Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (XV). Platus Bažnyčios pasiuntinybės kelias

Skaitykite I,  II,  III,  IV , V, VI, VII, VIII, IX , X, XI, XII, XIII ir XIV ciklo dalis.

„Viešpatie, pervedei per lagerius, Sibirą, vesk ir toliau…“

Juodas nerimo debesis ir klausimas, kuo baigsis 1991 m. sausį Vilniuje prasidėjusi sovietinė agresija, neaplenkė ir Kauno kunigų seminarijos. Kai kurie iš klierikų net be leidimo buvo išvykę į Vilnių ir parvežę karščiausių naujienų. Seminarijos rektorius kun. S. Tamkevičius taip pat buvo nuvykęs į Aukščiausiąją Tarybą ir drauge su kitais kunigais bei susirinkusiais žmonėmis kalbėjo Rožinį.

„Visi suvokėme, kad nuo galimos nelaimės gali apsaugoti tik Dangus, – rašoma jo atsiminimuose. – Brėkštant rytui, rūmų gynėjai laukė, kad iš Šiaurės miestelio išriedėję šarvuočiai tikriausiai pasuks prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Mačiau tą nežmoniškai sunkų laukimą, tačiau niekas nepabėgo. Mačiau apsaugos vyrų rankose suspaustas lazdas, metalinius strypus ir milžinišką minią, kuri pakaitomis arba meldėsi, arba skandavo Lietuva, Lietuva, Lietuva.

Daug kas akino skubėti aukoti Mišių, nes meldžiantis įtampa šiek tiek atslūgdavo. Vidudienį drauge su kun. Robertu Grigu, kasdien budėjusiu su Seimo gynėjais, aukojau Mišias prie atviro lango. Homilijoje kalbėjau apie pasitikėjimą Dievo Apvaizda, nes šiuo momentu daugiau kuo nors pasitikėti nebuvo galima. Žmonės meldėsi, kaip galbūt gyvenime niekada nebuvo meldęsi. Tada supratau, kad Lietuva tikrai bus laisva, nes kankinių kraujas sudaigino šventą sėklą – žmones pasiryžusius mirti, bet nepasitraukti nuo savo tikslo.“

1991 metų balandį kardinolas Vincentas Sladkevičius išvyko į Romą dalyvauti kardinolų kolegijos konsistorijoje. Anuomet vyskupų išvyka į Romą vis dar buvo reikšmingas įvykis, todėl grįžtančiuosius, kaip buvo įprasta, Kauno geležinkelio stotyje pasitiko būrys kunigų. Tarp jų buvo ir Kauno kunigų seminarijos rektorius kun. S. Tamkevičius, tą pačią dieną sulaukęs kanclerio telefono skambučio. Jis buvo kviečiamas skubiai atvykti į neseniai įsikūrusią Arkivyskupijos kuriją.

„Vos kunigui įžengus į kardinolo Vincento Sladkevičiaus priimamąjį, šis jam rimtu veidu pareiškė: „Esate nominuotas vyskupu ir reikia skubiai pranešti, ar priimate šį skyrimą“, – rašyta atsiminimuose. – Paaiškinau, kad jėzuitai negali priimti skyrimo be savo vadovybės sutikimo, todėl sutarėme, kad pasikalbėsiu su Jėzaus draugijos provincijolu.“

Tuometinis Jėzaus draugijos provincijolas kun. Jonas Boruta SJ, pasitaręs su t. Antanu Saulaičiu SJ, skyrimui pritarė. Kaip vėliau atsiminimuose rašė kardinolas S. Tamkevičius, ieškodamas kandidato į kurias nors pareigas, Eminencija su pačiu kandidatu iš anksto nieko neaptardavo. Gal tai buvo sovietmečio laikais susiformavęs stilius mažiau kalbėti ir daugiau melstis, o po to jau nuspręsti: „Iš tikrųjų kard. Vincentas ilgai svarstydavo, melsdavosi, išklausydavo nuomonę tų, kuriais pasitikėdavo, o paskui nuspręsdavo.“

