Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (XVII). Žiūrėti į Betliejaus žvaigždę

Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas,, Algirdas Patackas — Aukščiausiojoje Taryboje. Iš kairės: mons. Alfonsas Svarinskas, vysk. Sigitas Tamkevičius SJ, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas. Kard. S. Tamkevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Skaitykite I, II, III, IV , V, VI, VII, VIII, IX , X, XI, XII, XIII, XIV, XV ir XVI ciklo dalis.

Vienybėje su Apaštalų Sostu Lietuvos Katalikų Bažnyčia, žengdama į naująjį tūkstantmetį, patyrė naujų iššūkių ir gyvenimo permainų.

Ar galėjo, matydamas akivaizdų blogį, tylėti „LKB Kronikos“ vyr. redaktorius vysk. Sigitas Tamkevičius, pogrindžio leidinyje tiesą kėlęs kaip dieviškojo įstatymo vertybę? Vyskupas, atlikdamas ganytojo pareigą, žvelgė į visuomenės situaciją iš krikščioniškų moralinių pozicijų ir teikė aiškių orientyrų, jo tvirtas tiesos žodis skambėjo bažnyčiose, atlaiduose, televizijos laidose.

Sugrąžinus Šventojo Sosto ir Lietuvos santykių spindesį

Šventajam Sostui nepripažinus Lietuvos okupacijos, nenustojo veikusi katalikiškos šalies pasiuntinybė. O atgavus Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 30 d., Vilniuje buvo atkurti oficialūs diplomatiniai santykiai. „Noriu pabrėžti, kad šiandien mes ne užmezgame naujus Lietuvos ir Šventojo Sosto santykius, bet sugrąžiname jiems visą spindesį po ilgo pusės šimtmečio, per kurį Apaštališkieji rūmai buvo atviri Lietuvos pasiuntiniui, Romoje ištikimai atstovavusiam savo tautai“, – pažymėjo popiežius Jonas Paulius II, priimdamas pirmojo Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Stasio Lozoraičio skiriamuosius raštus.

Neilgai trukus, 1991 m. lapkričio 30 d., Šventasis Sostas pirmuoju apaštaliniu nuncijumi paskyrė iš Andalūzijos kilusį arkivyskupą Justo Mullor García, didelę diplomatinę patirtį sukaupusį hierarchą. Eidamas nuolatinio stebėtojo pareigas Jungtinių Tautų Asamblėjoje, po kruvinųjų 1991 m. sausio 13 d. įvykių jis labai tvirtai užtarė Baltijos valstybių nepriklausomybę.

1992 m. vasario 9 d. kardinolas Vincentas Sladkevičius drauge su vyskupais apaštalinį nuncijų sutiko Vilniaus oro uoste. Šventojo Tėvo atstovas su lydinčiaisiais dvasininkais pirmiausia pasimeldęs Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos koplyčioje, vėliau Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje aukojo Mišias.

„Mes trokštame glaudžioje vienybėje su Apaštalų Sostu žengti į naująjį tūkstantmetį, – sveikinimo žodį tarė kard. V. Sladkevičius. – Lietuvos Katalikų Bažnyčia, patyrusi didelius išmėginimus ir išlaikiusi nepajudinamą ištikimybę Apaštalų Sostui, tikisi savo įnašu praturtinti Visuotinę Bažnyčią kantrybės, pasiaukojimo, drąsos ir ištikimybės pavyzdžiais.“

Nuncijaus atvykimą, kaip atsiminimuose pažymėjo kardinolas S. Tamkevičius, „labai branginome, gerai suvokdami, kad jo asmenyje turėsime gerą ryšį su Apaštalų Sostu. Šio ryšio nebuvimas per visą sovietmetį Bažnyčiai Lietuvoje buvo labai nuostolingas“.

