2022 04 30

Vatican News

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kariuomenės kapelionas kun. Oleksandras: karo kvapo neįmanoma apibūdinti

Popiežiaus susitikimas su Gailestingumo misionieriais. ANSA / „Vatican News“ nuotrauka

Ukrainietis kunigas, Gailestingumo misionierius, vienas tų, kurie prieš kelias dienas susitiko su popiežiumi Pranciškumi, pasakoja apie dvasinę pagalbą, kurią teikia fronte.

„Jei nutils pabūklai, jei įsivyraus taika, o ne paliaubos, galėsime kalbėti apie atleidimą. Laukia ilgas kelias, kuriam prireiks trijų ar keturių žmonių kartų. Net jei giedame „Kristus prisikėlė”, dar tebeiname Kryžiaus keliu, tačiau Bažnyčia neša viltį.“

Kun. Oleksandras Khalayimas – tai ukrainiečių kunigas iš lotynų apeigų katalikų Kamjanetso Podilskyjo vyskupijos. Pirmadienį jis dalyvavo Vatikane vykusiame susitikime su popiežiumi Pranciškumi. Jis pasakoja apie tai, kas vyksta Ukrainoje, apie dialogo būtinybę. „Atleidimas“ ir „gailestingumas“ – tai kertiniai žodžiai net ir karo kontekste, tai ilgas kelias, kuris yra būtinas.

Ukrainietis kariuomenės kapelionas pasakoja, kad pirmomis karo dienomis buvo sunku patikėti, kad XXI a. kilo karas ir kad jis kilo Ukrainoje. Tačiau vėliau jis iš karto ėmė klausti savęs, ką jis gali padaryti? Kunigas suprato, kad turi būti su žmonėmis, su kariais, su civiliais savanoriais, kurie laukia Dievo Žodžio ir dvasinio palaikymo. Kapeliono pareiga išklausyti, aukoti Mišias, išklausyti išpažinčių, drąsinti ir būti su tais žmonėmis. Jie žino, dėl ko kovoja – dėl savo šeimos. Jie pasirengę atiduoti viską, kad apsigintų. Svarbu palaikyti ir pagyvenusius žmones, kurie išgyveno stiprius bombardavimus, kad niekas nesijaustų vienišas.

Popiežiaus Pranciškaus susitikimas su Gailestingumo misionieriais 2022 m. balandžio 25 d. EPA nuotrauka

Susitikime su popiežiumi misionierių buvo paprašyta būti konkrečiu Dievo gailestingumo ženklu. Ką reiškia gailestingumas ir atleidimas karo kontekste? Pasak kun. Oleksandro, prieš atleidimą turi prasidėti dialogas. Atleidimas turi būti priimtas, tai ilgas kelias. Kunigui dabar sudėtinga kalbėti apie atleidimą, kai miestai bombarduojami, kai žudomi vaikai. Kalbėti apie atleidimą bus galima, kai stos taika, tačiau tai ilgas kelias, prireiks trijų keturių žmonių kartų. Atleisti už tai, ką patyrė moterys ir vaikai, išties labai sunku. „Taip, mes, krikščionys, turime kalbėti apie atleidimą, tačiau neturime nupiginti šio žodžio, nes atleidimas – tai atsakomybė. Dievas atleido ne tik žodžiais, bet ir širdimi. Sieloms reikės ilgo gydymo“, – sako kapelionas.

Gailestingumas mūšio lauke – nežudyti, jei įmanoma. Kai esi pirmose linijose, tai nėra lengva. Kapelionas ragina karius ginti šalį, savo namus, šeimas – ir tai yra gailestingumas. Kariai matė daug stebuklų per šiuos du mėnesius. Stebuklas, kaip jie dar išliko gyvi. Ir tai yra Dievo gailestingumas, jo apsauga, sako kunigas Oleksandras.

Dvasininkas pasakoja, kad karo tamsoje iškyla daug solidarumo ir priėmimo istorijų, kurios kiek padeda numalšinti žaizdų skausmą. Ukraina turbūt niekad neišgyveno tokios vienybės ir solidarumo, kaip dabar. Kunigas Oleksandras dėkoja kitoms tautoms už pagalbą, kartu ragindamas ieškoti tiesos ir įspėdamas, kad priešas slepiasi už melo ir propagandos. Tiesa šaukia, ir reikia nebijoti jos, nors už tai gali tekti sumokėti materialinio saugumo kainą.

Už nepasakytos tiesos visada yra kažkas, kas atiduoda gyvybę, tad, jeigu tyli, tampi iš dalies atsakingas už nekaltųjų mirtis, sako kapelionas, pridurdamas, kad laisvė – tai ne tik žodžiai, tačiau ir atsakomybė. Jos vardu reikia būti pasirengus ne tik atiduoti dalelę gyvenimo, tačiau kartais ir gyvybę.

Misionierius prisimena, kad nuo pontifikato pradžios popiežius Pranciškus sakė, jog kunigai turi kvepėti avimis. Dabar Ukrainos Bažnyčia turi kvapą – degėsių, karo kvapą, kurio negalima apibūdinti žodžiais. Donecke juntamas mirties kvapas, Bučoje, Hostomelyje tvyro degėsių kvapas, Černihive – apleistumo kvapas, viskas sugriauta. Vieniši vargšai senukai. Kunigas pasakoja apie žmogų, negalėjusį pajudėti penkias dienas, ir niekas negalėjo jam padėti, jis sugebėjo tik pasiimti kiek vandens iš radiatorių ir taip išgyveno. Kiekvienas miestas turi savo kančios kvapą, kurio niekas negali apibūdinti. Bažnyčia turi persismelkti šiuo kvapu ir likti su žmonėmis, padėti jiems. Tikra Bažnyčia yra lanksti, sako misionierius.

„Nežinome, kiek truks šis Kryžiaus kelias Ukrainoje. Čia dar gavėnia, nors jau girdime giedant „Kristus prisikėlė“. Tačiau, nepaisant nieko, viliamės. Tai, ką darome, yra mūsų pareiga, žmonės pervargę, tačiau jų akys pilnos pasitikėjimo Dievu ir artimu. Vienas karys iš Krymo, iš netikinčių šeimos, prieš išeidamas kovoti norėjo priimti visus sakramentus, per savaitę pasirengė taip gerai, kad sakramentai jam tapo didžiausia dovana. Tikėkimės, kad vieną dieną netrukus galėsime giedoti, kad ir mes su juo prisikėlėme“, – apibendrina karo kapelionas iš Ukrainos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien