kas aptemsta ir pasidaro neaišku. Ir pasijunti reikalingas dieviškos šviesos. Bet kad neprarastum kelio, kad būtų bent vienintelė žvaigždė, kuri tau šviestų… Prisimenu, saugumo kalėjime ne vieną kartą kartodavau žodžius: Viešpatie, kantrybės, kantrybės, kantrybės, kantrybės…“

Kitas labai aktualus, didelio lietuvių kunigų dėmesio sulaukęs klausimas, kas Lietuvą atvedė į Kovo 11-ąją. Kun. Sigitas taip aiškino: „Kai kas labai paviršutiniškai spręsdami taip sako: 1988-aisiais metais Lietuvoje susikūrė Sąjūdis, jis pažadino tautą ir pamažu atėjo Kovo 11-osios diena. Tas tiesa. Buvo Sąjūdis, buvo demonstracijos, mitingai, buvo Tautos žiedas, ir buvo Kovo 11-oji.

Tačiau buvo ir daugiau. Buvo 1940-ųjų Rainių miškelis, Petrašiūnų ir Budavonės kankiniai, buvo tūkstančiai mūsų partizanų. Tai milžiniška auka. Ir jeigu šios aukos būtų nebuvę, ar būtų tada buvęs 1988-ųjų Sąjūdis? O jeigu jis būtų atsiradęs, ar iš tikrųjų jis būtų nuėjęs ta kryptimi, kuria jis nuėjo? Kas šiandien gali atsakyti? Aš drįstu tvirtinti, kad tas Sąjūdis nebūtų Lietuvai padaręs to, ką jis padarė, nes jis buvo suplanuotas Maskvoje, kad išgelbėtų imperiją. Žmonės planuoja vienaip, o Dievas labai dažnai žmonių planus nukreipia kita kryptimi. Bet kad Dievas nukreiptų tautos ateitį reikiama kryptimi, turi būti sudėta didelė auka. Turi būti kryžius, turi būti labai prasminga kančia…

„LKB Kronika“ buvo atsiliepimas į Bažnyčios bei Tautos kančias ir laisvės ilgesį. Be abejo, ji buvo aktualiausia anuomet, kaip vienintelis balsas, aidėjęs laisvame pasaulyje ir skelbęs, kad Tauta pavergta, bet gyva, kad Bažnyčia persekiojama, bet tiki savo prisikėlimu. „Kroniką“ padėti į lentyną ir užmiršti, kas vyko Lietuvoje okupacijos metais, reikštų abejingumą ne tik savo šalies istorijai, bet ir dabarčiai, kuri nepajėgia atsiplėšti nuo skaudžių praeities dienų ir išsigydyti kraujuojančių žaizdų.“