Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 02 22

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Politologas M. Antonovič: „Konfliktas dabar yra grynai karinės jėgos naudojimo fazės“

Rusijos ambasada Kijeve. Asociatyvi EPA nuotrauka

Putinas, pažeisdamas bet kokius tarptautinius ir daugiašalius susitarimus, pripažino Luhansko ir Donecko „respublikų“ nepriklausomybę. Šiuo metu ten juda Rusijos karinės pajėgos. Apie naują karo etapą, galimus Vakarų veiksmus ir tolesnio eskalavimo modelius bei bendrą regiono padėtį kalbamės su politologu, tarptautinių santykių ekspertu dr. Marijušu Antonovičiumi.

De facto Rusija pradėjo naują karo etapą – Rusijos pajėgos veržiasi į Ukrainą. Ar tai tikslus situacijos nusakymas?

Taip, tai yra nauja karo fazė. Pretekstų buvo ieškoma pastarąją savaitę, nes palaipsniui daugėjo paliaubų pažeidimų, kurių iš pradžių buvo 4, 8, vėliau 60, o galiausiai 160 per parą. Be to, vyko ir Rusijos karinių oro pajėgų skrydžiai į Ukrainos teritoriją. Galiausiai buvo sufabrikuotas pretekstas pradėti puolimą.

Atrodo, toliau galimas tik kiekybinis, o ne kokybinis konflikto eskalavimo pokytis, nes kokybinis pasikeitimas – Rusijos pajėgų įvedimas jau įvyko. Kaip formulavo krašto apsaugos ministras A. Anušauskas, nebeliko indikatorių, kuriais galime matuoti konflikto temperatūrą, nes visi jie jau raudonuoja.

Kokybiškai įvyko esminis pokytis – nebeliko Minsko susitarimų. Šis pokytis iš esmės atriša rankas visiems – tiek ukrainiečiams, tiek rusams, tiek vokiečiams, tiek prancūzams. Nebėra jokio politinio dokumento, kuriuo naudojantis būtų galima reguliuoti šį konfliktą. Iš esmės konfliktas dabar yra grynai karinės jėgos naudojimo fazės, nes visi diplomatiniai formatai iš Rusijos pusės yra nubraukti.

Dr. Marijušas Antonovičius. VU TSPMI nuotrauka

RF NVS komiteto pirmininkas sako, kad Luhansko ir Donecko „respublikos“ bus pripažįstamos Luhansko ir Donecko apskričių ribose, kitaip tariant, tose ribose, kurių Rusija dabar nekontroliuoja. Atrodo, kad dabar karinis konfliktas užprogramuotas net ir šiame naujame pseudodokumente.

Tai yra būdas gąsdinti tiek Ukrainą, tiek Vakarus. Esą, kadangi nebandėt įgyvendinti ligšiolinių susitarimų pagal mūsų nubrėžtą liniją, tai mes ją dabar nubraukiam ir einam toliau teritorijų užimti. Žinoma, siekiama išgąsdinti Vakarus ir priversti pasirašyti, paprastai tariant, Minską 3, kuris būtų dar parankesnis Rusijai, ir nepaliktų, žvelgiant iš jos pozicijų, interpretacinių neaiškumų.

Kokie galimi artimiausi Vakarų veiksmai? Ar pirminė Vakarų reakcija – sankcijos Donecko ir Luhansko sritims, o ne pačiai Rusijai – nėra silpnumo ženklas, nepaisant ligšiolinio susitelkimo?

Dabar, žinoma, esminis klausimas ir yra, kaip reaguos Vakarai. Bidenas ir visi kiti sakė, kad bus labai griežtos sankcijos Rusijai ir dabar yra ne tik pretekstas, bet ir labai aiški priežastis jas įvesti. Per šiandien ir artimiausias dienas reikia laukti Vakarų sprendimų. Ypač svarbu tai, ką pabrėžė JAV – Rusijos bankams bus taikomos sankcijos, užkertant prieigą prie dolerio. Tai gali skaudžiai atsiliepti Rusijai. Kitas klausimas – ar Vokietija liausis išsisukinėti dėl „Nord Stream 2“. O galutinis klausimas dėl oligarchų turto Vakaruose, ypač Jungtinėje Karalystėje, kurioje buvo kalbama apie sankcijas taip pat ir šiuo požiūriu. Dabar Vakarų eilė daryti ėjimą.

Ukrainos kariai patruliuoja Charkove Vasario 16-ąją. EPA nuotrauka

Kas, Jūsų požiūriu, šioje situacijoje yra silpnoji Vakarų ar konkrečiai Europos grandis?

