Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Karmelitų kelias: per maldą ir tarnystę kitiems

Pal. Titas Brandsma OCarm. Wikipedia.org nuotrauka

Vienos knygos puslapiuose nugulę esminiai karmelitų mistikos istorijos etapai ir dvasingumo bruožai. Visa tai galima rasti „Magnificat leidinių“ išleistoje knygoje „Karmelio grožis“ (2022 m., iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė).

Apie karmelitų kelią į Dievą kalbamės su karmelitų senosios observancijos ordino vienuoliu, tėvu Mariuszu Placeku ir karmelitų Lectio Divina maldos grupės Šiauliuose nare Edita Niekyte.

Knyga „Karmelio grožis“ – karmelitų dvasingumo apžvalga, paremta pal. Tito Brandsmos didelį atgarsį susilaukusių paskaitų apie karmelitų mistikos vystymąsi ir prigimtį užrašais. Knygoje trumpai pristatyta autoriaus biografija kelia smalsumą ir norą labiau pažinti, – kas gi iš tiesų buvo palaimintasis Titas, kurį gegužės 15 d. popiežius paskelbs šventuoju?

T. Mariuszas: Titas Brandsma (iki suteikiant pirmuosius įžadus – Anno Sjoerdas Brandsma) – vienuolis karmelitas, gimęs Nyderlanduose 1881 m. Gimė ten, kur buvo daug protestantų, katalikų – vos 10 proc. Nuo mažumės jis matė, kaip protestantų tikėjimas reiškiasi gyvenime – stebėjo jų tarnystę žmonėms, pagalbą darbininkams, mokyklose. Matyt, dėl to ir savo tikėjimą suprato ne vien kaip dvasingumą, bet ir kaip galimybę skleidžiant Dievo žodį daryti realią įtaką žmonėms, jiems tarnauti.

Tai buvo labai veikli asmenybė: Olandijoje dirbo žurnalistų kapelionu, organizuodavo katalikiškus renginius, rašė straipsnius įvairiems religiniams žurnalams ir laikraščiams, dėstė filosofiją, mistikos istoriją, prigimtinę teologiją katalikiškame universitete, vertė šv. Teresės Avilietės, šv. Kryžiaus Jono raštus. Jį labai traukė misijos, tačiau dėl silpnos sveikatos negalėjo į jas vykti. Bet padėjo rengti misionierius, siunčiamus į Javos salą, palaikė žmones, besistengiančius atkurti uždarytus karmelitų vienuolynus Vokietijoje ir Brazilijoje. O vienas karmelitų generolas buvo prasitaręs, kad ateities misijas Lietuvoje paves Titui.

Kai prasidėjo nacizmas, jis nesiliovė kalbėjęs, kad nacizmo ideologija nėra krikščioniška. Nedaug žmonių tuo metu turėjo drąsos tai liudyti. Dėl to buvo išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą, kurioje, suleidus injekciją, mirė. Bet ir ten neprarado tikėjimo, vidinio džiaugsmo.

Pal. Titas savo pavyzdžiu jis parodė, kaip gražiai gali derėti vidinis žmogaus gyvenimas ir jo veikla visuomenėje.

Kun. Mariuszas Placekas OCarm. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

„Karmelio grožyje“ rašoma, kaip karmelitai aktyviai apaštalauja ir konkrečiais darbais padeda žmonėms. O ar galime mes, pasauliečiai, sekti tuo pačiu keliu, sujungti ir aktyvų žmogaus gyvenimą visuomenėje, ir vidinį – maldą, kontempliaciją ir kt.? Kaip karmelitų dvasingumas gali atsispindėti mūsų kasdieniame gyvenime?

Edita: Karmelitų dvasingumas labai gražiai sujungia vidinę maldą ir kontempliaciją su aktyviu gyvenimu visuomenėje. Malda ir kontempliacija žmogų skatina būti aktyviam gyvenime, skatina tarnystei, bendrystei su žmonėmis, dėmesingumui bei pagalbai. Kitaip galima būtų pasakyti, kad įgalina atsiduoti ir leistis Dievo Dvasiai vesti kasdieniame gyvenime. Tai maldos ir kontempliacijos vaisiai. Karmelitų dvasingumas labiausiai pasireiškia per bendrystę su kitais, ne tik mūsų bendruomenės ar savo artimaisiais, bet su kitais kasdienoje sutiktais žmonėmis, darbo aplinkoje, vykdant pareigas, neatsiribojant nuo kitų, kai jiems yra reikalinga pagalba (išklausymas, palaikymas, padrąsinimas, buvimas kartu ar pan.).

