Karo kapelionas diak. A. Jesinskas: neapykantą priešui paverskime narsa ginant savo kraštą

Kadangi tokius šventimus vedusiems vyrams galima gauti tik sulaukus bent 35 metų, „Pirmojo penketo“ nariai pasižymėjo savitomis sukauptomis gyvenimo patirtimis. Štai vienas iš jų, Audrius Jesinskas, jau nuo 16 metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo žvalgu ir ginkluotės instruktoriumi.

Šiandien šis diakonas yra vyresnysis seržantas, kuris Kauno įguloje padeda kapelionui kun. Tomui Karkliui. O Lietuvos kariuomenės mokykloje (kuri rengia puskarininkius ir įvairių sričių specialistus) A. Jesinskas eina karo kapeliono pareigas.

Ir tai – dar ne visos jo tarnystės.

„Ar mes galėtume susisiekti ne 10, o 11 val.?“ – vakar gavau diakono žinutę. Žinoma, galime, be problemų. Paskui sužinojau priežastį: kapelionas važiavo pirkti krikšto skraisčių, kadangi vakare Kauno Įgulos bažnyčioje turėjo būti pakrikštyti penki jaunieji kariai (o keturiasdešimt – priimti Sutvirtinimo sakramentą).

Vykstant karui Ukrainoje, su pašnekovu natūraliai nemažai kalbėjom apie būtinybę ginti savo valstybę ir krikščionišką laikyseną. Pats diak. A. Jesinskas nėra šovęs į žmogų, karštuose kariniuose taškuose nedalyvavo. Šiandien tuo džiaugiasi: „Tik atėjęs į kariuomenę, buvau įsitikinęs: aš tikrai ginsiu Lietuvą, tai šventa pareiga. Bet tą darysiu tik savo šalies teritorijoje. Ypač tai supratau tada, kai atsiverčiau į krikščionybę. Dabar, kadangi vykdau karo kapeliono pareigas, sutikčiau dalyvauti misijoje užsienyje, kadangi ten vykčiau jau be ginklo.“

Vyresnysis seržantas yra šalininkas tos pozicijos, kad dvasininkui, net jeigu jis kartu yra ir kariškis, geriau neimti ginklo į rankas. Lietuvoje šis klausimas dar nėra iki galo išspręstas: pagal Ženevos konvenciją, karo kapelionas galėtų ginti save, nieko daugiau. Tad jam leidžiama nešiotis pistoletą. Tačiau negalima turėti automatinio šautuvo. Mintis paprasta: pistoletas tinkamas tik savigynai, o kiti ginklai skirti ne tik gynybai, bet ir puolimui.

„Bet mano autoritetas Justinas Lelešius-Grafas – vienintelis kunigas, išėjęs į partizanus – turėjo kovinį ginklą – pasakoja diak. A. Jesinskas. – Kartą paklausiau senelės sesers, tetos Marytės, kuri buvo partizanų ryšininkė ir maitino kun. Lelešių: ‚O kaip jūs žiūrit, kad kunigas turėjo ginklą?‘ Teta buvo be galo taiki, bet atsakė: ‚Žinok, Audriuk, kiti laikai buvo…‘“

Pokalbis su karo kapelionu – apie pasiryžimą sunkiausiomis akimirkomis būti su kariais, gyvenimą pakeitusį Dievą ir krikščionišką požiūrį į karą.

Kokia būna įprasta Jūsų veikla?

Draugų esu vadinamas „mažuoju apkasų kapelionu“. Nes, palyginus su kitais kapelionais, mano karinis laipsnis yra žemas – vyresnysis seržantas. Tuo metu tarp kitų kapelionų yra ir pulkininkų leitenantų, ir majorų. Kitas dalykas – draugai turi omenyje mano tarnystę. Aš pasirinkau būti labai arti kario. Nesijaučiu, kad kažkokį ypatingą žygdarbį daryčiau, tiesiog man tai labai patinka.

Kadangi pats esu karys nuo 1992 metų, jaučiu, ko kariui reikia. Tad manau, kad labiausiai esu reikalingas tada, kai esu šalia kario – taip pat ir apkase. Aš važiuoju į pratybas, gyvenu su kariais, su jais kartu valgau, šąlu, prakaituoju, tiesiog būnu šalia jų.