Silpnoji grandis vis dėlto yra Vengrija – ar ji nebandys pasinaudoti veto teise ir blokuoti Europos Unijos lygmens sankcijas. Žvelgiant pasaulio mastu, silpnoji grandis yra pati Europa, būtent dėl daugiašališkumo. Dėl to gali būti, kad sankcijos iš Europos pusės bus silpnesnės, nei tikėtasi. Todėl itin svarbios bus JAV ir Jungtinės Karalystės įvestos vienašališkos sankcijos (ypač finansų sektoriui).

O „Nord Stream 2“ žlugs?

Na, vokiečiai dabar jau lyg ir nebeslepia to, nors pats kancleris Scholzas ir vengia šitos temos. Vokietijos užsienio reikalų ministrė sakė, kad projektas gali būti uždarytas. Aišku, reikia turėti omenyje, kad tuomet Rusija gali sustabdyti bet kokį dujų tiekimą į Europą. Tačiau bendrame kontekste šis žingsnis turėtų būti žengtas jau po pirminių sankcijų. Svarbu tai, kad čia dar gali suveikti ir vienašališkos JAV sankcijos, t. y. tos sankcijos „Nord Stream 2“ atžvilgiu, kurias įvedė Trumpas, o Bidenas suspendavo, tačiau gali vėl jas aktyvuoti. Taigi, net jei vokiečiai nenorėtų stabdyti „Nord Stream 2“, tam tikrus mygtukus gali paspausti ir amerikiečiai. (Atnaujinta 13:20. Die Zeit praneša, kad Vokietijos Vyriausybė stabdo „Nord Stream 2“ sertifikavimo procesą  – red. past.)

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. EPA nuotrauka

Ko dar be sankcijų galėtų imtis šalių vadovai? Galbūt metas pirmiausia Baltijos šalių ir regiono, bet taip pat ir visos Europos vadovams skristi į Kijevą ir reziduoti ten?

Šis gyvojo skydo precedentas jau buvo panaudotas 2008 m. Tam, kad Rusija nedrįstų pulti, Kijeve rotacijos būdu galėtų nuolat lankytis diplomatinį imunitetą turintys Vakarų atstovai. Reikėtų to imtis. Antra, Vakarai turi dar aiškiau nubrėžti raudonas linijas. Tai jau buvo daroma pastarųjų diplomatinių judėjimų kontekste, bet reikia dar labiau išryškinti, kad NATO siena yra raudona linija, kurią peržengus būtų sulaukta karinio atsako iš Vakarų pusės. Galiausiai metas dar labiau permąstyti priklausomybes nuo autoritarinių rinkų ir galvoti, kaip būtų galima kurti tiekimo grandines tik tarp demokratinių valstybių.

Na, o parama Ukrainai gali būti skiriama ne vien per sankcijas, ne vien diplomatiniais vizitais, bet ir tinkamu ginkluotės tiekimu, instruktorių siuntimu. Bent jau JAV neslepia, kad pilietinį pasipriešinimą, sukilimą remtų įvairiausiais būdais. Reikia skandinti Rusiją, kad jos kaštai didėtų ir ji vis giliau klimptų Ukrainoje.

Būtų ir tam tikra slidi riba – jei būtų siunčiama ne tik ginkluotė, bet ir instruktoriai, kurie šiuo metu atitraukti, iškiltų pavojus žūti NATO kariams, o tai reikštų tiesioginį konfliktą su NATO.

Instruktorių atitraukimas buvo tam tikras diplomatinis žingsnis, siekiant parodyti Rusijai, kad NATO tiesiogiai nekariaus. Bet jei tie instruktoriai būtų ten, kur jų didžioji dalis buvo – Vakarų Ukrainoje, tai tikimybė, kad jie atsidurtų fronto linijoje, yra menka. Tai detalės, o esmė – stiprinti Ukrainą, kad ji taptų pajėgi atsilaikyti prieš Rusiją.

Ar ne per vėlu?

Nesakyčiau – jau nemažai buvo padaryta per pastaruosius mėnesius, nemažai ir pati Ukraina padarė per tuos aštuonerius metus. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad buvo ir Rusijos generolų, kurie bandė perspėti Rusiją, jog karas su Ukraina nebus pasivaikščiojimas. Neverta visiškai nubraukti ir istorinio aspekto – partizaninis pasipriešinimas prieš Sovietų Sąjungą Ukrainoje buvo vienas iš aršiausių.