J. M. Garcia — Apaštalinis nuncijus arkivysk. Justo Mullor García. Šventojo Sosto nunciatūros nuotrauka

„Iš tiesų, prieš atvykdamas į Vilnių, labai dažnai girdėjau kalbant apie jūsų kraštą, – vėliau Mažosios studijos laidoje kalbėjo nuncijus arkivysk. J. M. García. – Vyskupas, kuris mane įšventino į kunigus ir su kuriuo man po to teko dirbti Vatikane, buvo kardinolas Antonio Samore, prieš Antrąjį pasaulinį karą šešerius metus sekretoriavęs apaštalinėje nunciatūroje Lietuvoje. Jis labai mylėjo jūsų žemę ir daug pasakojo apie ją. Aš su didžiu dėmesiu skaitydavau „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Mane labai stebino lietuvių katalikų tikėjimo jėga priešiškoje aplinkoje. Šią jėgą regiu ir šiandien.“

Prabėgus savaitei, vasario 16 d., Lietuvos Nepriklausomybės šventės proga nuncijus J. M. García atvyko į Kauną ir Arkikatedroje drauge su kard. V. Sladkevičiumi bei vysk. S. Tamkevičiumi aukojo šv. Mišias. Kauno tikinčiuosius jis ragino: „Lavinkite savo atmintį, kad niekada neužmirštumėte savo kančios istorijos. Visada atminkite tai, ką pergyveno jūsų seneliai ir tėvai. Prarasti šią atmintį reikštų prarasti savo šaknis. Be šaknų medis nudžiūsta. Lavinkite savo protą. Niekas tenedrįsta primesti jums nepriimtinų idėjų. Labiausiai lavinkite savo valią. Hedonizmo, malonumų ieškojimo, narkotikų, nežaboto vartotojiškumo ir triukšmo banga, užliejusi pasaulį, tegu sustoja prie sienų tų tautų, kurios sugebėjo kentėti už Kristų.“

1991 m. pabaigoje Jo Eminenciją V. Sladkevičių pasiekė Vatikano valstybės sekretoriaus kard. Angelo Sodano pasirašytas raštas, kad Šventasis Tėvas Lietuvoje sudarė dvi – Kauno ir Vilniaus – bažnytines provincijas, Klaipėdos prelatūrą įjungiant į Telšių vyskupiją. Kard. S. Tamkevičiaus atsiminimuose rašė: „Pati džiugiausia žinia buvo Vilniaus arkivyskupijos ordinaro arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio paskyrimas. Apie jį mes buvome daug girdėję, kai jis tarnavo Vatikano valstybės sekretoriate. Turėjome daug vilčių, kad, būdamas artimas popiežiaus Jono Pauliaus II bendradarbis ir gerai pažindamas Bažnyčios reikalus pasaulyje, galės labai pasitarnauti atsikuriančiai ir atsinaujinančiai Bažnyčiai Lietuvoje. Iš tiesų, jo patirtis ateityje Lietuvos vyskupams labai buvo naudinga.“

1992 m. kovo 3 d. naujasis arkivyskupas metropolitas A. J. Bačkis iškilmingai įžengė į Vilniaus Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką. „Po trijų dienų naująjį arkivyskupą sveikinome Kauno kurijoje, kur vyko Vyskupų Konferencijos posėdis, – rašyta kard. Sigito atsiminimuose. – <…> Per visus 1992 metus aktyviai buvo rengiamas naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas. Lietuvos vyskupai, susipažinę su šiuo projektu ir pastebėję daug silpnų vietų, nutarė sudaryti darbo komisiją, kuri Konstitucijos rengėjams pateiktų savo pastabas. Komisijai vadovavo arkivysk. A. J. Bačkis; nariais buvome paskirti aš, kun. Jonas Boruta SJ, kun. Vaclovas Aliulis MIC ir juristas Povilas Šilas. Mums ypač rūpėjo Konstitucijos straipsniai apie religijos padėtį valstybėje, šeimą ir žmogaus teises. Parengę pastabas pateikėme jas Konstitucijos komisijai.“

Audrys Juozas Bačkis — Vilniaus arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio ingresas. Jam iš kairės – Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas kard. Vincentas Sladkevičius, 1992 m. kovo 3 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Ar valdininkų nesaisto Aukščiausiojo skelbti įstatymai?

„Tarp Nepriklausomybės metų aktualių klausimų svarbią vietą užėmė bažnytinės žemės sugrąžinimas jos šeimininkams. Visais laikais žemė buvo pagrindinis parapijų pajamų šaltinis. Sovietai, siekdami pakirsti parapijų medžiaginį pamatą, žemę nacionalizavo, o laisvos Lietuvos valdžios pareigūnai nuolat vilkino restitucijos klausimą, – rašyta kard. S. Tamkevičius atsiminimuose. – Vyskupų Konferencija man pavedė raštu Vyriausybei išsakyti Bažnyčios poziciją restitucijos klausimu: Bažnyčia netrokšta valdyti dvarų, tačiau negali lengvapėdiškai žiūrėti į ateitį ir mano, kad būtų neteisinga, jeigu bažnytinės žemės patektų į rankas tiems, kuriems rūpi tik jų egoistiniai interesai. Deja, tiek žodžiu, tiek raštu išreikšti pageidavimai nuguldavo valdžios pareigūnų stalčiuose, o žemė toliau buvo privatizuojama.“

