Kard. S. Tamkevičiaus pašaukimas (III). Simne, „LKB kronikos“ priešaušryje

Skaitykite pirmąją ir antrąją ciklo dalis.

Kas tie melioratoriai Jiezno laukuose?

Gaiviais 1969-ųjų pavasario rytais Prienų tiltu praskriejęs motociklas sukdavo Jiezno link. Posūkis, už jo ant kalvos ąžuolų gojelis, dar keli vingiai ir galulauky – stop. Melioracijos darbams pasiruošę du vyrai iš tolo sveikinasi su vamzdžius atvežusiu senuku, kuris jau pažįstamą aukštesnįjį perspėja: „Girdėjau, kad tavo draugas yra kunigas. Žiūrėk, prie jo nesikeik!“ O šis, kun. Juozas Zdebskis, kaip jam buvo įprasta, rimtu veidu pažada nesikeikti.

„Iš tikrųjų iš jo lūpų niekada negirdėjau ne tik keiksmo, bet net mažiausio nepagarbaus žodžio“, – atsiminimuose pažymėjo kardinolas Sigitas Tamkevičius. Atėmus kunigo registracijos pažymėjimą, jis buvo priverstas įsidarbinti Vilkaviškio metalo gamykloje, bet po Velykų perėjo dirbti į Prienų melioraciją, kur jau dirbo kun. J. Zdebskis. Juos priėmė ir globojo darbų vykdytojas inžinierius Jurgis Brilius (būsimųjų kunigų Vytauto ir Kęstučio tėvas).

„Kartu kasėm molį, klojome vamzdžius. Kartu juokaudavom, kartu planuodavom, ką veiksime. Pavakary grįždavome namo, pavalgydavom ir išvažiuodavom vadovauti rekolekcijoms vienas į vieną, kitas – į kitą pusę. Vesdavome rekolekcijas mokiniams, jaunimui, suaugusiesiems, seserims vienuolėms. Labai dažnai važiuodavome į Kauną. Tiesiog Apvaizda mums davė progą būti su žmonėmis, su jaunimu. Atsirado žmonių, kurie organizavo slaptas rekolekcijas, dvasines konferencijas ir vis mus kviesdavo.

Tais metais dirbom tiek daug, kaip niekada nebuvau kunigiško darbo dirbęs. Kasdien maždaug keturias valandas reikėjo skirti dvasinėms pratyboms, nes buvau pradėjęs noviciatą Jėzaus draugijoje, todėl laisvo laiko visiškai nebuvo… Tai buvo Dievo malonės metai, kurie davė tai, ko nebuvo davusi seminarija“, – prisimena kardinolas.

1969 metais kun. Sigitas tiesiog pasinėrė į Bažnyčios pogrindžio veiklą, ypač kai ses. Jadvyga Stanelytė SJE, visiems žinoma Gemos vardu, o KGB užvestoje byloje vadinama „Stelos“ slapyvardžiu, įkūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį: „Kelerius metus vedžiau jiems rekolekcijas Paberžės ir Kybartų bažnyčiose. Vėliau per tardymus pamačiau, kad šis sąjūdis čekistams kėlė labai daug rūpesčio. Mano tardytojas Urbonas Eucharistijos bičiulius vadino „eucharistais“. Jo sąmonėje „eucharistas“ – tai sovietinės valdžios priešas. Čekistai šiuo atveju neklydo, nes gili tikėjimo praktika, ypač eucharistinis pamaldumas, vedė į nepaklusimą oficialiai sovietinės valdžios ideologijai.“

Kaip tą laikotarpį, kunigo Sigito vadintą „Dievo malonės metą“, vertino KGB? Juk buvo paskirti agentai Prienų MSV dirbančius kunigus „reakcionierius“ sekti, juos kompromituoti prieš tikinčiuosius, supriešinti su kitais kunigais. Bet nė viena ataskaita, atrodo, nebuvo sukėlusi tokio viesulo kaip 1969 m. liepos 23-iąją prabilęs Vatikano radijas. Lietuviškų laidų redaktorius mons. Vytautas Kazlauskas suvalkietiška tarsena pranešė, kad JAV jaunimo kovos dėl tikėjimo išpažinimo laisvės komitetas stojo ginti Tamkevičiaus, Zdebskio bei Dumbliausko ir įteikė atitinkamą memorandumą SNO generaliniam sekretoriui…

Vyriausybinės instancijos gavo Prienų ir Vilkaviškio parapijų tikinčiųjų kolektyvinių pareiškimų, ginančių Tamkevičių ir kitus kunigus, iš kurių kulto reikalų įgaliotinis buvo atėmęs registracijos pažymėjimus. Iš kur, kaip Vakarų pasaulyje pasklido tokia „baisi“ žinia? Pogrindžio spaudos nėra, o „oficiozai“ laikraščiai apie tokius įvykius tyli.

