2020 12 03

XFM Radijas

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Karininkas A. Melnikovas: Vienintelis stabilus dalykas, kalbant apie ateitį, yra nuolatiniai pokyčiai

XFM Radijo laidos „Lyderystės klubas“ vedėja Maria Gloria Lukša ir kpt. Aleksandras Melnikovas. XFM Radijo nuotrauka

XFM Radijo laidoje „Lyderystės klubas“ (vedėja Maria Gloria Lukša) mintimis apie lyderystę ir jos ugdymą dalijasi ypatingas laidos svečias – generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos lyderystės ir metodinio rengimo centro vyriausiasis instruktorius, kapitonas Aleksandras Melnikovas.

Kas yra lyderystė?

Lyderystės sąvoka labai abstrakti. Yra daug lyderystės apibrėžimų ir reikia nuspręsti pačiam, kas yra ta lyderystė. Aš esu linkęs kelti diskusiją: ar tai išugdomas, ar įgimtas dalykas? Kartais žmonės, išgirdę žodį „lyderis“, įsivaizduoja kažkokius žymius visuomenės veikėjus – prezidentą ar įžymią žvaigždę, kartais net kokį diktatorių ar karo vadą. Tuomet atsakymas yra toks: tas žmogus niekuomet nesimokė lyderystės, yra įgimtas lyderis, tad lyderiu gimstama. O iš tiesų yra mokslinių tyrimų, kurie parodo, kad visi tie lyderiai turi labai ribotą skaičių vienodų savybių, kurios padaro juos lyderiais. Tad, jeigu remtumės mokslu, galėtume sakyti, kad tas lyderio savybes galima išsiugdyti.

Man asmeniškai lyderystė yra nuolatinis tobulėjimas. Kadangi tai asmeninė savybė, tad tai yra darbas su savimi. Kuo daugiau tobulėji, tuo efektyvesnis lyderis tampi.

Koks yra jūsų tobulėjimo kelias? Ką savyje ugdotės?

Lyderis yra asmeninis pavyzdys. Būti lyderiu – tai reiškia rodyti aukštas moralės normas, profesinius įgūdžius, aukštas kompetencijas. Kad būtum tuo pavyzdžiu, turi aplinkoje, kurioje gyveni, dirbi, siekti labai aukštų rezultatų, rodyti kitiems, kad tu laikaisi to, keli sau aukštus standartus. Tik tada tu turi moralinę teisę reikalauti iš kitų lygiai to paties.

Kaip ugdyti lyderystę ir rodyti pavyzdį jums sekasi kasdieniame gyvenime – šeimoje, darbe ar tarp draugų?

Nėra lengva. Darbas su savimi yra pats sunkiausias, kadangi labai dažnai mes neįsivaizduojame, kuria linkme reikia dirbti. Aš asmeniškai lyderystę praktikuoju šeimoje. Tai – labai gera terpė, ypač auklėjant ir auginat vaikus. Visi, matyt, sutiks, kad vaikų auklėjimas yra pirmiausia savęs auklėjimas. Taip mūsų šeimoje ir yra. Taisyklių laikomės visi, nėra atskirų taisyklių vaikams ir mums, taisyklės bendros, ir mes visi turime jų laikytis. Taip pat svarbi yra diskusija, ugdomasis, auklėjamasis pokalbis. Manau, kad tai turi labai didelę pridėtinę vertę, ypač bendraujant su vaikais, kai nėra liepiama kažką daryti, o susitariama. Bendras susitarimas dažnai yra daug efektyvesnis, negu tiesiog reikalavimas kažką daryti.

Kalbant apie profesinę veiklą, ten galbūt net šiek tiek paprasčiau. Pas mus yra tam tikra lyderystės kompetencijų ugdymo sistema. Mes efektyviai išnaudojame 360 laipsnių vertinimo sistemą, kai tavo darbą ir tas konkrečias lyderystės savybes įvertina pavaldiniai, kolegos ir viršininkai. Tu turi tam tikrą grįžtamąjį ryšį apie savo, kaip profesionalo, darbuotojo kompetencijas. Iš to matosi, kurias kompetencijas reikėtų tobulinti, o kurios yra gana geros, kaip visa tai galima išnaudoti asmeniškai. Mano paskutinė lyderystės kompetencija, kurią nusprendžiau tobulinti būtent po grįžtamojo ryšio, yra entuziazmas. Stengiuosi kuo dažniau atliepti kolegas, rodyti asmeninį entuziazmo pavyzdį: uždegti nuo ryto, ateiti su gera nuotaika ir parodyti, kad darbus galima padaryti efektyviai, su įkvėpimu, gera nuotaika ir nusiteikimu.