Ankstesniame Vyskupų Konferencijos posėdyje ganytojai buvo vieningai nutarę, kad klebonai neturėtų tapti ūkininkais, todėl dar neprivatizuotą bažnytinę žemę siūlyti perduoti į Valstybės fondą ir vėliau tartis dėl kompensacijos. Anuomet šis sprendimas atrodė pats protingiausias, bet juo pasinaudojo tik turtų ištroškę tautiečiai, kurie pamažu privatizavo beveik visą bažnytinę žemę. Ar galėjo, matydamas akivaizdų blogį, tylėti pogrindinėje „LKB Kronikoje“ tiesą, kaip dieviškojo įstatymo vertybę, aukštai kėlęs leidinio vyr. redaktorius, vysk. S. Tamkevičius? Juolab kad, kaip ne kartą buvo sakęs – vyskupo pareiga iš krikščioniškų moralinių pozicijų žvelgti į visuomenės situaciją ir teikti jai orientyrų.

Iki šiol išlikusiuose užrašuose yra pažymėti svarbiausių televizijos laidoje „Katalikų tribūna“ skambėjusios jo mintys: „Kuo remiantis tvirtinama, kad žmogų, kaip privatų asmenį, saisto prigimties ir Dievo įsakymai, o kaip politiką, nesaisto? Ar politinėje veikloje dalyvaujantis krikščionis galėtų sakyti, kad nuo dabar jo nesaisto, pavyzdžiui, tokios taisyklės: nelaikyti savęs aukštesniu už Dievą, neniekinti Dievo vardo ir Jo įstatymų… Nemanyti ir nesakyti, kad valstybės valdžia turinti galios panaikinti Dievo įstatymą ir atšaukti žodžius „Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“. Net ir valdžioj būdamas, negeisk nieko, kas priklauso kitam, bet ne tau. Nors ir valstybininkas, bet mylėk Dievą už viską labiau, o savo valstybės piliečius nors tiek, kaip pats save.“

Vienus televizijos žiūrovus Bažnyčios valią reiškiančių dvasininkų žodis stiprino, apie kitus, pavyzdžiui, laikraštis „Respublika“ teigė: „Dvasios ganytojui bažnyčia labiau tinkama vieta negu televizijos studija.“ „O Bažnyčia mano visai kitaip, – „Katalikų tribūnos“ laidoje sakė vysk. Tamkevičius. – Kristaus Evangeliją, tiesą ir gėrį reikia skleisti visomis priemonėmis visur ir visada. Mes kalbame bažnyčiose, kalbėjome kalėjimuose, teismų salėse, lageriuose, kalbėjome per pogrindžio spaudą, o dabar gerai jaučiamės kalbėdami televizijoje. Katalikų Bažnyčia televizijoje turi kuklią dalį, kurią užsitarnavo, tai ne privilegija, o duoklė teisingumui.“

Ir Šilinėse, 1992 m. rugsėjį sutraukusiose apie 15 tūkst. piligrimų (tarp kurių buvo pirmą kartą atvykę Vašingtone 1990 m. jo sutiktos tarptautinės organizacijos „Šeima, tradicija ir nuosavybė“ nariai), pagrindinės dienos šv. Mišiose skambėjo vysk. S. Tamkevičiaus tvirtas tiesos žodis. Atsiminimuose rašyta: „Kalbėjau apie neteisingumą, ypač palietusį Lietuvos kaimą, kur išvogtas kolūkių turtas, o paprasti žmonės palikti tuščiomis rankomis. Kalbėjau apie artėjančius rinkimus, kokia turėtų būti tikinčių žmonių laikysena, apie pražūtingą Lietuvai netarnaujantį žmonių skaldymąsi, kartu priminiau ir tai, kad negalima vienytis ten, kur yra nuodėmė, melas, neapykanta, tautos ir Bažnyčios reikalų išdavystė.“