Tik mažai kas žinojo, kad Vilkaviškio kunigai, ypač tie, kuriems rūpėjo ne tik Lietuvos Katalikų Bažnyčios, bet ir Tautos likimas, pradėjo mąstyti, kaip pranešti Vakaruose gyvenantiems lietuviams apie apverktiną daugelio kunigų padėtį ir įvairiausius persekiojimus.

„Vienas iš tų pradininkų, kurie pirmieji sumanė žinias siųsti užsienin ir perduoti Vakarams, buvo mano brolis, tuometinis Vilkaviškio klebonas kun. Konstantinas Ambrasas, – atsiminimuose dėstė kun. Kazimieras Jonas Ambrasas SJ. – Jis su kan. Broniumi Antanaičiu, dirbusiu Alksninės parapijoje, aptarė tuos būdus ir galimybes. Kai buvo atvažiavusi pas giminaičius viešnia iš JAV, į jos palto pamušalą buvo įsiūti ant kailio ar popieriaus surašyti Katalikų Bažnyčios persekiojimai ir kiti įvykiai.“

Ar KGB pamatė, jog atėmus kunigo registracijos pažymėjimą nieko gero nepešė, ar greitai suprato padariusi klaidą, bet gruodžio mėnesį vėl leista eiti kunigo pareigas.

Ko reikia, kad vaikai burtųsi?

Gruodas jau buvo tvirtai sukaustęs Simno ir Giluičio ežerus, kai vikaru paskirtas į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapiją prieš 1969 m. šv. Kalėdas atvyko kun. Sigitas Tamkevičius. Amžiumi ir kunigiška patirtimi gerokai vyresnis klebonas kun. Juozapas Matulevičius, kaip ir būdinga grynam dzūkui, gana šiltai pasitikęs Vilkaviškio vyskupijoje žinomą veiklų kunigą, jam užleido mažą klebonijos kambarėlį. Šaltą žiemą nekūrentoje bažnyčioje katechizuoti Simno mokinukus būtų neįmanoma, bet, atšilus ir atostogoms prasidėjus, kun. Sigitas, kaip abu su klebonu susitarė, sekmadieniais 10 val. po rytinių Mišių visada jų lauks.

Ir tikrai, vasarėjant Simno bažnyčioje vikaro vedamos katekizmo pamokos sutraukdavo būrius vaikų, tuo miestelio žmonės labai džiaugėsi. Nenuostabu, jog kartą viena jauna, dviejų berniukų lydima, mama pasiūlė, kad jos vaikai galėtų patarnauti per Mišias.

„Mielai priėmiau geros motinos pasiūlymą, o klebonas taip pat sutiko, kad vaikai patarnautų, – rašoma kardinolo atsiminimuose. – Tai buvo pirmieji Simno patarnautojai – Antanas ir Leonas Jakimavičiai; pastarasis net subrandino pašaukimą į kunigystę ir tapęs klebonu Alytuje pastatė bažnyčią. Netrukus prie altoriaus atsirado būrys berniukų – patarnautojų ir dar didesnis būrys mergaičių – adoruotojų. Šie mokiniai būdavo dažni svečiai ir Simno klebonijoje, tik, gaila, mano kambarys buvo per mažas, kad būčiau galėjęs visus lengvai sutalpinti. Su mokiniais kalbėdavomės apie tikėjimą, apie juos dominančius klausimus, o susitikimus paįvairindavau ant ekrano parodydamas kokį nors multiplikacinį filmuką ar savadarbes skaidres.“

Simno vikaro jaunimo sielovados būdą viename laiške iš Pravieniškių lagerio labai tiksliai yra apibūdinęs jo bičiulis kun. J. Zdebskis: „Prisimenu kun. Sigito Tamkevičiaus žodžius: „Kad vaikai burtųsi, reikia tik vieno – kad jie jaustų meilės šilumą iš mūsų. Jei vaikų draugiškai neprakalbinai kasdieną, jie savaime ims skirstytis.“

