2020 07 06

Irena Petraitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Kard. V. Sladkevičiaus istorija (X). Kristų laidoja, bet Jis gyvas

Kard. Vincentas Sladkevičius, 1988 birželio 28 d., Roma. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

X teksto dalis apie kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) gyvenimo kelią.

Skaitykite ir ankstesnes dalis: I dalisII dalisIII dalisIV dalisV dalisVI dalis, VII dalisVIII dalis, IX dalis.

Lietuva džiaugiasi, Maskva rūstauja

… Daug neteisybių, pažeminimų ir persekiojimų patyrusio vyskupo Vincento Sladkevičiaus paskyrimas Šv. Romos kardinolu mums lyg švyturys audringoje jūroje, kai neretai didelis pavojus pasiklysti, kai sunku atskirti, kur melas, o kur tiesa. Tai paskata mums, nebėgant nuo sunkumų ir pavojų, ištikimai stovėti po Kristaus vėliava per dažnai sunkias mūsų Tėvynėje Bažnyčios gyvenimo dienas.

Tokiais žodžiais buvo reiškiamas Lietuvos tikinčiųjų dėkingumas popiežiui Jonui Pauliui II nusiųstoje telegramoje. Džiugi žinia, jog 1988 m. birželio 28 d. įvyks Konsistorija, kurioje bus nominuoti 26 nauji kardinolai, tarp jų ir lietuvis – vyskupas tremtinys Vincentas Sladkevičius – buvo tarsi nuo Vatikano stogų atskridęs baltų paukščių būrys. Žinia, jog tikrove tapo ilgai brandintas Bažnyčios troškimas, kad ir lietuvis katalikų dvasininkas papildytų Vyriausiųjų apaštalų gretas, kaip rašė „LKB kronika“, įkvėpė Lietuvos kunigus ir pasauliečius tolesnei kovai ir ištikimybei šventam Kristaus reikalui; teikė džiaugsmo ir jėgų, sutvirtino žinojimą, kad pastarųjų dešimtmečių kovos ir kančios kelias buvo teisingas.

Nuoširdūs sveikinimai skriejo ir į Kaišiadorių vyskupijos kuriją: „Kuklumas, paprastumas ir asketiškas gyvenimo būdas puošė ir puošia Jūsų asmenį, o mus ne vieną verčia susimąstyti ir perkainoti pasirinktas vertybes“, – pabrėžta ne vienoje telegramoje.

Katalikiškai Lietuviai besidžiaugiant sulaukus tėvynainio kardinolo, Maskva šį faktą priėmė neslėpdama susierzinimo. Vyskupui V. Sladkevičiui į iškilmes Romoje vykti teikėsi leisti, bet tik vienam asmeniui lydint. Paskirtasis – buvęs bendradarbis Kauno kunigų seminarijoje, vyskupas augziliaras Vladislovas Michelevičius. Skrydis buvo užsakytas ne į Romą, bet į Milaną. Ten Lietuvos dvasininkai turėjo šauktis vietinio kardinolo pagalbos, kad galėtų pasiekti Romą. „Atskrido tada birželio 26 dieną labai pavėluotai, – atsiminimuose rašė Šv. Kazimiero kolegijos rektorius prel. Ladas Tulaba. – Fiumicino oro uoste susirinkęs gausus mūsų būrys ilgai ir kantriai laukė nežinodamas, kodėl vėluojama. Per „Alitalia“ bendrovę pavyko sužinoti, kad Eminencija jau Milane ir pirmu šios linijos lėktuvu atvyks į Romą. Sutikome jį su gėlėmis ir atlydėjome į mūsų Villa Lituania.“

„Nesu vertas“

Kai Šv. Petro bazilikoje buvo ištartas Vincento Sladkevičiaus vardas, Konsistorijos svečių ir diplomatų ložėje nuvilnijo lengvas šnaresys. Ar tai tas pats vyskupas, kuris, 23 metus kantriai nešęs tremties naštą, nepalūžo, kaip tikėjosi jį nuo pareigų nušalinusi sovietinė valdžia – bet suvešėjęs kaip palaukės ąžuolas, tapo viena iš pogrindžio Bažnyčios kolonų, neoficialus dvasinis autoritetas? Taip, tai jis – savo skaitytojams aiškino Europos laikraščiai ir pažymėjo, jog būtent tą akimirką Jonas Paulius II, uždėdamas kardinolo kepuraitę vysk. Vincentui Sladkevičiui, pirmą kartą per ceremoniją nusišypsojo.