O atlaidams pasibaigus, rugsėjo 22 d. (šv. Mato liturginės šventės dieną) Vilkijoje, minit 200-ąsias metines, kai buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir privilegijos, vysk. Sigitas palaimino miestelio globėjo šv. Juozapo koplytstulpį, o Šv. Jurgio bažnyčioje vykusių šv. Mišių metu ragino pamąstyti: „Kokį miestą paliksite savo vaikams ir anūkams: ar tai bus Babelis, ar tai bus naujoji Jeruzalė, kurią apšvies Kristaus šviesa… Prieš eidami balsuoti, pabandykite įsitikinti, kiek būsimam kandidatui yra brangus tikėjimas, ar jis kartais, norėdamas gauti daugiau balsų, nesidangsto tikėjimu kaip širma… Jeigu rinkimų biuletenyje rasite pavardę žmogaus, kuris rimtai tiki ir tikėjimu gyvena, tada neabejokite ir už jį balsuokite – tikriausia neapsivilsite.“

1992 m. spalio 25 d. įvykę rinkimai daug ką nustebino: sunkumų išvarginti žmonės labiausiai parėmė kairiąsias partijas. „Ruošdami ganytojišką laišką „Kuriant brolišką ir laisvą Lietuvą“, mes, vyskupai, atkreipėme dėmesį į sūnų palaidūną, nes per 50 okupacijos metų tokių sūnų buvo gana daug, – tuo metu kalbėjo vysk. Tamkevičius. – Žinojome, kad daugelis jų norės sugrįžti atgal ir norėjome priminti kad sugrįžimas galimas tik per atgailą, ne slapukauti slogioje tyloje, bet drąsiai ir viešai pasmerkti visus nusikaltimus ir atitaisyti skriaudas nukentėjusiems.

Buvo labai nemalonu televizoriaus ekrane stebėti, kaip politinėje kovoje kai kurios partijos dangstėsi kryžiais, religija ir dvasiškiais… Dabartinės žmonių nuotaikos Lietuvoje kelia pagrįstą nerimą. Labai pavojingi kurstymai smurtui. Nereikia panikuoti, bet sutelkti jėgas pozityviam darbui. Ypač reikia saugotis provokatorių, kurie gal pasitarnauti reakcinėms jėgoms. Po rinkimų visi – esantys valdžioje ar opozicijoje – turės siekti, kad tautoje būtų ramybė ir kūrybinis darbas.“

Gyvieji akmenys — Sekminių eisena, surengta „Gyvųjų akmenų“ iniciatyva 1993 m. „Gyvųjų akmenų“ archyvo nuotrauka

Naujos ugnies, naujų išraiškos formų, naujų žodžių

„Dvasinis augimas, kaip ir kiekvienas augimas, yra lėtas, akiai nepastebimas procesas. Iš ąžuolo gilės per tris mėnesius neišauga girių puošmena, nes tam reikia daugelio metų“, – „Naujojo dienovidžio“ leidiniui, apžvelgdamas naujosios evangelizacijos uždavinius, gydant sovietinio laikotarpio dvasines žaizdas ir ruošiant Dievo tautą iš Vakarų ateinantiems liberalizmo iššūkiams sutikti, kalbėjo vysk. S. Tamkevičius.

Jis tęsė: „Dabartinė žmonių karta yra be rimto krikščioniško pagrindo. Nereikia laukti, kol kam nors trinktelės perkūnas ir išsigandęs žmogus pradės ieškoti Dievo, bet Bažnyčiai reikia eiti į žmones su Gerąja Naujiena. Vatikano II susirinkimas parodė Bažnyčiai naują kryptį ir davė naujos ugnies, tačiau nereikia turėti iliuzijų, tarsi pasirinkus kokį nors naują metodą ar sukūrus naują planą ims ir pasikeis visuomenės dvasinis gyvenimas, visa esmė yra mumyse pačiuose. Mums šiandien reikia tokių žmonių, koks buvo Arso klebonas, koks buvo jaunimo auklėtojas kun. J. Bosko ir kiti, nes Bažnyčią atnaujina ne gražios schemos, bet gražūs – šventi žmonės.“

Po ilgų religinės laisvės gniaužimo metų dvasinio alkio vedami žmonės būrėsi į bendruomeninės maldos grupes, šliejosi prie Lietuvon atėjusių įvairių judėjimų. „Naujojo židinio“ paklaustas, ar teiktų prioritetą kuriai nors katalikiškai srovei, vysk. S. Tamkevičius atsakė: „Aš pritarčiau kiekviena srovei, svarbu, kad ji būtų pozityvi, katalikiška. Juo daugiau spalvų, juo gražesnis pasaulis. Manau, kad ir charizmininkai, ir neukatechumenai, ir kitos srovės nori tarnauti Bažnyčiai. Pagaliau kiekvienas judėjimas užgriebia tam tikrą žmonių dalį, tad nuo sveiko pliuralizmo Bažnyčia tikrai nekentės.