Pirmaisiais mėnesio penktadieniais kun. Juozo Zdebskio pavyzdžiu kun. Sigitas aplankydavo tuos ligonius, kurie anksčiau kun. Sigitą būdavo mane pasikvietę su Švč. Sakramentu: „Po Mišių sėsdavau ant motociklo ir apvažiuodavau apie 20 ligonių. Mačiau, su kokiu džiaugsmu laukdavo šios dienos kaip šventės. Aplankęs su Švč. Sakramentu prašydavau, kad jie melstųsi už parapiją, už mokinius ir kitomis intencijomis. Šie ligoniai tapo geriausiais mano pagalbininkais.“

Ir beveik kiekvieną šeštadienio vakarą Kaune, kuriame nors bute Vilijampolėje, Centre ar Šančiuose, kun. Tamkevičius kalbėdavo susirinkusiam jaunimui, vienuolėms ir katalikams inteligentams. Taip už parapijos ribų augant kitokiai dvasinės veiklos patirčiai, daugėjant naujoms pažintims, o svarbiausia – matant didelę prasmę ir konkrečius rezultatus, pogrindžio darbas įsiplieskė kaip žaizdro žarijos:

„Apvaizda laimino šias keliones ir per penkerius metus nė vieną sekmadienį nepavėlavau į Mišias. Sudėtingiausia būdavo žiemą, kai pustydavo ir kelias ankstų rytą nuo Igliaukos iki Simno galėjo būti nepravažiuojamas. Tokiomis dienomis nerizikuodavau ir pirkdavau bilietą į Lydos autobusą, kuris vidurnaktį pravažiuodavo pro Alytų, neužsukdamas į autobusų stotį. Patogiausioje vietoje šalia Alytaus išlipdavau ir pėsčias nukakdavau į geležinkelio stotį; čia keturias valandas palaukdavau Šeštokų traukinio ir labai ankstų rytą būdavau Simne.“

Į gera išėjo vyskupui rašytas laiškas

Pavakare pasibalnojęs savo „metalinį žirgą“ kun. Sigitas, žiūrėk, jau skrieja Simno gatvele. Kuria kryptimi suka motociklo vairą? Gal Alytaus, gal Lazdijų, o gal Prienų link. Ten, kur susirinks bendraminčiai Vilkaviškio vyskupijos kunigai, kur valandėlę kitą lyg į bendrą ugniakurą bus dedami nauji faktai, klojamos mintys, kurias apibendrinęs, aiškiai ir tiksliai savo rašomąja mašinėle išguldys kun. Tamkevičius. Ne vienas apie kunigų pogrindį rašęs istorikas minėjo, kad būtent šis kunigas jam ir vadovavo.

XX a. pabaigoje tuometinis Lazdijų dekanas ir parapijos klebonas, altaristas kun. Gvidonas Dovidaitis taip yra aiškinęs:„ Didžiausias autoritetas buvo dabartinis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, paskui Alfonsas Svarinskas ir Juozas Zdebskis – jie visi trys buvo lyderiai mūsų laikais. Juk pogrindžio veiklą pradėjo jie. O mes, eiliniai, prisijungėme prie jų.“

KGB „auklėjimas“, kuriam laikui kunigams Tamkevičiui ir Zdebskiui atimant registracijos pažymėjimus, nepadėjo palaužti jų kovingos dvasios. 1970 m. rugsėjo mėnesį Vilkaviškio vyskupijos kunigų vardu jie rašo ilgą laišką Vilkaviškio vyskupijos administratoriui, o nuorašus – valdantiems Lietuvos vyskupams ir kurijoms bei tremtyje esantiems vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui. Šiame laiške išdėstomos Lietuvos Katalikų Bažnyčios opiausios problemos: visų pirma dėl kunigų seminarijos. Priekaištaujama ordinarams už nuolaidžiavimą valdžiai, už sumenkusią seminarijos dvasią.

Laiške, kurį pasirašė 59 vyskupijos kunigai, rašoma: „Kurijos ir kai kurie kunigai mėgina kaltinti valdžios persekiojamus kunigus ir vyskupus, esą jie griauną Lietuvos Bažnyčios vienybę.“ Baigiama žodžiais: „Mes laukiame iš savo Ganytojų, kad jie būtų tikri Pastores et Patres (lot. – „Ganytojai ir Tėvai“) tiek tikinčiosios liaudies, tiek mūsų, kunigų. Mes, kunigai, nenorime būti revoliucionieriais, bet gerais Jūsų bendradarbiais Bažnyčios labui.“

Nors būta vilties paveikti vyskupų bei valdytojų laikyseną ir paskatinti juos aktyviau ginti tikinčiųjų teises, tačiau tuometiniai Bažnyčios hierarchai į tai reagavo labai skausmingai. Vyskupas J. Matulaitis-Labukas dekanams nurodė uždrausti kunigams pasirašinėti tokius pareiškimus, draudė „kunigams reakcionieriams“ (kaip juos vadindavo KGB) išvykti iš parapijos ar apribodavo pamokslų sakymo teritoriją. 1970 m. taip pasielgta su kunigais Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu ir Antanu Jokūbausku. Kun. S. Tamkevičius dėl šios kurijos „diplomatijos“ 1971 m. vasario pirmąją kreipėsi į vyskupijos apaštalinį administratorių taktiškai, bet drąsiai primindamas, kam turi tarnauti kunigai ir ganytojai.