Tardamas sveikinimo žodį, Šventasis Tėvas akcentavo:

Jūsų asmenyje su meile sveikinu ir laiminu Lietuvos Bažnyčią ir visą lietuvių tautą. Lietuvos Bažnyčią ir lietuvių tautą pavedu Švč. Mergelei Marijai, kurią lietuviai taip myli ir šaukiasi gražiu Gailestingumo Motinos vardu. Šiais Marijos metais lietuvių vyskupo paskyrimas Romos Katalikų Bažnyčios kardinolu yra Marijos dovana jūsų tautai. Būkite už ją dėkingi ir mokėkite būti jos verti. Švč. Mergelė Marija teišprašo jums iš savo Sūnaus Jo malonių ir palaimos gausybę.

„Non sum dignus“ (liet. „Nesu vertas“), – nuolankiai pareiškė kardinolas Sladkevičius. O popiežius šypsodamasis atsakė: „Ir gerai, kad nesijauti vertas. Būtų blogai, jeigu jaustumeisi vertas.“

„Aš vieno troškau, kad pateisinčiau Šventojo Tėvo ir savo tautos sudėtas viltis, – savo nuostatą dėstė Jo Emnencija. – Kardinolai paprastai turi herbą. Paprašiau, kad į mano herbą būtų įrašyta: „Fac mecum signum in bonum“ – Padaryk mane gerumo ženklu (Ps 85, 17). Į šį aukštą kardinolo postą niekada nepretendavau, jo nesiekiau ir nelaikiau savęs jo vertu. Bet savo tautą dėl jos 600 metų ištikimybės krikščioniškojo gyvenimo kelyje laikiau visada verta turėti tokį išaukštinimą.“

Šv. Jonas Paulius II ir kard. Vincentas Sladkevičius, 1988 m. birželio 28 d., Roma. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Kardinolas V. Sladkevičius tapo kelių Romos kurijos žinybų nariu: priklausė Katalikiškojo auklėjimo kongregacijai, komisijai „Iustitia et Pax“, Netikinčiųjų reikalų sekretoriatui, jam buvo pavesta Šventosios Dvasios bažnyčia Romoje. „Užkariauti pasauliui nereikia karų, nereikia ginklų. Užkariauti mes galime daug kilnesniu ir iškilmingesniu būdu – savo šventu katalikišku tikėjimu, savo ištikimybe Dievui ir Bažnyčiai, – Šventosios Dvasios bažnyčioje kalbėjo kardinolas V. Sladkevičius. – Atvykau, kad jus palaiminčiau, kad kartu su jumis pasimelsčiau jūsų ir mano intencijomis, atvykau iš tolimo krašto, iš savo mylimos Lietuvos. Tai maža tauta, ji neturi laisvės, ji eina Kryžiaus keliu, bet ji yra gyva, ji turi savo turtingą tautinę kultūrą ir savo nepalaužiamą katalikišką tikėjimą.“

„Išlaikykim lietuvišką kalbą, lietuvišką širdį“

Birželio 28-ąją, naujų kardinolų įvedimo į kolegiją dieną, Vatikano sodai buvo pilni ne tik žydinčios augmenijos, bet ir džiaugsmingos iškilmių dalyvių nuotaikos. Į vaišes pakviesti svečiai buvo dėmesingi aukštam Lietuvos katalikų dvasininkui, naujajam kardinolui V. Sladkevičiui: „Visur, kur tik teko eiti, lydėjo plojimai, pasigirsdavo žodžiai, bet juose buvo minimas ne mano vardas, ne mano pavardė, ne mano asmuo – visur skambėjo žodis „Lituania“, – prisimindamas tas dienas Romoje kalbėjo Jo Eminencija. – Iškilmių dienomis lietuvių kalba tapo tarsi viena pirmųjų net Vatikane: bendruomeninėje maldoje, nors buvo kardinolų iš viso pasaulio kraštų, lietuvių kalba nuskambėjo antroji po anglų. Tai buvo ženklas, kad Šventojo Tėvo paskyrimu buvo pagerbta ir išaukštinta lietuvių tauta. O aš pats tomis iškilmių dienomis labiau nei bet kada jutau savo silpnumą: be Dievo nieko neturiu, nieko negaliu ir niekas esu. Prelatui Ladui Tulabai, kuris užsiminė, jog, norint palaimintąjį Jurgį paskelbti šventuoju, reikia daugiau stebuklų įvykdymo įrodymų, pasakiau: ‚Didžiausias stebuklas esu aš, menkas ir nevertas tapęs kardinolu. Norėjau būt paprastu kunigu, o Apvaizdos ranka prieš mano valią vedė savo keliu‘.“