Andriaus Ufarto / Fotobanko nuotrauka

Kaip reikia ugdyti lyderystę su savo vaikais?

Mano vaikai dar nedideli ir, žiūrint iš mokslinės pusės, psichologiškai, tokie vaikai dar neturi išvystyto kognityvinio mąstymo. Tai reiškia, kad jie dar nesuvokia priežasties ir pasekmės ryšio. Kartais reikia per pavyzdį parodyti, kad yra tam tikros taisyklės, kad yra priežastis ir pasekmė. Reikia akcentuoti vaikui, kad galbūt ledų negauni ne dėl to, jog esi blogas, bet dėl to, kad buvo taip susitarta. Nesilaikant susitarimo yra pasekmė. Per tą priežasties ir pasekmės ryšį, manau, vaikas labai daug atranda ir ilgainiui suvokia, kaip jis turėtų elgtis, kad pasiektų tikslą, norimą rezultatą.

Kaip lyderystės ugdymas vyksta karinėje struktūroje? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Lyderystė yra suprantama kaip tam tikros žmogaus savybės, padedančios mobilizuoti, įkvėpti, paskatinti komandą siekti bendro tikslo. Pats tikslo siekimas ir yra esminė mūsų užduotis. Kariuomenės struktūra yra daugiau komandinė, tikslas pasiekiamas būtent užtikrinant visų komandoje dalyvaujančių indėlį, kurį kiekvienas gali įnešti į bendrą tikslą. Lyderystė iš tiesų yra esminis komponentas siekiant to tikslo.

Ta pati struktūra suponuoja ir iššūkius, kas susiję ir su lyderyste. Kariuomenėje yra ir vadovavimas, ir lyderystė. Kartais šios dvi sąvokos labai painiojamos. Vadovas turi formalias pareigas, jis gali įsakinėti ir jo turi klausyti dėl to, kad jis turi institucinę galią. Lyderis yra daugiau susijęs su asmeninėmis savybėmis. Kariuomenėje vadovavimas yra labai gerai išplėtotas, o kas susiję su lyderyste, kadangi tai darbas su savimi, tai sudėtinga. Tačiau būtent tam ir reikalinga mūsų karo akademija, lyderystės ir metodinio rengimo centras. Mūsų užduotis yra išugdyti lyderius, padaryti taip, kad kiekvienas karininkas turėtų tiek vadovavimo, tiek lyderystės įgūdžių.

Kita problema yra ta, kad lyderystės išugdyti neįmanoma be praktikos, tad vadovavimas yra esminis lyderystės ugdymo komponentas. Šių dviejų sąvokų atskyrimas yra esminis, siekiant suvokti lyderystės prasmę. Karo akademija, kaip institucija, yra unikali vieta. Žiūrint į aukštąsias mokyklas, karo akademija yra ta vieta, kur lyderystė ugdoma ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Kariūnai nuolat vadovauja savo pavaldiniams ir įgauna ne tik vadovavimo, bet ir lyderystės praktikos. Per praktiką jie įgauna gebėjimą ir kompetenciją atskirti šias dvi sąvokas ir veiksmingai išnaudoti lyderystę, savo asmenines kompetencijas ugdyti tokias, kad ne tik galėtų įsakyti savo pavaldiniams kažką daryti, bet galėtų juos ir įkvėpti, motyvuoti ir pasiekti daug aukštesnių rezultatų, negu galbūt buvo tikėtasi.

I. Budzeikaitės nuotrauka

Kokią viziją jūs turite būsimam karininkui ir kokias svarbiausias vertybes ugdote karo akademijoje?

Sunku pasakyti, kas bus ateityje. Vienintelis stabilus dalykas, kalbant apie ateitį, yra nuolatiniai pokyčiai. Viskas nuolat keičiasi ir keičiasi labai greitai, todėl ateities karys, manau, turėtų būti prisitaikymo prie pokyčių profesionalas. Jis turi gebėti efektyviai prisitaikyti prie pokyčių. Veikimas greitai besikeičiančioje karinėje aplinkoje, reiškia, kad taktiniai sprendimai gali akimirksniu tapti strateginėmis problemomis. Visi karininkai, pradedant nuo pačios žemiausios iki aukščiausios grandies, turėtų turėti suvokimą apie tą veikimo erdvę, kurioje dirba. Tam ypač svarbios lyderystės kompetencijos, ir dar svarbiau yra turėti labai aiškų vertybinį pagrindą. Būtent tam ir skirtas mūsų lyderystės ugdymas Lietuvos karo akademijoje. Mes sujungiame lyderystės kompetencijas su kariuomenės vertybėmis ir tai ugdome.

