2022 06 18

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kardinolas Ch. Schönbornas apie teologinius sinodalumo pagrindus

Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schönbornas. EPA nuotrauka

Šiomis dienomis daugelyje vyskupijų vyksta baigiamasis Sinodinio kelio etapas. Šia proga norime pristatyti kelias ištraukas iš neseniai tarptautiniame katalikų žurnale „Communio“ paskelbto išsamaus pokalbio su Vienos arkivyskupu kardinolu Christophu Schönbornu. Jano Heinerio Tücko pašnekovas čia pristatomas kaip didelę sinodinio darbo patirtį turintis žmogus.

Schönbornui teko dalyvauti vyskupų sinoduose tiek Jono Pauliaus II, tiek Benedikto XVI pontifikatų metu, atsakingas pareigas jis ėjo ir 2014–2015 m. vykusiame Šeimų sinode. Vienos arkivyskupas yra išrinktas ir į būsimo Vyskupų sinodo tarybą, dalyvauja rengiant baigiamąją sinodinio proceso dalį.

Sinodalumas ir Viešpaties keliai

Kardinolas Christophas Schönbornas savo mintis apie sinodalumą sieja su dviejų psalmių eilutėmis. Pirmoji – tai citata iš 81 psalmės, kuri Valandų liturgijoje yra skaitoma Didžiojo ketvirtadienio Rytmetinėje: „Bet manoji tauta mano balso neklausė; Izraelis nenorėjo man paklusti. Todėl aš leidau jiems, kietaširdžiams, pagal savo užmačias elgtis. O, kad mano tauta manęs paklausytų, kad eitų mano keliais Izraelis! Bematant aš sutramdyčiau jų priešus, prieš jų engėjus vėl ranką pakelčiau“ (Ps 81, 12–15). Antroji citata paimta iš 25 psalmės: „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų“ (Ps 25, 4).

Vienos arkivyskupas kviečia aptarti sinodalumo reikšmę, remdamasis šiomis psalmių eilutėmis. Žodžiai „Parodyk man savo kelius, Viešpatie“ taikytini Bažnyčiai. Tas „aš“, kurio vardu čia kalbama – tai Dievo tauta, tai Bažnyčios „mes“. Jis prašo Viešpaties: „Parodyk man savo kelius, Viešpatie, mokyk mane savo takų.“ Čia, pasak Ch. Schönborno, randame esminių sinodalumo elementų santrauką. Pirmiausia tai – kreipimasis į Viešpatį su prašymu. Be to, sinodalumas įgyja prasmę tik tuomet, kai keliu einama drauge su Viešpačiu.

Šiame atsidavime Viešpačiui slypi ir dar vienas elementas: ne viskas mums žinoma. Mes ieškome kelių ir prašome Viešpaties: parodyk mums savo kelius. Ne tik man asmeniškai, bet ir mums kaip bendruomenei. Prašome parodyti ne mūsų kelius, bet savo kelius. Čia atkreiptinas dėmesys į daugiskaitą: nėra vieno visiems vienodai numatyto kelio, bet yra „Viešpaties keliai“.

EPA nuotrauka

Taigi sinodalumas visų pirma yra prašymas, kad Viešpats parodytų savo kelius. Drauge tai ir pasirinkimo procesas, reiškiantis kitų kelių atmetimą. Biblijoje skaitome: „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“ (Iz 55, 8). Būtina skirti, kas yra Jo mintys ir kas yra Jo keliai. Kai Petras bandė sulaikyti Jėzų nuo kančios kelio, jis išgirdo šiuos žodžius: „Tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 21).

Taigi sinodalumą būtina priimti kaip dvasinį ieškojimo, maldos ir prašymo kelią, kaip dvasinio pasirinkimo (skyrimo) kelią. Tai bendras kelias ­– tuo pačiu ir dvasinis, ir į veikimą orientuotas kelias. Juk prašome parodyti tuos kelius, kad galėtume jais eiti, ir kad tie keliai nebūtų klystkeliai arba akligatviai – ne mūsų, bet Jo keliai. „O, kad mano tauta manęs paklausytų, kad eitų mano keliais Izraelis!“ – ragina 81 psalmė. Sinodinio kelio esmė – atsiliepti į šį Viešpaties kvietimą eiti Jo keliais.

Bažnyčia – triasmenio Dievo suvienyta tauta

Tęsdamas teologinių sinodalumo pagrindų aptarimą, kardinolas atsigręžia į Trejybės teologiją ir į graikiško žodžio synodos šaknį „syn-“. Bažnyčia yra plebs a trinitate unita – tauta, suvienyta triasmenio Dievo. Jos šaknys glūdi gyvojo Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – „syn-“. Ši vienybė yra ne tik mūsų turimos Dievo ir žmogaus, bet ir Bažnyčios sampratos pagrindas.

Andrejus Rubliovas, „Švenčiausioji Trejybė“, 1408–1425 m. Wikipedia.org nuotrauka

Su tuo susiję du svarbūs ir aktualūs aspektai. Pirmasis – tai homousia (gr. prigimties vienumas) – trijų Asmenų prigimties vienumas, vieno Dievo bendrystė trijuose Asmenyse. Kitas aspektas, Bažnyčios Tėvų įvardijamas žodžiu taxis (gr. tvarka), nurodančiu, kad Trejybėje esama tam tikros pirminės tvarkos, hierarchijos. Sūnus nėra Tėvas. Jis yra gimęs, nesukurtas, vienos prigimties su Tėvu. Toledo sinodo tėvai kalba apie Tėvą kaip apie fons et origo totius divinitatis – „visos dievystės šaltinį ir ištakas“. Sūnus yra vienos prigimties su Tėvu, tačiau jis nėra Tėvas, o Šventoji Dvasia tam tikra prasme yra „syn“ – Tėvo ir Sūnaus bendrystės asmuo. Tai reiškia, kad sinodalume ir hierarchijoje nėra prieštaravimų. Kadangi vidinė Dievo prigimties vienumo tvarka atsispindi ir Dievo darbuose, trejybines sinodalumo ištakas verta giliau apmąstyti.

Vatikano II Susirinkimo mokymas

Ieškoti ne tik biblinių, teologinių, bet ir socialiai orientuotų sinodalumo pagrindų nėra perteklinis darbas. Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso ir viso sinodinio proceso sėkmė. Kardinolo nuomone, pirmiausia reikėtų pasiaiškinti esminius ekleziologinius klausimus.

Popiežiui Pranciškui sinodalumas yra neatsiejamas nuo communio (lot. bendrystė) ir sensus fidei (lot. Dievo tautos tikėjimo jausmo) temų. Prasmingai kalbėti apie sinodalumą galima tik remiantis šiomis, dar Vatikano II Susirinkime aptartomis, temomis.

Gaires į naująjį tūkstantmetį žengiančiai Bažnyčiai nustatė konstitucija „Lumen gentium“. Jos pradžioje kalbama apie Bažnyčios slėpinį. Tai priminimas. Jei sinodinis kelias imsis vien pragmatinių ar sociologinių bandymų problemoms spręsti, jis bus nesėkmingas.

Susirinkimas apie Bažnyčią kalba kaip apie Išganymo sakramentą – signum et instrumentum – „visos žmonių giminės vienybės ženklą bei įrankį“ (LG, 1). Iš čia kyla ir Dievo tautos – visų pakrikštytųjų vertingumas (LG, 2), kuriuos jungia bendras pašaukimas į šventumą (plg. LG, 5).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Parengta pagal „Communio“ publikaciją