Gegužės 3 d. Vatikano radijas oficialiai paskelbė apie kun. S. Tamkevičiaus ir mons. Juozo Tunaičio nominaciją. Vėliau kun. Sigitas išvyko į rekolekcijas Kulautuvos jėzuitų namuose. Skyrimas vyskupu buvo toks netikėtas ir nelauktas, kad buvo nelengva susikaupti: „Meldžiausi ir viską sudėjau į Dievo rankas. Viešpatie, pervedei per lagerius, Sibirą, vesk ir toliau, kad mano tarnystė Bažnyčiai būtų naudinga ir kad ieškočiau ne savo, bet Tavo garbės.“

Po rekolekcijų jis nuvažiavo pas Kaišiadorių vysk. Juozą Matulaitį pasiskolinti vyskupiškos sutanos ir pijusės, nes įsigyti savo vyskupiškų rūbų tiesiog pritrūko laiko. „Žiedą ir kryžių pasirinkau iš Kauno arkivyskupijos kurijos žinioje buvusio lobyno“, – rašė jis.

Šalia džiaugsmo buvo apsčiai ir rūpesčio

1991-ųjų gegužės 19-oji – Sekminės – buvo pažymėtos ypatingomis Šventosios Dvasios dovanomis. Pirmą kartą Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje konsekruojami vyskupai Sigitas Tamkevičius ir Juozas Tunaitis tuo sunkiu laikotarpiu buvo brangi Šventojo Tėvo dovana – tarsi priminimas, kad popiežius prisimena Lietuvą ir ja rūpinasi. Pagrindinis konsekratorius buvo kardinolas Vincentas Sladkevičius, asistentai – Telšių vyskupas Antanas Vaičius ir Panevėžio vyskupas Juozapas Preikšas.

„[…] Ypatinga meile apgaubkite brolius kunigus, diakonus ir visus pagalbininkus, išklausykite ir kiekvieną varguolį“, – per Sekminių šventę, taip pat ir reikšmingo atsikuriančios valstybės įvykio proga linkėjo kardinolas. Iškilmėse dalyvavo to meto vyriausybės vadovai, ministrai, Kauno vadovai, akademinės bendruomenės atstovai. Šiltais sveikinimais apipylė ateitininkai ir Kybartų jaunimas.

„Abu konsekruoti vyskupai yra buvę mano mokiniai Kauno kunigų seminarijoje, – vėliau pasakojo kardinolas V. Sladkevičius. – Man būnant tremtyje Nemunėlio Radviliškyje, kun. S. Tamkevičius ne kartą buvo apsilankęs: teko palaiminti „LKB Kronikos“ leidimą, aptarti kitus pogrindinės veiklos reikalus.“

Kokia tada buvo Kauno vyskupu augziliaru paskirto kun. S. Tamkevičiaus savijauta? „Širdis buvo pilna prieštaringų jausmų; šalia džiaugsmo buvo apsčiai ir rūpesčio, kaip seksis naujoje ir labai atsakingoje tarnystėje“, – rašoma jo atsiminimuose.

Po konsekracijos nebuvo nė minties pailsėti, nes, be kita ko, reikėjo tęsti ir Kunigų seminarijos rektoriaus pareigas: „Du kartus vykau į užsienį – Boną ir Paryžių, aplankiau tenai veikiančias kunigų seminarijas ir atidžiai užsirašinėjau viską, ką išgirsdavau nauja apie klierikų ugdymą. Didelį įspūdį padarė Paryžiuje veikiantis kardinolo Jeano-Marie Lustigerio įkurtas parengiamasis kursas – Šv. Augustino namai. Du kunigai – rektorius ir dvasios tėvas – ištisus mokslo metus gana šeimyniškoje aplinkoje rūpinasi būsimųjų kandidatų į kunigystę dvasiniu ugdymu. Užbaigdami kursą jaunuoliai atlieka mėnesio rekolekcijas ir renkasi – grįžti į pasaulį ar toliau siekti kunigystės. Pasiryžau, kad kai tik galėsiu, ir Lietuvoje įkurti panašų parengiamąjį kursą.“

Kauno arkivyskupijos kurijos, kuri tada buvo įsikūrusi buvusioje Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus rezidencijoje šalia Arkikatedros, pirmajame aukšte vyskupui augziliarui buvo paskirtas erdvus kambarys. Iki pietų interesantų būdavo su kaupu.