Iš pačių pagrindinių lyderystės kompetencijų mes turime idealizuotą įtaką, motyvaciją, asmeninį dėmesį ir intelektinę stimuliaciją. Idealizuota įtaka yra susijusi su asmenine lyderyste, su asmeniniu tobulėjimu. Kiekvienas turėtų stengtis būti savo srities profesionalu, demonstruoti aukštus moralės ir profesionalumo standartus. Tai siejasi su lyderystės vertybe – profesionalumu.

Kita lyderystės kompetencija yra įkvepianti motyvacija. Tam, kad ugdytum kovos dvasią, kuri yra kariuomenės vertybė, reikalinga ne tik išorinė, bet ir vidinė motyvacija – kai žmogus daro kažką dėl to, kad jis tai nori daryti. Būtent tokia yra esminė lyderio kompetencija. Įkvepiančia motyvacija lyderis turi gebėti ne tik pasakyti, ką reikia daryti, bet ir paaiškinti, kodėl mes tai darome, kas bus, kai tai padarysime, ir kodėl turime tai atlikti labai gerai.

Kita kompetencija yra intelektinė stimuliacija. Ji labai siejasi su kariuomenės vertybe – iniciatyvumu. Lyderis, kaip savo komandos vadas, kaip vadovas, turi ne tik pats imti iniciatyvos, bet ir skatinti savo pavaldinių iniciatyvą, skatinti kuo kūrybiškiau išspręsti iškylančias problemas, skatinti ieškoti naujų problemų sprendimo būdų. O tam, kad to pasiektum, reikalinga tam tikra klaidų toleravimo kultūra. Ne visada viskas pavyksta iš pirmo karto, bet klaidos savaime nėra blogybė, tai yra būdas pasiekti tobulybę. Mes, padarę klaidą, padarome išvadas, ir mūsų elgesys tik dėl to tobulėja.

Paskutinė lyderio savybė, kurią mes ugdome, yra asmeninis dėmesys. Jis siejasi su kariuomenės vertybe – ištikimybe. Kai lyderis, vadas pažįsta savo pavaldinius, savo karius, žino, kas kam patinka, ir sugeba juos kartu pritraukti, paskirti darbus pagal mėgstamas sritis, tai atsiranda tam tikras ryšys su padaliniu. Tai yra komanda ir tai, ką mes ugdome, yra ištikimybė ne tik savo šaliai, valstybei, bet ir savo padaliniui, savo draugams.

Kaip kariuomenėje yra ugdomas klaidų toleravimas?

Manau, reikėtų atskirti klaidų toleravimą ugdymo procese ir operacijų vykdymo procese. Profesinėje srityje daug mažiau tų klaidų toleruojama, tačiau ugdymo procese klaidų toleravimas veda prie to, kad žmogus išbando labai skirtingus elgesio būdus, pasiekia skirtingų rezultatų ir taip atranda tinkamiausią veikimo būdą. Tuomet, kai jis pradeda vykdyti kitokias pareigas, kuomet nuo jo veiksmų pradeda priklausyti gyvybės, jis gali aiškiau suvokti savo veiksmų pasekmes. Jis gali labiau suvokti, kada klaida gali lemti gyvybę, o kada klaida gali būti padaryta. Taigi klaidų toleravimas ugdymo procese ugdo profesionalumą vykdant pareigas – tuomet klaidų natūraliai yra daug mažiau. Yra toks posakis: „savo srities ekspertas yra tas, kuris padarė visas įmanomas klaidas“, tad visos tos įmanomos klaidos turėtų būti padarytos per ugdymo procesą tam, kad jos būtų eliminuotos pareigų vykdymo metu.

Evgenios Levin nuotrauka

Kokiais būdais padedama jaunam žmogui išsiugdyti tai, kad klaida nėra blogai?

Svarbus yra pats požiūris į klaidą. Mes kalbame ne apie tyčines klaidas, o apie tokias klaidas, kurios atsiranda tuomet, kai išbandomas kažkoks galbūt naujas veikimo būdas, kuomet mes improvizuojame, bandome ir gauname kažkokį rezultatą, kuris mūsų netenkina, tačiau tai matome tik kaip mokymosi proceso dalį. Tuomet išbandyti nauji būdai mums suteikia informacijos, ką galime pakeisti, kad pasiektume daug geresnį rezultatą. Tokių klaidų toleravimas yra esminė ugdymo proceso dalis.