Kad šie laiškai ir pareiškimai darė teigiamą įtaką vyskupijų valdytojams – vertė juos būti tvirtesnius, nenuolaidžiauti valdžiai, byloja vieno KGB agento 1971 m. vasario 24 dienos pranešimas, kuriame jis perduoda vysk. Labuko žodžius apie kunigus Zdebskį ir Tamkevičių: „KGB organai ir Rugienis (Kulto reikalų įgaliotinis) su jais elgiasi labai mandagiai. Kviečia ir rūgoja tik tuos, kas pasirašė, o jiems nieko nesako. Rugienis esą kažkam pareiškęs, kad su jais susidoroti teks vyskupui.“

Labukas pareiškė: „Aš jų daugiau pirštu nepaliesiu. Jie man niekuo nenusikalto. Jie reikalauja, kad būtų leista laisvai katechizuoti vaikus, padidinti klierikų skaičių kunigų seminarijoj. Visi šie reikalavimai teisingi. Už ką juos turiu bausti?“ Toliau agentas pasakoja iš Krikščiūno sužinojęs, jog Labukas buvo iškvietęs kunigus Zdebskį ir Tamkevičių, labai gerai juos priėmė, panaikino visus draudimus ir leido laisvai važinėti.

Ryžtą paskatino kunigų įkalinimas

Visą 25 km kelią nuo Simno iki Alytaus kun. Sigitą lydėjo mintys apie Jėzaus draugiją. Kunigų seminarijoje jėzuito kun. Pranciškaus Masilionio įsteigtas slaptas klierikų sambūris ARS (Acies religiosa socerdotalis – Dvasingumo siekiančių kunigų būrys) 1956 m. antrakursiui Tamkevičiui irgi buvo lyg tamsią, sovietinę tikrovę, perskrodęs šviesos srautas. Po kunigystės šventimų dar aiškiau pamačius, o 1968 m. ir visu aštrumu pajutus sovietinių pareigūnų spaudimą, likti ne žmonėms tarnaujančiu kunigu, o bailiu kulto tarnautoju, saugančiu save nuo galimų nemalonumų, subrandino mintis ieškoti atramos pas jėzuitus. Ir neapsiriko. Noviciato laikotarpiu Draugijos provincijolo t. Jono Danylos reiklumas, pažintis su t. Jonu Lauriūnu, t. Romualdu Blažiu, t. Karoliu Garucku, kitais dar prieškariu Vokietijoje ar Olandijoje studijavusiais jėzuitais parodė, koks tiesus ir kryptingas šis kelias.

1969 m. rugsėjį, po dvidešimties lagerio metų, į gimtą šalį sugrįžęs kunigas jėzuitas Antanas Šeškevičius buvo vienas iš labiausiai persekiotų ir gal daugiausia kentėjusių už apaštalavimą Lietuvoje, Sibire ir Vidurinėje Azijoje. 1970 m. už vaikų katechizavimą vėl nuteistas kalėjo Alytaus griežto režimo lageryje. „Kun. A. Šeškevičiui SJ kiekvieną savaitę per gerus lageryje dirbusius žmones perduodavau lauknešėlį, o iš jo gaudavau laiškų“, – rašyta kardinolo atsiminimuose.

Kaip tik tuo metu susirinkdavę Vilkaviškio vyskupijos uolieji kunigai jau buvo nutarę, jog, norint paviešinti pareiškimus, įvairius tikinčiųjų persekiojimo faktus, būtinas pogrindinis leidinys. Todėl kalinčių kunigų laiškuose pateikta informacija, ypač teismuose pasakytos jų kalbos, kurias Simo klebonijos mažame kambarėlyje rašomąja mašinėle perspausdindavo kun. Sigitas, ir buvo pirmosios Vakarus pasiekusios žinios.