Visiems šiuo metu ypač reikalingas dėmesys vieno kitam, supratimas, laiko bendrauti skyrimas, tiesiog paprastas išklausymas ir vienam kito girdėjimas, o tai ir yra mūsų siekiamybė. Kad tai vyktų, padeda malda ir kontempliacija. Mūsų, praktikuojančių karmelitų dvasingumą, grupelės narių širdyse yra labai aiškus supratimas, kad svarbu ne tik pasiaukoti Viešpačiui, bet ir bendrauti, dalintis tikėjimu taip pat ir su kitais žmonėmis, jiems padėti. Būti naudingam kitiems yra svarbus ginklas dvasinėje kovoje ir svarbus būdas tarnauti Kristui.

Knygos viršelis. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

Knygoje gana detaliai pristatoma karmelitų ordino vystymosi perspektyva nuo viduramžių iki XX amžiaus vidurio. Kuo išsiskiria jūsų ordinas? Kuo jis patraukia?

T. Mariuszas: Kiekvienas ordinas turi savo charizmą. Karmelitų dvasingumas – tai maldos gyvenimas, broliškumas ir apaštalavimas. Ordinui grįžus į Europą buvo galvojama, ar gyventi tik kontempliatyvia dvasia, ar vis dėlto imtis ir aktyvios veiklos. 1267 m. Reguloje buvo įrašyta, jog karmelitai nori ir tarnauti, būti naudingi žmonėms. Iš atsiskyrėlių gimė bendruomenė, kurioje visi gyveno ir dabar gyvena kaip broliai. Tad broliškumas yra labai svarbus mūsų ordine. Apie tai kalba popiežiaus Pranciškaus enciklika „Fratelli tutti“. Apie tai kalba ir Kirstus. Man atrodo, kad visa krikščionybė remiasi broliškumu. Be abejo, svarbus ir aktyvus apaštalavimas, užaugintų dvasios vaisių atidavimas kitiems.

Edita: Karmelitų dvasingumas iš esmės patraukė savo paprastumu, jam būdinga vienuma, malda ir kontempliacija, taip pat ir aktyviu tikėjimo gyvenimu. Esminis vienumos ir maldos tikslas – susitikti su Jėzumi, o ne pabūti su savimi. Tai yra nuolatinė dvasinė kova, kurią karmelitų dvasingumas labai akcentuoja. Tokia malda padeda bendradarbiauti su kitais. Nėra svarbu daugelio maldų kalbėjimas, svarbiau yra buvimas su Jėzumi, klausymas Jo per Dievo žodį. Mane patraukė paprastas, nuolankus asmeninio santykio, ryšio su Dievu stiprinimas per Dievo Žodį, jo klausymą, mąstymą, ir Šventosios Dvasios vedimas į aktyvų, veiklų gyvenimą, tarnystę. Karmelitai akcentuoja tarnystę Jėzui, o tarnystė Jėzui – tai tarnystė kitam.

Negalima nepaminėti karmelitų visiško pasitikėjimo Švenčiausiosios Mergelės Marijos globa. Žmones, einančius karmelitų dvasingumo keliu, Dievas kaskart vis labiau kviečia į artimesnį ir perkeičiantį santykį su Juo.

Nemažai dėmesio knygoje skiriama ir kontempliacijai. Kaip galėtumėte ją apibūdinti? Ar tikrai kontempliacija skirta tik vienuoliams, atsiskyrėliams?

T. Mariuszas: Yra graži istorija, kaip Arso klebonas atėjo į bažnyčią ir ten pamatė sėdintį ūkininką. Klebonas jo paklausė, ką šis veikiąs. Žmogus atsakė: „Aš žiūriu į Jį, Jis žiūri į mane.“ Tai pavyzdys, kas yra kontempliacija. Tai nėra tuštuma, apie kurią kalbama budizme. Tai yra būti meilėje. Galima iš pradžių praktikuoti buvimą 5 minutes. Tai nebus lengva, nes pasiekti tą buvimą yra išties rimta dvasinė kova – mintys ateina, reikia jas išmokti paleisti ir vėl grįžti į tą pačią meilės būseną. Jei pažvelgsime plačiau, juk ir Eucharistija yra kontempliatyvi – mes tikime, kad Jėzus prisikėlė. Jonas Paulius II sako, kad rožinis yra kontempliatyvi malda, galima kontempliuoti tą slėpinį.

O pati kontempliacija yra Dievo dovana, skirta visiems. Prisiminkime, ką mums primena II Vatikano susirinkimas – kiekvienas krikščionis yra pakviestas į šventumą.