Su kokiais džiaugsmais ir iššūkiais susiduriate karo akademijoje ir kas padeda įveikti sunkius momentus?

Pirmiausia yra labai džiugu, kad pastaruoju metu karo akademija, kaip mokymo institucija, sulaukia vis daugiau jaunuolių dėmesio. Į karo akademiją ateina vis daugiau kariūnų su aukšta motyvacija, tų, kurie pirmu numeriu įsirašo karo akademiją ir būtent nori stoti čia. Turime tikrai daug šaunaus jaunimo Lietuvoje, ir tai yra labai džiugu. Noras, pasiryžimas stoti į karo akademiją rodo tam tikrą asmenybės brandą. Apsisprendimas tapti karininku, šalies gynėju reiškia susieti savo profesinį ir net asmeninį gyvenimą su kariuomene, ir tai rodo, kad tie sprendimai yra subrandinti ir apgalvoti. Labai džiugu, kad tokie jaunuoliai įstoja būtent į karo akademiją – čia, manau, yra tikrai labai daug galimybių atsiskleisti asmeniniam potencialui, jį išnaudoti ir augti asmeninio, profesinio ir karjeros tobulėjimo prasme. Šiais laikais keičiasi stojančiųjų požiūris į pačią kariuomenę, į darbą kariuomenėje, ir tai labai džiugu. Jaunimą domina jau ne socialinės garantijos, ne atlyginimas, o pačios profesijos prestižas, domina asmeninė nauda, kurią galima gauti įstojus, domina noras nuveikti kažką prasmingo, tai, kas būtų vertinama visuomenėje.

Pati kariuomenė yra labai puiki terpė tiek ugdytis savo asmenines kompetencijas, tiek po to realizuoti save pačioje kariuomenėje. Tam yra labai daug pasirinkimų, kuriuos galima išbandyti kariuomenėje tiek profesine, tiek darbo pobūdžio prasme. Man pačiam atėjus į kariuomenę buvo labai įdomi pati struktūra, galimybė dirbti ne vieną darbą, bet susidurti su įvairiais iššūkiais. Pats darbo pobūdžio pakeitimas kariuomenėje įmanomas ir savirealizacija yra daug didesnė.

Didesnis stojančiųjų skaičius rodo, kad jaunuoliai yra motyvuoti, jie turi didesnį lyderystės potencialą. Mums, instruktoriams, darbuotojams, dirbantiems būtent su lyderyste, tai matyti labai džiugu. Tai reiškia, kad jaunuolių lyderystės potencialas yra gana aukštas. Tai yra tikrai džiugūs dalykai.

Kalbant apie iššūkius, šiuo metu mes susiduriame su lyderystės programos ir lyderystės ugdymo optimizavimu. Ties tuo labai smarkiai dirbame ir daug į tai investuojame. Tai yra labai didelis darbas, ir tuos iššūkius padeda įveikti labai aukštos kvalifikacijos ir kompetencijos komanda, kuri ties tuo dirba. Galime pasidžiaugti, kad karo akademijos vadovybė iš tiesų labai prisideda prie šios programos vystymo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar optimizmas, entuziazmas yra ugdomas karo akademijoje?

Be abejo, entuziazmas, motyvacija ir optimizmas yra tam tikros savybės, kurios turėtų būti ugdomos. Man optimizmas – tai pozityvus mąstymas ir vienas esminių viso gyvenimo veiksnių. Kalbėdamas apie tai, aš mėgstu pateikti tokią alegoriją: stovi du žmonės priešais greitkelį didelio eismo metu. Vienas iš jų galvoja, jog pereiti greitkelio neįmanoma, o kitas galvoja, kad tai gali būti sunku, bet įmanoma. Vienas iš jų nebando pereiti greitkelio, net nesiekia tikslo, o kitas, galbūt sunkiai, bet randa būdą, kaip tą tikslą pasiekti. Taigi pozityvus mąstymas mūsų neuždaro į tam tikrą dėžę, o ją atveria. Mes turime daugiau pasirinkimų, kai galvojame apie tai, kaip pasiekti tikslą. Būtent tai mes ugdome kariūnams. Mes stengiamės kariūnams ir ugdyti tą pozityvų mąstymą, optimizmą ir entuziazmą, kad visas mąstymas būtų nukreiptas į tai, kaip pasiekti užduotį, o ne galvoti, kodėl tai neįmanoma. Manau, tai yra vienas esminių mūšio sėkmės veiksnių. Iš tiesų aš manau, kad nėra neįmanomų dalykų, reikia tiesiog tobulėti, siekti ir viskas yra įmanoma.

Parengė Skaistė Tumulytė