Vysk. S. Tamkevičius dažnai aplankydavo kard. V. Sladkevičių, dalijosi naujienomis, įspūdžiais ir naujo gyvenimo viltimis: „Kardinolas visada atidžiai klausydavosi, neskubėdavo prieštarauti, jei mintys nesutapdavo. Greitai supratau: jeigu neskuba kam nors garsiai pritarti, tai jis arba dar neturi aiškios nuomonės, arba ta nuomonė yra kitokia. Kiek palaukęs pasakydavo, ką manąs aptariamu klausimu. Kard. V. Sladkevičius labai džiaugėsi gerėjančiu politiniu klimatu ir palankesnių sąlygų evangelizacijai atsiradimu. Ypač jį džiugino galimybė mokyklose dėstyti tikybą.“

Tikybos bendrojo lavinimo mokyklose buvo pradėta mokyti dar prieš Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą. Po Kovo 11-osios kilo klausimas: koks bus tolesnis tikybos dėstymas mokyklose? Vieniems atrodė, kad katalikų tikyba turėtų būti dėstoma visiems Lietuvos moksleiviams, nes visi turėtų pažinti gausiausios religinės bendruomenės Lietuvoje pagrindus. Kiti galvojo, kad reikia atsižvelgti į tėvų valią, nes bet kokia prievarta mokant tikybos netoleruotina ir neatneš laukiamų rezultatų.

„Palaikiau pastarąją nuomonę, ji pamažu rado reikiamą atgarsį Vyriausybėje ir Seime“, – vėliau rašė atsiminimuose vysk. S. Tamkevičius, Tarpdiecezinės katechetikos komisijos pirmininkas. Katechetikos komisija įsteigė Lietuvos katechetikos centrą ir pavedė jam organizuoti bei koordinuoti vaikų ir jaunimo religinį ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose. „Didžiausias rūpestis buvo organizuoti tikybos mokytojų rengimą. Šioje srityje labai daug pasidarbavo prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, kuriam kardinolas Vincentas, vėliau ir aš, krovėme visas tikybos mokytojų rengimo naštas, o prelatas kantriai ir kunigiškai jas nešė“, – rašė jis.

Atveriant ypatingu simboliu pažymėtus rūmus

Regioninės reikšmės paminklu pripažintus Kauno arkivyskupijos metropolijos rūmus projektavęs architektas Karolis Reisonas atsižvelgė į jų statybų iniciatoriaus ir užsakovo Kauno arkivyskupijos pirmojo ganytojo Juozapo Skvirecko pageidavimą. 1936–1938 m. statyto didingo trijų aukšto pastato pagrindinį fasadą kaip svarbus pasiuntinybės ženklas vainikuoja Arkivyskupo herbas.

Visgi šie, ypatingos reikšmės pirmą kartą Nepriklausomoje Lietuvoje pastatyti, vyskupų rūmai Bažnyčiai tarnavo vos penkerius metus. Sovietmečiu jie buvo nacionalizuoti, juose įsikūrė J. Naujalio muzikos mokykla. Tik 1990 m. birželio 12 d. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai priėmus Katalikų Bažnyčios padėties restitucijos aktą, rūmai buvo grąžinti Kauno arkivyskupijai. Atgautame pastate anuomet buvo likusios tik sienos, durys ir langai, reikėjo pradėti remonto darbus.

Kard. V. Sladkevičius, pavesdamas vysk. S. Tamkevičiui rūpintis šiuo remontu, patarė apsigyventi kuriame nors remontuojamų rūmų kambaryje. „Apsigyvenau direktoriaus kabinete, kuris buvo geresnės būklės už kitus kambarius, turėjo net durų užraktą, – rašyta atsiminimuose. – Vienam buvo nejauku gyventi dideliame pastate, kuriame daug durų, bet beveik visos – be užraktų.