Svarbu, kad nebūtų sektantiško kraštutinumo, kai šios srovės pradeda viena į kitą žiūrėti įtariai. Bažnyčios viduje privalome būti ypač „ekumeniški“, labai draugiškai nusiteikę, nesiskubinkime atmesti, galvoti, kad čia kažkas ne visai gerai… Jo Eminencija kard. Vincentas Sladkevičius savo pamoksle yra pasakęs vieną labai įsidėmėtiną mintį. Lietuvai reikia ne tiek ieškoti pasaulio galingųjų pripažinimo, o daugiau žiūrėti į Betliejaus žvaigždę, t. y. gyventi tikėjimu. Ši mintis labai tinka ir Bažnyčios charizminio atsinaujinimo sąjūdžiui. Jo esmę nulems ne koks nors oficialus pripažinimas, bet kiek jis žiūrės į Betliejų. Jeigu Lietuvos padangėje užgimęs naujas sąjūdis neužsisklęs savyje, bet su meile eis ten, kur meilė labiausiai reikalinga, tai jis nemirs.“

Vilties šventė, Gintaras Grušas — „Vilties“ šventė 1993 m. „Gyvųjų akmenų“ archyvo nuotrauka

„Gyvieji akmenys“ buvo viena iš pirmųjų labai aktyviai į viešumą išėjusių charizmatinių lietuvių katalikų bendruomenių, kurios evangelizaciniams užmojams Bažnyčia ne tik pritarė, bet ir skatino ieškoti naujos ugnies, naujų išraiškos formų, naujų, šio laikmečio žmogui suprantamų žodžių. 1992 m. gegužės 26 d. „Gyvųjų akmenų“ iniciatyva VDU didžiojoje salėje įvyko viešas evangelizacinis renginys, davęs pradžią ateityje nuolat šioje salėje vyksiančioms Atsinaujinimo dienoms.

Didelio dėmesio sulaukė pranciškonų universiteto prezidentas kun. Michaelis Scanlanas, pasaulietis teologas Ralphas Martinis ir kiti grupės nariai, kurie sudarė JAV katalikų evangelizacinės komandos FIRE branduolį. Ši evangelizacijos diena daugelio širdyse paliko gilų pėdsaką, kuris po metų dar pagilėjo per FIRE – Sekminių Ugnies šventę.

1993 m. balandžio 17–18 d. per Atvelykį Kauno sporto halėje vyko „Vilties“ šventė, kurioje dalyvavo svečių iš Belgijos, Prancūzijos ir Portugalijos. „Sporto salė tiesiog lūžo nuo gausių dalyvių, atvykusių iš visos Lietuvos, – atsiminimuose rašė kard. S. Tamkevičius. – Dvi dienas žmonės klausėsi misionierių kalbų, drauge meldėsi ir giedojo. Kardinolas Vincentas man pavedė šventės dalyviams aukoti šv. Mišias.

Misionierius kun. Daniekis Ange akcentavo, kad žmogaus gyvenimo centre turi būti Eucharstinis Jėzus. Šventės dalyvius maloniai nustebino sveikinimo telegrama, kurią atsiuntė Vatikano valstybės sekretorius kard. Andželo Sodano. Joje buvo rašoma, kad Šventasis Tėvas vienijasi su šventės dalyviais ir laukia susitikimo Lietuvoje. Ši „Vilties“ šventė nepaprastai atgaivino visus joje dalyvaujančius kunigus, vienuolius ir pasauliečius. Tai pirmasis masinis evangelizacinis renginys, pradėjęs pasirengimą Dutūkstantajam krikščionybės jubiliejui.“

Tais pat metais „Gyvųjų akmenų“ iniciatyva per Sekmines Kaune drauge su JAV katalikų charizminio judėjimo komanda „Renewal Ministry“ buvo surengtas evangelizacinis renginys FIRE, sutraukęs tūkstančius dalyvių.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!