Kai kariai buvo izoliuoti dėl kovido, buvau pasirinkęs tarnystę su jais užsidaryti ir gyventi. Su žmona ir dukryte buvau susitaręs, kad savaitei išvažiuosiu ir su jais gyvensiu, kadangi tų karių niekur neišleisdavo. Galvojau: jiems dabar sunku ir manęs ten reikia.

Kita tarnystė: vedu tokį katechumenato kursą „Pažink krikščionybę“. Jame yra ir kertinių krikščioniškų dalykų, ir temų apie katalikybę, sakramentus. Mokymai visada vyksta ketvirtadieniais, po karių vakarienės. Tai vadinu „ilgąja darbo diena“, kadangi pusę aštuonių išvažiuoju ir aštuntą arba pusę devynių grįžtu namo. Taigi, čia tokia sritis – sakykim, Kristaus liudijimas.

Dar viena sritis – šauktiniams kariams Juozo Vitkaus inžinerijos batalione dėstau kario etiką. Per mėnesį po vieną paskaitą vedu apie etiką, moralę.

Taip pat darbuojuosi su Kaune esančiu specialiųjų pajėgų padaliniu, jėgeriais. Man gal net pačiam iš jų pamoka didelė, kad jie labiausiai vertina ne paskaitas, o kontaktą su žmogumi. Toks bibliškas pasakymas – žmogui reikia žmogaus. Tą labiausiai iš jų jaučiu.

Kiekvieną darbą galima atlikti formaliai, bet, kiek suprantu iš Jūsų, pasirinkot didesnį artumą, vos ne broliškumą su kariais?

Matot, diakonais mes tampam vyresnio amžiaus. Mes jau būnam save ištyrę. Eiti ir veidmainiauti ar dirbti formaliai – tiesiog tai būtų nebrandu, ir mums, penkiems diakonams, nebūtų priimtina. Mums kiekvienam norėjosi tikrumo.

Kitas dalykas – kaip minėjau, pats labai jaunas tapau kariu ir matau, ko tam kariui reikia. Ir man labai labai svarbu liudyti Kristų, kaip sakoma, laiku ir ne laiku. Kristus labai pakeitė mano paties gyvenimą, norisi, kad ir kitų žmonių gyvenimus pakeistų į gera, į išgelbėjimą.

Prieš keletą metų duotame interviu Lietuvos kariuomenės tinklalapiui užsiminėt, kad Jėzų atradote netikėtai, kai Jus neteisingai apkaltino ir mušė… Ar galit pasidalinti, kas ten įvyko?

Paauglystėje buvau negeroje aplinkoje, bet ir pats buvau linkęs į banditizmą. Galėjau apvogti žmogų, sumušti… Kaip sakoma, negeras žmogus buvau. Ir kartais taip nutinka, kad tokį žmogų suima policija. Bet vienas kartas buvo kitoks.

Kai vyko šokiai mano krašte (esu kilęs iš Lazdijų rajono, nuo Šeštokų), atvažiavo policija, uždėjo man antrankius ir išsivežė. Tuo laiku buvau labai aiškiai atmetęs Dievą, sakiau: „Dievo nėra“, tikintys žmonės man buvo juokingi, juos pašiepdavau. Bet tada, kai mane nusivežė į nuovadą, supratau, kad kažkas labai blogai, nes man antrankius uždėjo. To niekada nedarydavo.

Kai atvežė į nuovadą, viena moteris ir sako: „Jisai.“ Galvoju: o ką aš padariau? Nes kaip tik tada nieko nebuvau padaręs. Pasirodo, ta moteris buvo užpulta ir iš jos buvo atimta cigarečių dėžė. Tai padarė du žmonės, ir vienas iš jų buvo su tokiomis kelnėmis kaip aš. O kadangi buvo prieblanda, tai ta moteris tiek ir matė.

Tada visi išėjo, likau vienas su dviem policininkais. Mane prirakino prie radiatoriaus ir ėmė daužyti su gumine lazda. Taip žvėriškai mušė su ta lazda, kad, kai paskui spardydavo, tai man prilygdavo glostymui, nejausdavau skausmo. Ir tada – vėl su lazda. Mušė vienas iš jų, kitas nepakėlė rankos.