Prašiau tėvų jėzuitų, kad leistų kam nors iš savųjų apsigyventi remontuojamajame pastate. Paskyrė novicijų Vidmantą Šimkūną, kuris čia gyvendamas ir mokydamasis vakarais replėmis iš parketo padėjo traukti vinis, kuriomis būdavo prikalamas suplyšęs linoleumas. Tų vinių buvo devynios galybės ir visas jas teko rūpestingai pašalinti, nes parketą reikėjo šlifuoti. Vidmantas pasirodė neeilinės kantrybės ir darbštumo, už tai aš jam likau labai skolingas.

Pagrindinis darbų vykdytojas buvo inžinierius Egidijus Jodelis. Vyriausybė parėmė arkivyskupijos pastato remontą, bet skirtų lėšų buvo per maža. Į rūmų atstatymo sąskaitą dėjau ir savo, ir kitų paaukotų pinigų. Elektros laidų, plytelių ir įvairiausių statybinių medžiagų reikėjo patiems ieškoti Kauno parduotuvėse. Kai organizacija „Kirche in Not“ paaukojo net 8550 markių, akyse pasidarė šviesiau.“

Tais pačiais metais Vyskupų konferencija nutarė įkurti Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centrą, kurio uždavinys buvo leisti kunigams, spaudos agentūroms ir visiems, kuriuos domins bažnytinis gyvenimas, skirtą informacinį biuletenį. Kodėl pirmininku buvo paskirtas vysk. S. Tamkevičius? „Tiek Informacijos centro, tiek biuletenio uždaviniai buvo daug kuo panašūs į kadaise mano redaguotos „Kronikos“ uždavinius“, – rašė jis savo atsiminimuose.

Pirmaisiais vyskupavimo metais įsimintinas, atsiminimuose aprašytas įvykis buvo kurijai geradarių padovanotas kompiuteris: „Pasikvietęs technikoje nusimanantį specialistą, paprašiau, kad ir mane pamokytų, kaip reikia elgtis su šia išmintinga dėže. Greitai pramokau rašymo ir redagavimo pradmenų; tuomet daugiau ir nereikėjo. Greitai atsirado ir elektroninis paštas. Kai nuvykęs į Boną Vyskupų Konferencijos būstinėje papasakojau apie el. paštą, darbuotojai bandė mane įtikinti, kad faksai kol kas yra pati patikimiausia ryšio priemonė. Pasirodo, kad mes, lietuviai, sugebame ne tik neatsilikti, bet daug kur eiti pirmi…“

Apie lietuvių tvirtumą liudija ir kitas tuometinio vysk. S. Tamkevčiaus atsiminimų puslapis, kuriame pasakojama, kaip atgauta laisve tuojau suskubo pasinaudoti įvairių religijų atstovai, dažnai net priešiškai nusiteikę katalikų atžvilgiu. Vieni po kitų pradėjo dygti jų maldos namai, buvo pradėti organizuoti vieši renginiai, į kuriuos atvykdavo net ir katalikų: „Buvo metas, kai atrodė, kad naujosios religijos sugeba geriau prakalbėti žmonėms ir mūsų Bažnyčiai bus sunku atsilaikyti prieš gausiai užsienio remiamus religinius judėjimus. Tačiau nuogąstavimai buvo nepagrįsti. Žmonės ganėtinai greitai susiorientavo, kad nereikia skubėti priimti skelbiamą tikėjimo tiesą tik todėl, kad tai daro atvykę užsieniečiai. Iš naujai pasirodžiusių religijų sėkmingiausiai įsitvirtino tos, kurios turėjo šaknis tarpukario Lietuvoje.“

Įkvepiantis Šventojo Tėvo žodis

1991 m. birželio pradžioje beveik 25 000 piligrimų iki išnaktų keliavo Lenkijos keliais. Pro išpuoštus kaimų ir miestelių langus iš paveikslo žvelgė Šventojo Tėvo veidas, jaukia šiluma mirgėjo žvakelės. Į didelę šventę – dalyvauti Lomžoje vyksiančiame susitikime su popiežiumi Jonu Pauliumi II – išsiruošė visi Lietuvos vyskupai. Apie ką tada kelyje mąstė vos prieš kelias savaites konsekruotas vyskupas Sigitas Tamkevičius?

