Karinė agresija ir ją lydinti dezinformacija

„JAV perspėja sąjungininkus Europos Sąjungoje, kad Rusija gali svarstyti potencialią invaziją į Ukrainą kylant įtampai tarp Maskvos ir ES dėl migrantų ir energetinių išteklių tiekimo“, – lapkričio 12-ąją pranešė leidinys „Bloomberg“. Buvo rašoma, kad Vašingtonas atidžiai stebi Rusijos pajėgų telkimą prie sienos su Ukraina. Kremlius atšovė, jog tokios kalbos nepagrįstos, o karinių pajėgų dislokavimas šalies viduje yra tik pačios Rusijos reikalas.

Ukraina susiduria ne tik su ginkluota Rusijos agresija pastarajai aneksavus Krymą, taip pat remiant separatistus rytinėje šalies dalyje. Ukraina patiria ir ekonominį spaudimą, o ekspertai pabrėžia, kad dujotiekis „Nord Stream 2“ yra instrumentas Kremliui atgyvena paversti dujų tranzito per Ukrainą kelius ir taip ne tik atimti iš Ukrainos tranzito pajamas, tačiau ir didinti energetinį spaudimą manipuliuojant galimybe nutraukti dujų tiekimą.

Be to, Ukraina susiduria ir su Rusijos dezinformacijos atakomis, o Kremliaus lyderių transliuojamas istorinis naratyvas yra siekis paneigti pačią Ukrainos teisę į valstybingumą. Apie tai straipsnyje žurnalui „New Eastern Europe“ rašo ir Kijevo Mohylos akademijos politikos mokslų profesorius Tarasas Kuzio.

Anot jo, Rusijos lyderiai žvelgia į Ukrainą ne tik kaip į svarbų objektą savo Eurazijos įtakos sferoje, tačiau kaip į Mažąją Rusiją, kuri yra dalis rusų pasaulio kartu su didžiarusiais ir baltarusiais. Kartu tai esą sudaro rusų pasaulį. „Rusijos akimis, Ukraina neturi jokios teisės nebūti šių darinių dalimi, o jos likimas kartu su Rusijos buvo nulemtas prieš tūkstantmetį Kijevo Rusios laikais“, – rašo profesorius.

Rusijos dezinformacija, anot T. Kuzio, „nacionalistais“ išvadina visus, kurie priešinasi idėjai, kad Ukraina yra neatskiriama „rusų pasaulio“ dalis, remia „Oranžinę revoliuciją“ ir Euromaidaną, taip pat pasisako už šalies narystę NATO bei Europos Sąjungoje.

Maskvos scenarijuose Ukrainai numatytas Baltarusijos likimas, o jų siekius geriausiai įkūnijo prorusiškas prezidentas Viktoras Janukovyčius. Pastarasis de facto neribotą laiką Rusijai atidavė Sevastopolio karinio jūrų laivyno bazę, atmetė narystės NATO siekį, taip pat pabrėžė, kad Holodomoras nebuvo ukrainiečių tautos genocidas, o badas buvo jaučiamas ir Rusijoje, ir visoje Sovietų Sąjungoje.

„Rusijos lyderiai V. Janukovyčiaus atžvilgiu puoselėjo didžiules viltis, susijusias su V. Putino tikslu „sutelkti rusų (t. y. visus rytų slavus) žemes“. Planas susidėjo iš trijų dalių ir pirmiausia numatė atmesti ES ir Ukrainos asociacijos sutartį. Po intensyvaus spaudimo tai buvo pasiekta 2013-ųjų lapkritį. Antrasis žingsnis – siekti V. Janukovyčiaus perrinkimo 2015 m. sausį, o tam būtų reikėję žymiai didesnio masto sukčiavimo nei per 2004-ųjų rinkimus. Trečia – V. Janukovyčius turėjo padaryti Ukrainą Eurazijos ekonominės sąjungos nare. Tai padarius, V. Putinui būtų pavykę suvienyti rusų pasaulį rytų slavams sudarant Eurazijos branduolį, kaip kad buvo Sovietų Sąjungos laikais“, – rašo T. Kuzio.

Politologas, Ukrainos politikos ekspertas Tarasas Kuzio. Wikimedia Commons / Mykola Swarnyk nuotrauka

Profesorius pabrėžia, kad Kremliaus požiūris į Ukrainą remiasi carinėmis ir sovietų laikų mitologijomis, kurios su realybe turi mažai ką bendro. Rusijos lyderiai traktuoja Ukrainą kaip dirbtinį sovietmečio produktą, sukurtą rusų žemėse. Į atsargą išėjęs Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) generolas leitenantas, Rusijos strateginių studijų instituto direktorius Leonidas Rešetnikovas teigė: „Sovietų valdžia senosiose rusų teritorijose Ukrainoje sukūrė geopolitinį monstrą. Tai įvykdė kaizerinės Vokietijos specialiosios tarnybos ir bolševikai Leninas, Stalinas bei Trockis. Ukrainą jie sukūrė nuo Rusijos atkirsdami rusų miestus – Charkovą (įkurtą caro Aleksejaus Michailovičiaus), Donecką (įkurtą imperatoriaus Aleksandro II), Mikolajevą, Dnepropetrovską ir Odesą (visi įkurti imperatorės Jakaterinos II). O Chruščiovas atidavė jiems Krymą. Ką Ukraina turi bendro su Krymu?“

Kuzio teigimu, tiek Medvedevo, tiek Putino tekstai rodo, kad Rusijos nacionalizmas buvo paremtas cariniu ir baltųjų rusų emigrantų teiginiu, kad Ukraina yra dirbtinis darinys, sukurtas rusofobiškų Vakarų galių. Medvedevas savo tekste rašo, kad Rusijai neapsimoka palaikyti santykių su ukrainiečių vasalais, nes reikia bendrauti tiesiogiai su jų valdovais, t. y. JAV. Ukraina Rusijos dezinformacijos yra piešiama kaip JAV marionetė. Medvedevas rašė, kad „Ukrainą tiesiogiai kontroliuoja užsienis“. Be to, Kremliaus dezinformacija, anot T. Kuzio, vis tvirtina, kad Ukraina niekada nebus priimta į NATO ir ES, nes esą Vašingtonas tik naudojasi ukrainiečiais savo kryžiaus žygyje prieš Rusiją. Dabartiniai Ukrainos vadovai vaizduojami kaip korumpuoti verteivos, tesiekiantys savo naudos.

T. Kuzio apibendrindamas teigia, kad iš Rusijos retorikos Ukrainos ir ukrainiečių atžvilgiu galima daryti keturias išvadas. Pirmoji kalba apie tai, kad Rusijos lyderiai toliau stengiasi išnaudoti dar nuo ikisovietinės eros įsišaknijusius stereotipus. Čia teigiama, kad Ukraina ir ukrainiečiai neegzistuoja – tai rusų pasaulio dalis. Antrasis stereotipas – ukrainiečiai yra kontroliuojami Vakarų ukrainiečių neonacių, kurie pavertė Ukrainą JAV marionete. Trečias stereotipas, kad prasti santykiai tarp Maskvos ir Kijevo yra Ukrainos nuostatų ir politikos kaltė, nekreipiant dėmesio į tai, kad Rusija okupavo Krymą, o jos agresija Ukrainoje kainavo 20 000 civilių ir saugumo pajėgų narių gyvybių. Ketvirtasis stereotipas skelbia, jog Rusija esą privalo toliau vykdyti karinę ir kitokio pobūdžio agresiją prieš Ukrainą, kol nebus atkurti „natūralūs“ santykiai. Tai, anot profesoriaus, reikštų, kad Ukraina turėtų tapti antrąja Baltarusija, kontroliuojama V. Janukovyčiaus tipo įpėdinio.

Vilniaus politikos analizės instituto projekto „Atspari Lietuva“ medžiaga