Aišku, visi, ir policininkai, yra žmonės, jie pavargo ir nuėjo miegot. Būdamas prirakintas prie radiatoriaus likau vienas ir sakiau: „Dieve, jeigu Tu esi, padėk man iš čia išeiti, ir aš pradėsiu eiti į bažnyčią.“ Iki dabar atsimenu šitą vieną nuoširdžiausių savo maldų.

Ryte atėjo dar kitas policininkas. Panašu, kad tas, kuris mane mušė iš pradžių, neturėjo vaikų. O tas, kuris atėjo dabar, turėjo du sūnus. Ir jo mušimas buvo toks „tėviškas“. Nežinau, gal dėl to, kad pats turėjo vaikų ir juos suprato, pamatė, kad esu nekaltas. Ir jis tiesiog mane paleido.

Tai va, mano tikras susitikimas su Dievu nutiko nuovadoje prirakintam prie radiatoriaus. Aišku, paskui praėjo laiko, kai jau gyvai įsijungiau į Bažnyčią, tai truko pusmetį ar metus. Bet atsimenu, kai atsiklaupiau prie savo lovos melstis, Dievas man buvo tikresnis negu šalia esantis žmogus ar Jūs, Simonai, kalbėdamas su manim telefonu. Tai buvo taip tikra. Ir tas įvykis mane labai pakeitė.

Įdomu tai, kad dingo keiksmažodžiai iš mano burnos, dingo neapykanta žmonėms. Dingo pyktis, agresija, kurios pakankamai turėjau. Dievas mane pakeitė. Ir aš noriu žmonėms Jį liudyti – Dievą, kuris gali mus pakeisti.

Ar lengva liudyti Dievą kariams? Vienaip apie Jį kalbame jaunimui, kitaip – intelektualams ir pan. O kaip kariams apie tai pasakoti?

Man yra lengviau, nes esu iš karių bendruomenės. Bet neslėpsiu, pirmi susitikimai nebuvo lengvi. Aš atėjau į Kariuomenės ordinariatą iš pripažintos vietos – prieš tai buvau ginkluotės instruktorius. Palikti šitas pareigas buvo be galo sunku, norėjosi sėdėti ir verkti, nes man tai buvo kažkas ypatingo – mokyti žmones naudotis ginklais. Aš palikau labai daug, bet iš kitos pusės daug radau.

Grįžtant prie Jūsų klausimo – per vieną iš mano, jau kaip diakono, susitikimų, vienas žmogus man sako: „Žinai, Audriau, kaip instruktorius čia buvai labai laukiamas, o kaip diakonas – nei labai laukiamas, nei ką…“ Bet paskui – žinokit, keista, bet padėjo ginklai. Kai pradėjau vykdyti diakono pareigas, nesigriebė niekas labai su manim bendrauti, džiaugtis, kad toks esu. Bet tada pamačiau, kad jiems įdomu ginklai, tad pradėjau kalbėti apie juos. Paskui tie patys žmonės paklausė apie diakonatą – o tada jau galima kalbėti apie tikėjimą, apie Dievą.

Dievas sugeba kiekvieną dalyką paversti Kristaus liudijimo naudai. Mano atveju tai yra ginklai, turiu šitą arkliuką. Kitas dalykas – svarbu ateiti nuoširdžia, tikinčia širdimi. Kariai labai nemėgsta kvailumo. Reikia, kaip sakoma, būti normaliu vyru, bet nesigėdyti savo tikėjimo ir jį liudyti. Ir tada jie tave priims. Nebus sunku.

Aišku, vis tiek turime žiūrėti, kad netaptume įkyrūs ir atmestini. Tai nebūtų teisinga. Aš labai myliu Šventąjį Raštą, ir man įsimintina diakono Pilypo istorija. Jis buvo Šventosios Dvasios paragintas eiti ant kelio, kuris vedė nuo Jeruzalės į Gazą. O kur Šventoji Dvasia ragina mane eiti? Kartais tai gali būti apkasas su kariu.