Ar galima tikėtis laipsniško Rusijos kariuomenės judėjimo, ar yra ir staigaus eskalavimo tikimybė, tarkime, bombarduojant Kijevą?

Sunku pasakyti, bet esu linkęs pasikliauti kariniais ekspertais, kurie aiškina, kad tai veikiau bus karas aplink Donbasą ir bandymas iš Donbaso plėstis į kitas sritis Salamio principu (užimant teritoriją palaipsniui, „atsipjaunant“ mažesnėmis dalimis – red. past.) Man atrodo, tokius dalykus reikia vertinti pagal tą Carlo von Clausewitzo teiginį, kad karas yra politikos tęsinys kitokiais būdais. O Rusijos politika siekia Ukrainą įtraukti į savo įtakos zoną. Tad, tikėtina, ir karas vyks pagal tą pačią logiką didinant spaudimą ir tikintis, kad dar vienas žingsnis privers Ukrainą ir Vakarų valstybes kapituliuoti.

Ukraina, Vasario 19 d. EPA nuotrauka

O kiek tikėtinos Rusijos provokacijos kibernetinėmis ar kitomis nekonvencinėmis priemonėmis aktyvinant veiksmus prieš NATO šalis ir šitaip nukreipiant dėmesį nuo Ukrainos?

Reikia turėti omenyje, kad yra skirtumas nuo 2013–2014 m. Yra priešakiniai batalionai Rytų flange, NATO stiprina savo teritorinę gynybą, taip pat ir antikibernetinius pajėgumus. Žvelgiant iš Rusijos pusės, ėjimas prieš NATO valstybes būtų antro fronto atidarymas, kuris nebūtinai būtų tęsinys ir papildymas Ukrainai. Tai kokybiškai kitas dalykas. Todėl man atrodo, kad Lietuvai, Baltijos valstybėms, Lenkijai pasisekė, nes jos šįkart yra teisingoje geležinės uždangos pusėje.

Be to, reikia turėti omenyje, kad Ukraina nėra vienintelis Rusijos frontas. Nors ir žymiai mažesniais mastais, bet Rusija yra Sirijoje, Libijoje. Neseniai pasirodė informacija, kad prie Rusijai priklausančių Kurilų salų buvo aptiktas JAV povandeninis laivas. Tai ir iš amerikiečių pusės tam tikras pagąsdinimas, esą jūs atsivėrėt ir mes galim pasirodyti.

Taigi, manyčiau, kad bent kol kas provokacijų prieš NATO valstybes tikimybė yra maža. Aišku, tai netrukdo sėti chaosą ir paniką per socialinius tinklus, dezinformaciją, NATO valstybėse palaikomus veikėjus.

O kaip Ukrainos situaciją keičia Rusijos pajėgos Baltarusijoje?

Kol kas Baltarusija buvo panaudota taip pat kaip Juodoji jūra. Ten buvo surinkti Rusijos kariniai laivai šitaip kuriant įvaizdį, kad galbūt bus puolama Odesa. Lygiai taip pat buvo sutelkta kariuomenė prie šiaurinės Ukrainos sienos, bandant, viena vertus, gąsdinti Kijevą ir Vakarus, kita vertus, priversti Kijevą išmėtyti karines pajėgas. Nes, žvelgiant iš Kijevo pusės, negali visiškai ramiai sakyti, kad Rusija nepuls Odesos arba nepuls Kijevo iš šiaurinės pusės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kita vertus, reikia pažvelgti ir iš Lukašenkos pusės. Labai daug kalbama apie Baltarusijos ir Rusijos draugystę arba tariamą ukrainiečių ir rusų kultūrinį panašumą. Bet ne ką mažiau svarbi yra Ukrainos ir Baltarusijos brolystė. Lukašenka bandė palaikyti santykius su visais Ukrainos vadovais, o priešiškumo tarp ukrainiečių ir baltarusių nėra. Net lukašenkiniai baltarusiai mano, kad ukrainiečiai jiems yra broliška tauta. Pavyzdžiui, per metinį Lukašenkos pranešimą, kur visi dalyviai kruopščiai atrinkti, viena moteris atsistojo ir paklausė: „Negi mūsų sūnūs eis kariauti prieš Ukrainą?“ Tad jeigu prie puolimo bent kokia forma prisidėtų Baltarusija, tai būtų dar didesnis smūgis Lukašenkai net ir jo rinkėjų akyse. Žinoma, Lukašenka bando įsiteigti Rusijai, bet, nepaisant to, jis šiandien vaikšto plona linija.