Pal. Titas Brandsma OCarm. Wikipedia.org nuotrauka

O kaip apibūdintumėte mistikos reiškinį, kuris taip dažnai minimas ir šios knygos puslapiuose?

T. Mariuszas: Man atrodo, kad visas mūsų krikščioniškas tikėjimas yra mistika. Kas yra šv. Mišios? Ar galime gerai suvokti, kas vyksta jų metu? Teoriškai taip, – juk yra daug knygų parašyta. Tačiau, ar mes giliai suvokiame, kad priimame Jėzų kaip duoną. Išpažintis taip pat yra mistika, – per ją Jėzus atnaujina mūsų ryšį su Dievu. Tik to mes negalime matyti akimis. Prisiminkime Karlo Rahnerio žodžius: „Jei XXI a. krikščionys netaps mistikais, krikščionybė išnyks.“

Pažvelgus į istoriją, daugelis žmonių turėjo nepaprastų dvasinių mistinių patirčių: matė vizijas, girdėjo balsus ir pan. Pavyzdžiui, šv. Teresė Avilietė. Tačiau ji to nenorėjo, nes suvokė, jog ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra esmė – Dievas ateina ir mus perkeičia. Reikia eiti vis giliau ir giliau į savo tikėjimą per maldą, per meilę Dievui ir kitiems žmonėms. Meldžiamės, studijuojame, o paskui vyksta gyvenimo kelionė, per ją ėjimas giliau į Evangelijos tiesas. Gali būti taip, kad pradžioje bus euforija, o paskui ateis dykumos laikas, kai nieko nejauti, pradedi abejoti, bet reikia eiti pirmyn.

Karmelitų senosios observancijos ordino Lietuvoje kol kas nėra. Tačiau žinau, kad turite svajonę čia įsikurti. Yra net pamąstymų apie karmelitų tretininkų ordino steigimą.

T. Mariuszas: Senosios observancijos karmelitų ordinas yra Lenkijoje. Čia turime daug darbo. Aktyviai dirbame su pasauliečiais, norime kurti bendruomenes, per knygas pasakoti apie karmelitų dvasingumą. Atvykstame ir į Lietuvą. Džiaugiamės, kad čia yra pasauliečių, kurie domisi karmelitų dvasingumu, Šiauliuose ir Vilniuje jie gana aktyviai veikia. Galbūt ateityje įsikurs ir tretininkų ordinas.

Edita: Taip, iš tiesų yra troškimas, kad Lietuvoje būtų įsteigtas karmelitų senosios observancijos tretininkų ordinas. Jau daug metų palaikome bendrystę su senosios observancijos tėvais karmelitais, organizuojame rekolekcijas, konferencijas, maldos susitikimus, esame įsitvirtinę šioje „neformalioje“ bendruomenėje, tad tikrai yra norinčiųjų tapti tretininkais. Taip pat būtų didesnė galimybė burti žmones į maldos bendrystę, formuoti maldos grupes kituose miestuose, stiprinti tarpusavio paramą dvasiniame gyvenime, žmonių tarpusavio bendrystę maldoje, kartu aktyviau įsitraukiant patiems ir įtraukiant kitus veikti gyvenime taip, kad būtume naudingesni kitiems.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Norisi šiek tiek išgirsti apie jūsų veiklą Šiauliuose, apie Lectio Divina grupelę. Galbūt turite numatę ateities planų, visuomeninių ar evangelizacijos sumanymų?

Edita: Labai džiaugiamės, kad Šiauliuose yra Lectio Divina maldos grupelė, susibūrusi 2020 m. vasarą. Susitikimai yra skirti skaityti Dievo Žodį, jo klausyti, maldai ir kontempliacijai. Tai tylios maldos laikas, kviečiantis į artimesnį ir mus perkeičiantį santykį su Dievu. Tokia bendrystė padeda pajausti Dievo meilę ir artumą. Mus jungia bendra malda, pasidalinimai maldos laiko patirtimi, žinojimas, kad esame bendrystėje, pasidalinimai Dievo veikimu kasdienybėje, maldos užtarimas, klausymasis vieniems kitų. Mūsų bendras tikslas – tarnystė kitam ir bendros tokios tarnystės būdų paieškos. Visi labai laukiame susitikimų. Taip ugdoma ir gilinama asmeninė malda.

O artimiausiuose planuose yra padaryti maldos grupelę atviresnę, sudaryti galimybę ateiti visiems norintiesiems, kad jie galėtų susipažinti, patirti Lectio Divina maldos būdą. Taip pat norime pasitarnauti sielovados srityje (su ligoniais, vienišais, senais žmonėmis, skiriant jiems laiką ir dėmesį, juos išklausant, kartu meldžiantis, kitokia pagalba).