Ir tada, žiūrėkit, atėjo Pilypas, pamatė etiopo vežimą, tačiau iškart nelipo į jį, bet ėjo šalia. Čia tiek man, tiek kitiems dvasininkams paraginimas taip pat daryti. Paklausti žmogaus: ką tu skaitai, kuo domiesi? Juk mes visi turim bendrų dalykų. Ir jau tada, kai pakvies vidun – lipk į vežimą ir viską paaiškink. Stengiuosi tą daryti.

Kai manęs Marijos radijas paklausė, kaip kariui liudiju Kristų, atsakiau: pirmiausia prieinu prie apkaso ir klausiu: „Sveikas, kaip gyveni, ar tau kojos nenutrintos, ar tau nešalta?“ O paskui žiūri, kad vienas kitas klausimas iškyla, ir tada kalbamės.

Jau kalbėjot apie tai, kad, Jūsų manymu, kapelionas neturėtų naudoti ginklo, tačiau, jei kiltų karas pas mus, – galbūt būtų kitaip. Daugelis čia, Lietuvoje, pastaruoju metu svarstome, kas būtų, jeigu okupantas išdrįstų ateiti. Kasdien matome, kas vyksta Ukrainoje. Kokios Jūsų paties ir karininkų, su kuriais bendraujat, mintys ir nuotaikos?

Pirmiausia turėčiau nuraminti. Taip, neslėpsiu, kai vasario 24 d. prasidėjo tas kruvinasis ketvirtadienis, visiems buvo nerimo – bent jau man. Aptarėm su šeima, kaip elgtis, ką daryti. Bet dabar, žinokit, Lietuvoje vis dėlto yra pakankamai ramu. Karai taip neprasideda, kad čia ir dabar viskas pradėtų vykti. Tad aš, kaip tarnaujantis kariuomenėje, norėčiau nuraminti žmones.

Dabar – jeigu tas karas kiltų. Kaip kalbėjausi su žmona Asta ir dukryte Austėja, pirmiausia jos labai aiškiai žino, kad karo metu su jomis nebūčiau. Nes jos žino, kad aš turėsiu būti su kariais vienose iš pirmųjų linijų. Būti ten, kur kariui sunkiausia. Lengva rikiuotėje kalbėti, bet svarbu būti su kariu tada, kai jam sunku, būti apkase. Ir aš galvoju, kad turiu būti būtent ten. Ne kažkur užnugaryje, ne kažkur su vadais, bet būtent būti su kariu. Jį guosti, stiprinti, net kartu bijoti. Aš kartais stebiuosi – visi mes tokie drąsūs. Bet iš tikrųjų mes visi vienaip ar kitaip bijom. Tai yra žmogiška, normalu, bet mes tai neigiam.

Grįžtant prie šeimos, aš net pagalvojau, kad jeigu likčiau su ja, bet ne su kariais – aš būčiau labai nesuprastas savo žmonos ir dukrytės. Kadangi aš išduočiau savo įsitikinimus ir priesaiką. O jos to nesitiki. Jos žino, kad vyras ir tėtis davė priesaiką, ir ją turi vykdyti iki galo.

Bet, kaip sakot, nėra reikalo šiuo metu panikuoti ir labai bijoti. Man labai patiko Lietuvos kariuomenės feisbuko įrašas, kuriame raminama, kad prie mūsų šalies sienos nepastebima jokio karinio sujudimo: „Kelis mėnesius iki Ukrainos puolimo visas pasaulis matė ir aukščiausios kokybės nuotraukose skaičiavo, kiek ir kokių pajėgų yra sutelkta prie Ukrainos sienos. Pro Vakarų šalių žvalgybos akis neprasprūdo nei vienas tankas ir nei vienas UAZas.“ Todėl nėra taip, kad staiga atsibundi vieną rytą ir žiūri – o, jau bombarduoja.

Tikrai taip, labai teisingai. Žmonės turėtų jaustis ramiai. Gera mintis vis pasižiūrėti Kariuomenės feisbuką, kuris šiandien yra ramybės šaltinis.

Pasidalinsiu viena patirtimi. Matau, kad Lietuvos karių šeimos ir patys kariai yra daug ramesni negu visuomenė. Atrodo, turėtų būti atvirkščiai, bet taip nėra. Nes kiti žmonės prisižiūri televizijos, o reikėtų riboti šitą dalyką. Nesakau, kad reikia ignoruoti – tai irgi būtų neteisinga. Bet kai nuolat tuo gyveni…

Per pamokslus sakau, kad mes labai norim kariauti nuo savo sofų. Rašom feisbukuose, kaip nekenčiu ruskių, ar pan. Kas man yra baisu, kai krikščionys taip rašo. Bet kuo tu gali, tuo padėk tam ukrainiečiui, kad ir nedaug. Sauskelnių vaikams nupirk. Kraujo duok. Tada lietuviai ir nusiramintų, ir jaustųsi prisidėję prie ukrainiečių pergalės. O kad tik televizorių žiūrim ir feisbuką minkom, pasidarom dideli „didvyriai“, bet tos naudos ten yra minimaliai.

Grįžtant prie kapeliono tarnystės temos – su kokiais dvasiniais poreikiais kariai susiduria, dėl ko į Jus kreipiasi? Dalis jų turbūt yra dalyvavę karštuose taškuose.

Kaip minėjau, viena iš sričių, kurioje tarnauju – bendravimas su jėgeriais. Bet, matot, kadangi tai yra specialiosios paskirties padalinys, yra tam tikros ribos. Negaliu apie tai dalintis. Nepykit, bet čia turiu patylėti.

Viskas gerai, suprantu!

O kalbant apie misijas, kur galiu dalintis – tai man, aišku, yra tekę kalbėti su kariais, kurie buvę Afganistane. Labai priklauso, kurioje konkrečioje vietoje karys buvo. Kai kur buvo įtampų, o kitur tiesiog žmonės vykdė stovyklos apsaugą ir nekilo jokių įtampų dėl karo. Gal kai kam buvo nelengva, kad negali būti namie, su savo šeima, bet čia kiti dalykai. O dėl baimės, kad tave nušaus – tai minimaliai. Todėl nebuvo taip, kad iš misijos grįžę vyrai ir moterys labai išgyventų ir dalintųsi, jog yra labai prislėgti.

O šiaip kokių nors tikėjimo klausimų kyla kariams?

Taip. Tiek šauktiniams, tiek spec. pajėgų kariams, tiek seržantams ar karininkams. Ir galiu net pasidžiaugti Lietuvos jaunimu. Sakoma, oi, tas Lietuvos jaunimas… Baikit, šaunūs žmonės! „Pažink krikščionybę“ kursą šiuo metu lanko 20 karių (iš viso vienoj kuopoj jų tarnauja 60), o kiti ateina tiesiog paklausyti apie Dievą. Man tai yra stebuklas: jaunas žmogus, užuot laisvu metu skambinęs savo mamai, draugei ar galėtų nieko neveikti, ateina klausytis apie Dievą.

Šiandien kaip tik Kauno Įgulos bažnyčioje penkis krikštysime, o 40 karių priims Sutvirtinimą. Dėl to šiandien vėliau ir pradėjom pokalbį, nes važiavau pirkti krikšto skraisčių jiems (šypsosi).

O dėl kitų karių, ne šauktinių – žmonėms kyla klausimas, o kodėl aš tikiu. Tad mes kalbamės, kartais griaunam tam tikrus mitus apie tikėjimą, nes žmonės turi įvairių įsitikinimų. Jiems kalbu, pasakau, kas Biblijoje parašyta. Žinokit, visuose kariuomenės ranguose kyla klausimų apie Dievą.

Paatvirausiu: dabar kariams iškyla klausimas, kurgi yra Dievas, kai Ukrainoje žūsta nekalti vaikai. Aš jiems atsakau, bet matau, kad kai kuriems žmonėms tiesiog netinka atsakymai. Nežinau, čia gal priklauso nuo Dievo supratimo, bet jie užduoda tą nepatogų klausimą.

O ką jiems atsakot?

Pirmiausia, karai kyla ne iš Dievo, o dėl žmogaus pažeistos laisvos valios. Mes turim visi tą Adomo ir Ievos geną, kada sakom: Dieve, mes norim būti dievais be Tavęs, ir mes susitvarkysime. Ir tada pamatom tą nuodėmės baisumą – kai nusprendžiam patys būti dievais, kiek daug gali kentėti ne tik mano aplinka, bet net ir visas pasaulis… Žmogaus nesuvaldyta laisva valia tai daro.