Į Šventojo Sosto Konsistoriją įvesti nauji kardinolai, antras iš dešinės – V. Sladkevičius. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Kardinolo Vincento garbei Šv. Kazimiero kolegijos svečių name buvo surengti iškilmingi pietūs. Dalyvavo išeivijos lietuviai ganytojai – arkivysk. Paulius Marcinkus, arkivysk. Charlesas Salatka, vysk. Antanas Deksnys, vysk. Paulius Antanas Baltakis, OFM, taip pat – būsimasis kardinolas, prel. Audrys Juozas Bačkis. Žodį tarė ir pats kard. V. Sladkevičius:

„… Kol nepraradom lietuviško gerumo, mes dar esam tauta, kurią pažins ir atpažins kiti. Išlaikykim lietuvišką kalbą, lietuvišką širdį, kad ji būtų kupina meilės Bažnyčiai, Lietuvai ir Šventajam Tėvui. Šia proga lietuvio širdis turėtų dar labiau užsidegti, kada girdim žodį „kardinolas“. Ir tai žodis ne į mane, o į Lietuvą – mūsų kraštą, mano tėvynę, į visus, kurie išlaikėt meilę savo kraštui. Ir tik tos meilės išlaikymo dėka šis žodis grįžo į Lietuvą – į mūsų kalbą. Tai savas žodis – o tiek metų buvo svetimas, iš kitur ateinantis. Dabar „kardinolas“ – Lietuvos žodis. Jis prigis ir mūsų tėvynėje. Tai visų įnašas – mūsų tautos išaukštinimas ir garbė.

Vakar per iškilmes buvo plojama Lietuvai. Visi būkime ant vieno laipto, t. y. krikščioniško gyvenimo laipto. Kiek pajėgsiu, skleisiu gerumą ir jį įamžinsiu. Paskutinį žodį gyvenime turi širdis. Ji paskutinė nustoja plakti. Noriu, kad mano gyvenime tęstųsi ir kančios dalis. Jeigu esu kardinolas, tai dėl to, kad mano gyvenime buvo ir kančios dalis. Jei gyvenime nebus aukos už tikėjimą, už tėvų žemę, tai negalėsim užtikrinti ir gražios tėvynės ateities.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Netikėti plojimai

Iš Romos šiltai išlydėtas Jo Eminencija šaltą leduką patyrė Maskvoje. Religijos reikalų tarybos pirmininkas Konstantinas Charčevas iš karto pateikė kardinolui sovietinės valdžios pirmąjį uždavinį – „išjungti“ Vilniaus arkivyskupiją iš Lenkijos bažnytinės provincijos. Vilniaus arkivyskupijos katalikai, nejausdami realaus Lenkijos bažnytinės vadovybės kišimosi į Lietuvos bažnytinius reikalus, nelaikė šio klausimu aktualiu.

Liepos 7-ąją Vilniaus geležinkelio stotyje būrelis žmonių laukė atvažiuojant Maskvos traukinio. Daugelis perone buvusių keleivių nežinojo, jog vysk. Vladislovo Michelevičiaus ir kun. Jono Žemaičio lydimas į gimtą kraštą sugrįžta Lietuvos kardinolas V. Sladkevičius. To meto valdžia šį faktą tarsi pamiršo, atrodo, jog pasistengė, kad ir kiti to nežinotų. Nei laikraščiai, nei radijas apie tai nieko nepranešė. Tačiau kardinolo laukė būrelis jaunimo, taip pat mons. Algirdas Kazimieras Gutauskas bei mons. Kazimieras Vasiliauskas. Pirmasis vilniškių pasveikinimas traukinio kupė buvo trumpas, bet nuoširdus.

Įspūdingas kardinolo sutikimas Kauno geležinkelio stotyje, 1988 m. liepos 7 d. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Tačiau su dideliu entuziazmu, labai įspūdingai kardinolas buvo sutiktas Kauno geležinkelio stotyje. Plevėsavo lietuviška Trispalvė ir dvi popiežiaus vėliavos, spalvingi plakatai: „Dėkojame Dievui ir popiežiui už kardinolą“, „Popiežius tikrai myli Lietuvą“, „Kristų laidoja, bet Kristus gyvas“. Iš traukinio lipantį kardinolą susirinkusieji sutiko giesme „Marija, Marija“, tautiniais rūbais pasipuošusios mergaitės rūtų bei lauko gėlių vainikais sveikino kardinolą. Tikintieji, sugiedoję Lietuvos himną ir giesmę „Lietuva, brangi“, kardinolą V. Sladkevičių, vyskupus ir kunigus nulydėjo į Kunigų seminariją. Beveik dvi valandas seminarijos kieme skambėjo lietuviškos giesmės ir dainos, buvo meldžiamasi už kunigus kalinius – Alfonsą Svarinską bei Sigitą Tamkevičių.

