2022 01 29

XFM radijas

Skaitymo ir klausymo laikas

38 min.

Karinos istorija, atvedusi į dialogą su savimi ir Dievu

Karina Astrauskaitė ir Asta Stašaitytė. XFM radijo nuotrauka

Karina vaikų namuose atsidūrė, kaip ir kiti vaikai. Ten gyveno neilgai, nes nuolat atsirasdavo žmonių, kurie pasiimdavo.

„Mano krikšto tėvai man daug davė, tik jų dėka šiandien esu tokia. Jie nuklojo man kelią savo maldomis ir meile. Norėjo įforminti globą, bet jiems nepavyko. Dešimčiai metų buvo pasiėmusi šeima iš Palangos. Jie įkūrė alternatyvius vaikų namus, kuriuose gyvenau viena iš pirmųjų. Mūsų buvo apie dešimt, dažnai keitėsi vaikai“, – XFM radijo laidoje „Mano vardas Meilė“ (ved. Asta Stašaitytė) prisimena Karina Astrauskaitė, savarankišką gyvenimą pradėjusi Klaipėdoje, kurioje tėvų paraginta mokėsi profesinėje mokykloje pardavėjo-prekių žinovo specialybės.

Asmeninis susitikimas su Dievu

Karina sako pastebėjusi, kad jaunimą labai veikia išoriniai dirgikliai, kurie užspaudžia vidinę esybę ir esminius poreikius. Draugai, smagybės, klubai ir kita neleidžia išgirsti vidinio balso, pabūti su savimi, suteikia iliuziją, tarsi viskas yra gerai. Kartais Dievas nuima dūmų užsklandą, tada lieki su savimi ir sprendi būties ir nebūties klausimus. Draugai dingo, linksmybės baigėsi, dėl ko gyventi?

„Dūmų užsklandą nuėmė dingę draugai. Patekau į situaciją, kai buvau neteisingai apkaltinta, norėjau teisybės, bet neradau. Buvau išmesta už borto ir palikta viena. Ši situacija atvedė prie dialogo su savimi ir Dievu. Tuo metu nemačiau prasmės gyventi. Neturėjau artimųjų. Pradėjo suktis mintis, kad vienintelis išsigelbėjimas – išeiti. Visą savaitę sprendžiau, kaip tai padaryti“, – dalijasi išgyvenimais K. Astrauskaitė.

Eidama nuo Kauno soboro iki Nemuno, Karina sutiko panašios būsenos draugę. Kartu paverkė tris dienas, o tada draugė sako: „Girdėjau, kad atsitiktinai atversta knygos vieta išsprendžia dideles kryžkeles“ Namie knygų turėjo nedaug: tris angliškas ir vieną lietuvišką apie dešimtmetę mergaitę, kuri sirgo vėžiu, o jos mama aprašė, kaip ji kovojo su liga.

Kai Karina perskaitė atverstą vietą, per kūną nuvilnijo didžiulė banga, ji verkė taip, kaip niekada iki šiol gyvenime. Atsikėlė visiškai kitas žmogus ir išgirdo savo vidumi, tarsi kažkas tyliai jai sakė: „Gyvenk dėl manęs ir aš tau parodysiu, ką reiškia gyvenimas.“ Tai buvo asmeninis susitikimas su Dievu.

Kelyje, kad priimtų pilnatvę

„Kai pakilau, žinojau, ko niekada nedarysiu. Žinojau, kaip gyventi nepriimtina. Man nereikėjo nė vieno pamokslo. Pradėjau jausti daugiau meilės ir ją priimti, kuri kartu ėjo su pasikeitusiu gyvenimu. Tai buvo reikalingas procesas, kad priimčiau Dievo meilę. Manau, dar esu tame kelyje, jog priimčiau pilnatvę“, – kalba laidos pašnekovė K. Astrauskaitė.

Merginos teigimu, reikia turėti kur pabėgti, kad Jame pamatytum save: pažindamas, megzdamas ryšį ir santykį. Daug Karinos laiko užėmė malda – ne mintinai kartojami tekstai, o tai, kas buvo jos viduje ir širdyje. Išeidavo į mišką valandų valandas pabūti su Dievu ir gaudavo atsakymus į visus klausimus. Miškas buvo slėptuvė ir užtaisas, kuris išnešė per visas duobes, linksmuosius kalnelius.