Užbėgant įvykiams už akių, reikėtų priminti, jog apie 1972 m. „LKB kronikoje“ pateiktą t. A. Šeškevičiaus teismą rašęs Čikagoje leistas „Draugas“ pažymėjo: „Tokios kalbos pasakyti negalėtų joks sovietinis advokatas. Kun. A. Šeškevičius, būdamas neeilinio išsilavinimo, labai nuosekliai atrėmė visus kaltinimus, kad, rengdamas vaikus sakramentams, nenusikalto nei konstitucijai, nei įstatymams, nei Lenino mokymui, nei Bažnyčios taisyklėms.“

Ypač stiprus šokas, pasak kun. Sigito, buvo artimo draugo kun. Juozo Zdebskio areštas Prienuose. 1971 m. lapkričio 16 d. KGB sudarė priemonių planą, kaip rengtis kun. J. Zdebskio teismui: panaudoti jo sekimą kameroje, ypač sustiprinti Plumpos, Stašaičio, kunigų Tamkevičiaus, Dumbliausko, Račiūno, Jokūbausko, Garucko, Blyno, Buliausko ir kitų sekimą. Kad į teismo salę nepatektų „fanatikai tikintieji ir vienuolės, organizuoti, idant teismo posėdyje būtų tarybinis partinis aktyvas“.

„Važiavom labai neilgai, – supratau, kad teismas Kaune, o ne Prienuose, – dienoraštyje rašė kun. J. Zdebskis. – Koridoriuose visur maišosi žmonės, visur pilna milicininkų. Pirmas pažįstamas, kurį sutikau, buvo kun. Sigitas. Nors ir buvau lydimas būrio milicininkų, padavėm vienas kitam ranką. Jo veidas kažkoks įsiaudrinęs, įraudęs. „Dieve, padėk tau!“ – pratarė ir skubiai dingo. Supratau, kad jis ne savo valia išeina.“

„Iš tikrųjų tuo metu labai nedaug kunigų drįso viešai mokyti vaikus, nes visi aiškiai žinojo: už vaikų mokymą – metai lagerio, XX a. pabaigoje dokumentiniame filme apie kun. J. Zdebskį yra kalbėjęs kardinolas, tuometinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ. – Man atrodo, jis net specialiai darė. Man susidarė įspūdis, kad jis neturėjo baimės jausmo – nebijojo nei lagerio, nei ko kito. Tikriausiai bijojo, bet to visai nerodė. Manau, jis labai ramiai mokė ir galbūt net tam tikra prasme norėjo, jeigu reikės kentėti, kad visi matytų, jog čia toks svarbus reikalas, dėl kurio galima ir pakentėti.“

Dienoraštyje apie Pravieniškių lageryje 1972 m. kovo 4 d. įvykusį trumpą pasimatymą su kun. Tamkevičiumi, J. Zdebskis rašė: „Tai buvo tarsi malonus vėjo pūstelėjimas karštą, tvankią vasaros dieną.“ Tą dieną, kunigas Juozas, iš minčių nepaleidęs kun. Sigito pasakymo: „Tavo pradėtas darbas eina toliau“, kelis kartus savo užrašuose analizavo jo prasmę.

Lageryje, kur ir sienos turi ausis, kur tikrinami gaunami laiškai, kun. Sigitas negalėjo savo bičiuliui garsiai papasakoti, kad nuvažiavęs į Nemunėlio Radviliškį pas tremtinį vyskupą Vincentą Sladkevičių pristatė sumanymą leisti pogrindžio leidinį ir prašė palaiminimo: „Vysk. Vincentas palaimino būsimą darbą ir net pasiūlė pavadinimą – „Kronika“. Gavęs palaiminimą su paruoštu leidiniu dar nuvykau pas kun. Joną Danylą SJ, nes tokiam žingsniui turėjau gauti savo tiesioginio vyresniojo, tuo metu ėjusio Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas, leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti leidiniui medžiagos, bet sumanymui pritarė.“

Po mėnesio, gegužės 5 dieną, kai Simno klebonijos mažame kambarėlyje parengta „LKB kronika“ kaip paukštis jau buvo išskridusi, kun. S. Tamkevičius laiške į lagerį kun. J. Zdebskiui rašė: „Vakar Alytaus m. Vykdomajame komitete gavau „aukšto lygio“ perspėjimą už skundų organizavimą, žinių perdavimą į užsienį, tavo kalbos sufabrikavimą ir perdavimą į užsienį. Demonstravo tavo kalbą, įrašytą magnetofonu. Klausėmės Simno klebonas Matulevičius, Alytaus ir Daugų dekanai ir aš. Su Dievu. Saugok sveikatą, nes tuojau reiks ne televizoriaus detales krapštinėti, bet rimtai dirbti…“