„Grįžau iš tolimos kelionės – iš mūsų krikščionijos centro, amžinojo miesto Romos, – 1988 m. liepos 12-ąją Marijampolėje, švenčiant palaimintojo Jurgio Matulaičio dieną, kalbėjo kard. V. Sladkevičius. – Kam priklauso šis vardas, garbė ir išaukštinimas? Ne man, brangieji, o jums, visai lietuvių tautai, krikščioniškajai Lietuvai. Jai skiriamas šis kardinoliškas vardas, jai kardinoliškoji garbė ir išaukštinimas! Jūs esate šio vardo ir išaukštinimo savininkai, aš tik jo nešėjas, laikytojas savo rankose ir širdyje. Šito kilmingo vardo aš pats nesu vertas.

Jūs, tiksliau sakant, visa mūsų tauta savo 600 metų krikščionišku gyvenimu, pasiaukojimu, kančia, ištikimybe Apaštalų Sostui, aukštu, kilniu doroviniu gyvenimu, gražia kilnia lietuviška krikščioniška kultūra pelnė šį garbingą kardinolo vardą, garbę ir išaukštinimą. Dabar mes galime sakyt, kad mūsų tauta – kardinoliškoji tauta. […] Esu įsipareigojęs ne tik kardinolo vardą, bet ir visą tautą, jos tikėjimą, tėvų ir protėvių kalbą saugoti, ginti ir išlaikyti, kad mes visi būtume verti kardinoliškosios tautos vardo. Gerai suprantu, kokia didelė atsakomybė ir kokie sunkumai manęs laukia. Matau savo silpnumą ir jėgų ribotumą, kuris visiems yra žinomas, tačiau visiškai pasitikiu, kaip kadaise Dovydas, ne ginklais, ne savo jėgomis, bet Viešpačiu: Dievas man yra uola ir tvirtovė.

Mane stiprina Dievo žodžiai, girdėti Evangelijoje: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.“ Tad kartu su apaštalu Pauliumi džiaugiuosi savo silpnumu, pažeminimais, paniekinimais, nemalonumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas. Šaukiuosi Visagalio Viešpaties: Dieve, nepaisant mano tautos menkumo, padaryk mane ir mano tautą palaimos ženklu visiems ir visur. Pavedu save ir mūsų mažąją Lietuvą brangiosios Motinos Marijos globai ir palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio užtarimui.“

Įžengiant į Kaišiadorių katedrą, 1988 m. liepos 7 d. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Kardinolo pamokslo metu net kelis kartus prasiveržė tikinčiųjų solidarumas Lietuvos bažnyčiose neįprastais plojimais. Tikintieji buvo sužavėti savo kardinolo kuklumu, jo gilia meile Tėvynei ir žmonėms. Po šv. Mišių, kardinolo vadovaujami, vyskupai, kunigai ir tikintieji meldėsi prie pal. J. Matulaičio karsto, sukalbėjo jo garbei skirtą litaniją.

Pamaldoms pasibaigus, šimtai tikinčiųjų kardinolą nulydėjo į kleboniją, kur prie jos durų įvyko spontaniškas mitingas. Padėkos Dievui, atsidavimo Bažnyčiai ryžto kupinus posmus keitė liaudies dainos ir giesmės. Pasveikinusi savo ganytoją kard. V. Sladkevičių, minia dar ilgai nesiskirstė iš bažnyčios šventoriaus ir gatvių. Vos ne iki vakaro užsitęsė pal. J. Matulaičio iškilmės, kurios savo masiškumu, pakilia šventine nuotaika priminė tautinę šventę.

 „Laisvė nebūna dovanojama“

Rugpjūčio 3-iąją į Kauno kunigų seminariją susirinko keli šimtai Lietuvos dvasininkų. Sovietiniais metais pirmą kartą surengtame kunigų simpoziume kard. V. Sladkevičius perskaitė pirmąjį viešą ir visiems didelį įspūdį palikusį pranešimą „Dėl bažnyčios padėties ir uždavinių šiandienos permainų akivaizdoje“.