„Mes susiduriame su iššūkiais, kai Dievas nori keisti vidų, ir Jis „veidrodžiauja“ per tam tikrus žmones. Tai yra visai nesmagus procesas, smagus tik rezultatas. Pagrindinį įsakymą „Mylėk priešą“ reikia vykdyti visą gyvenimą, nes nuolat bus žmonių, kurie nemėgsta. Kaip dabar skaitome, apsikrauti žmonėmis, kurie yra geri ir įkvėps. Labiausiai įkvepia tie, kurie mus klupdo“, – įsitikinusi K. Astrauskaitė.

Dievas turi tikslą ir ne dėl to, kad pyktumėmės

„Neketinau ieškoti mamos. Tačiau širdyje nešiojau jai atjautą, nebuvo nuoskaudų. Žinau, kas yra depresinės duobės, pagalvodavau, kad ji irgi turėjo taip jaustis, kai negalėjo kitais rūpintis. Mane aplankė brolis, vaikščiojome prie upės, jis dalinosi savo nepažįstamais jausmais. Kalbėjo, kad dėl savo nelaimių mama kaltina save. Man pagailo brolio, galvojau, kaip padėti. Grįžus namo kilo mintis surasti mamą. Pradėjau jos ieškoti dėl brolio, bet, žinoma, atsiklausiau. Į gūglo paiešką suvedusi pavardę radau penkis straipsnius apie ją. Apsidžiaugiau, kad rasiu mamą, nes žinojau jos gyvenamąją vietą“, – pasakoja muzikantė K. Astrauskaitė.

Kai susitiko, įdomiai pasikalbėjo. Karina matė, kad mamos vidus drebėjo. Negalėjo jos kaltinti ir vesti į sąžinės prabudimą. Mama pašnibždomis paklausė: „Kaip galėjai tai tverti?“

Karina sako, kad iš pradžių nebuvo lengva, nes ir pati darė klaidų. Reikėjo kuriam laikui atsitraukti ir vėl bandyti iš naujo. Visada sugrįždavo, nes jeigu Dievas atvedė, vadinasi, negali pabėgti. Sakydavo mamai: „Dievas turi tikslą ir ne dėl to, kad pyktumėmės.“

Karina Astrauskaitė. Asmeninės feisbuko paskyros nuotrauka

Žmogus duoda tai, ką turi

K. Astrauskaitė dalinasi, kas ją nuramino: „Pirmas dalykas, kuris sudeda aiškumo į galvą ir širdį, yra suprasti, kad žmogus duoda tai, ką turi. Aš mamai dėkoju, kad ji mane pagimdė. Ko negalėjo padaryti ji, padarė kiti žmonės, kurie turėjo resursų. Kitas apreiškimas – negailėti savęs. Nuo to aš bėgau į Bibliją. Dievas sako: „Aš esu našlių ir našlaičių Dievas“, ir Jis veikia per žmones, kurie buvo mano gyvenime. Negalėjau pykti ant mamos, nes kiti geriau padarė jos darbą. Tai labai nuramino.“

Šiuo metu Karina dirba su vaikais, yra viena iš alternatyvaus ugdymo mokyklos įkūrėjų. Pastaruosius porą metų intensyviai dirbo su dviem knygomis: Andrejaus Šapovalo „Pašauktas“ ir „Didelis Dievas. Kada Dievas tampa didesnis už tavo realybę“. Dabar daugiau laiko skiria muzikai, ją dažnai galima sutikti šlovinimuose, kurie yra jos aistra ir didžiausia svajonė, kurią Dievas išpildė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pokalbyje išgirsite:

0:00 – Maldomis ir meile nuklotas kelias;

6:35 – Asmeninis susitikimas su Dievu;

10:25 – Kelyje, kad priimtų pilnatvę;

20:12 – Dievas turi tikslą ir ne dėl to, kad pyktumėmės;

27:52 – Žmogus duoda tai, ką turi;

31:40 – Gyvenimas šiomis dienomis.

Parengė Kotryna Mauliūtė