Iš atminties, regis, iškilo 1967-ieji, jo kunigystės pradžia, kai Lietuvą pasiekė žinia, jog birželio 26 d. popiežius Paulius VI arkivyskupui Karoliui Wojtyłai suteikė kardinolo titulą. „Jis buvo lyginamas su kardinolu S. Višinskiu, kuris pasipriešinime dalyvavusiems buvo lyg vėliava, Bažnyčios ir tikinčiųjų gynėjas, – pasakojo kard. S. Tamkevičius. – Jau ir tada buvo diskutuojama, kuo jie bus panašūs, o kuo skirsis.

Vėliau, jau 1978 m., kai Karolis Wojtyła buvo išrinktas popiežiumi ir paskelbė, kad nebus „tylos Bažnyčios“ – jis kalbės Jos lūpomis, buvau vienas iš penkių kunigų, kurie įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Pirmąjį savo dokumentą adresavome Šventajam Tėvui, kuriame džiaugiamės, kad nebeliko „tylos Bažnyčios“. Mums, dalyvavusiems pogrindžio veikloje, tai buvo ypač svarbu, nes atsirado popiežius, kuris mus suprato, žinojo mūsų veiklos sąlygas… Tų pačių metų birželio 5 dieną buvo labai malonu savo akimis pamatyti ne tik popiežių, bet ir milžinišką tikinčiųjų minią, susirinkusią į aikštę švęsti Mišių. Kardinolas Vincentas popiežiui pristatė mane kaip savo pagalbininką. Vakare Šv. Tėvas net pasikvietė mane, kad pataisyčiau, jei netiksliai tartų lietuviškus žodžius. Atrodo, jam ne tiek rūpėjo mano pataisymai, kiek noras parodyti dėmesį jauniausiam Lietuvos vyskupui.“

Kas žino, gal popiežiui Jonui Pauliui II magėjo iš arčiau pažinti lietuvių katalikų dvasininką, kuris subūrė Bažnyčios pogrindį, leido ir Vatikaną pasiekusią „LKB Kroniką“, kalėjo lageriuose, buvo Sibiro tremtyje? Juk visą sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje Vatikano radijo lietuviškų laidų redaktorius mons. dr. Vytautas Kazlauskas dalijo į du etapus: prieš „Kronikos“ gimimą ir po „Kronikos“ gimimo – ante Chronica nata ir post Chronica nata. Pasauliui jis siuntė pačias vertingiausias „Kronikos“ pateiktas žinutes iš Lietuvos: „Mes tada pajutome, kad visa užsienio žiniasklaida, skirta Lietuvai, įgavo kitą kryptį“, – sakė mons. V. Kazlauskas. Visus „Kronikos“ numerius gaudavo aukštieji Vatikano hierarchai.

Pasibaigus iškilmėms Lomžos Šv. Arkangelo Mykolo katedroje, popiežius susitiko su atvykusiais lietuviais, kurių galėjo būti iki 10 tūkstančių. Jonas Paulius II pažymėjo, jog susitikimas su lietuviais „dar kartą įprasmina ir atveria širdį visai lietuvių tautai, kuri taip netoli, kad išties mus teskiria vien Lomžos vyskupija. Kaipgi šią akimirką mums to neprisiminti? Argi šio bendro mūsų susitikimo metu, nepaisant jokių sienų, nepasiekia tikėjimo ir vilčių atbalsis tos tautos – Lietuvos šalies, kuri man tokia artima ir brangi. Iš Lomžos katedros mano kelionės į Lietuvą reikalą pavedu Tai, kuri spindi Aušros Vartų šventovėje ir yra mums visiems – jums, lietuviai, ir popiežiui – Aušra, šviečianti visiems. Šia intencija dvasiniai persikeliu drauge su jumis prie Šv. Kazimiero karsto Vilniaus katedroje, taip pat prie karsto palaimintojo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus Marijampolės šventovėje.“

Lomžoje patirti įspūdžiai, Šventojo Tėvo įkvepiantis žodis visiems, o ypač Lietuvos katalikų dvasininkams, be jokios abejonės, buvo didelė dvasinė paskata atstatyti ir iš naujo kloti sovietinės valdžios griautus Gyvosios Bažnyčios pamatus.