Istorinė kardinolo kalba Kunigų simpoziume Kaune,1988 m. rugpjūčio 3 d. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Laisvė nebūna dovanojama“, – tada Kunigų seminarijoje Jo Eminencijos ištarta frazė tapo Lietuvos savastimi ir programa. Kardinolas taip kalbėjo akcentuodamas, jog Lietuvos Katalikų Bažnyčia daugiau nesivadovaus atgyvenusiais įstatymais religijos klausimu. Tarp aktualių dvasininkams ir tikintiesiems uždavinių Jo Eminencija išskyrė: nelaukti Religijų reikalų tarybos išankstinio sutikimo, priimant kandidatus į seminariją; kunigai turi viešai vykdyti vaikų katekizaciją ir jaunimo religinį švietimą bažnytinėse patalpose, kaip yra buvę 1945–1947 metais; hierarchija, dvasininkija ir tikintieji nepaliaus reikalauti, kad katalikams būtų sugrąžintas Lietuvos krikščionijos lopšys – Vilniaus katedra, ir kad būtų sustabdytas visiems brangios Šv. Kazimiero šventovės profanavimas; taip pat turi būti sugrąžinta Klaipėdos bažnyčia.

Kardinolas kalbėjo:

Nepaliausime klibinę visų valdžios instancijų, kad būtų grąžinta laisvė religinei spaudai. Prieš 40 metų nusavinusi šimtus bažnytinių pastatų ir keliolika spaustuvių, valstybė tegul nesijaučia mums duodanti dovaną, jei ir numeta kokį trupinį, o po to visam pasauliui apie tai skelbia… Pasigirsta balsų, kad bus leista labdara, galbūt net kai kurioms vienuolijoms bus leista dirbti šioje srityje. Bet kol kas tai – tik pavieniai balsai. Raginame tikinčiuosius pasauliečius, o ypač dvasininkiją, prieinamais būdais paremti visuomenės atsinaujinimo ir demokratizacijos pastangas. Nebūtina, kad mes atitinkamuose sąjūdžiuose pasireikštume kaip kunigai, bet būkime šiems dalykams palankūs. Daug kentėjo Bažnyčia per šį laikotarpį, daug iš jos atimta. Vis dėlto mes ketiname būti kantrūs, vengti priešiškumo nuotaikų, neapgalvotų veiksmų, tačiau neužmirškime, kad tikinčioji visuomenė gali būti kantri, tik matydama darant vieną po kito konkrečius žingsnius.

„Mūsų nelaimės tautoje prasidėjo kaip tik tada, kai turėdami laisvę nedarėm to, ką Viešpats įsakė, nevykdėm jo duotų įsakymų – čia mūsų visų nelaimių pradžia“, – baigdamas pranešimą pabrėžė kard. V. Sladkevičius.

Apie pasitikėjimo įtaką ir varžomą vyskupų savarankiškumą kardinolas kalbėjo ir su to meto valdžios atstovais. Partiniai, sovietiniai veikėjai, tarp jų ir Religijos reikalų tarybos įgaliotinis, iš pradžių tik stebėję kasdien augantį kardinolo populiarumą, spalio mėnesį jį pasikvietė į Vilnių. Susitikimas, kaip sakė Jo Eminencija, praėjo be priešiškų žvilgsnių, tačiau dvasininkijos poziciją kardinolas išdėstė aiškiai ir be užuolankų: „Norint ką nors gera sukurti, pirmiausia reikia eiti auginimo, o ne rovimo keliu. Norėtume, kad klaidos būtų taisomos ryškiau. Nepasitikėjimo dar yra. Ir vienas iš jo šaltinių yra tai, kad varžomas vyskupų savarankiškumas. Čia kalti ne vien įstatymai, o atgyvenusios instrukcijos. Lietuvos episkopatas nenusiteikęs konfrontuoti, bet tebesantis nepasitikėjimas giliai skaudina mus.“

Įvedant į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią,1988 m. liepos 12 d. Kard. Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Žaliuojant Atgimimo vasarai, kardinolas V. Sladkevičius atsidūrė ne tik tikinčiųjų, bet visos Lietuvos visuomenės centre. Pokalbiams jį kvietė spauda, radijas, televizija. Visuomenė gaudė Jo Eminencijos ryžtingą, dvasingumu dvelkiantį žodį.

„Istorija rodo, kad Bažnyčia sugeba išlikti gyva įvairiausiose ekonominėse ir valstybinėse sistemose ir niekad negali taikstytis su neteisingais jos veiklos suvaržymais. Istorija rodo, kad niekam ir niekad laisvė nebūna padovanojama, bet kad, palankioms aplinkybėms susiklosčius, žmonės ir visuomenė turi patys imti elgtis kaip laisvi… Kad Bažnyčios ir valdžios atstovų santykiai pasitarnautų visuomenės gerovei, reikia, kad Bažnyčia galėtų egzistuoti kaip savarankiškai besitvarkanti institucija, be komandinio ateistų diktato“, – kalbėjo kard. V. Sladkevičius.