Aišku, dabar mes išgyvenam tikrai sunkius laikus. Bet Dievas sugeba blogus dalykus, net mūsų nuodėmę, paversti gėriu. Nebus taip, kad blogis nugalės gėrį. Nebus. Viskas išeina į gera mylintiems Dievą. Ir aš tikiu: gal labai sunkiai (kaip sakoma Apreiškime Jonui, su gimdymo skausmais), bet vis tiek mes patirsim Dievo globą.

Tik kartais man atrodo, kad mes, katalikai, per mažai meldžiamės už taiką. Mes labai daug darom, kas yra neblogai, bet ko tikisi pasaulis, pavyzdžiui, iš dvasininkų? Maldos. O mums atrodo, kad tikisi kažko kito. Taip, reikia ir kito, bet pirmiausia – labai reikia maldos.

Norėtųsi grįžti prie Jūsų minties, kad Jums labai gaila, kai krikščionys sako, kad nekenčia rusų. Kaip neprarasti žmogiškumo vykstant karui, ypač tam, kuris tarnauja kariuomenėje? Juk viena iš kario pareigų – reikalui esant, nušauti kitą žmogų, kad ir ginant tėvynę.

Yra du kraštutinumai. Pirmasis – tai stručio laikysena, kai įkišu galvą ir nieko nematau aplink save. Tai nebūtų teisinga. Kartais mes, krikščionys, imamės tokio pacifizmo.

Bet manau, kad mums labai tinka biblinė istorija apie Gailestingąjį samarietį. Šiandien yra sumušta, šalia kelio numesta Ukraina. Mes galim pasirinkti: ar praeiti pro ją kaip kunigas ir levitas, ar būti tuo samariečiu. Kurio parodyta meilė kainuoja – kaip aliejus ar sumokėjimas už nakvynę ir gydymą.

Kaip nepasiduoti neapykantai? Samarietis parodė meilę, bet nebuvo taip, kad užsidegė pykčiu priešui. Aš manau, kad mes vis tiek nuo savo jausmų nepabėgsim. Ir meluotume, jei sakytume, kad tai mūsų neliečia. Liečia. Man pačiam taip būna, kai per televiziją matau sužeistus ukrainiečių vaikus, sugriautus gyvenimus. Pats turiu dukrytę, ir tas pyktis kyla. Bet tada tą pyktį mums, ypač kariams, reikia paversti narsa ginant savo kraštą. Tai būtų teisinga. Kaip Evangelijoje pagal Joną sako Jėzus, „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Kai kurie kariai manęs klausė: kaip čia yra, kad Dievas pasakė „Nežudyk“? Ne. Mes esame pašaukti ne žudyti, o ginti. Aš ginsiu, kad nebūtų kitas nužudytas. Taip, ir gindamas aš naudosiu ginklą. Bet mano nuostata bus ne žudyti, ne pulti, ne niekinti. Prisiminkit, kaip okupantai niekindavo partizanus. Baisiai. Taip negalima elgtis. Aš jeigu ir nukoviau priešą gindamas savo šalį, negaliu jo pažeminti, išniekinti. Jei jis sužeistas, aš turiu parodyti meilę, duodamas valgyti, subintuodamas, tvarstį uždėdamas.

Kokia būtų Jūsų, kaip karybos žinovo, prognozė (ar viltis) dėl Ukrainos? Kuo čia viskas baigsis ir kada baigsis?

(Giliai atsidūsta) Čia tai klausimas… Aš sakau sau ir kitiems, kad mes per daug rožinius akinius užsidedam. Yra labai sunki situacija. Juk Putinas – žmogus, kuris nemoka pralaimėti. Čia yra didžiausia bėda ir nelaimė. Ar jis Ukrainą paims? Nepaims.

Mes, kaip žmonės, panašu, kad nelabai turim sprendimų. Bet Dievas turi. Žiūrėkit, Jeruzalę bandė imti Asirijos kariuomenė. Dievo tauta turėjo neatsilaikyti, bet Jis paėmė ir viską išsprendė.

Tad mano atsakymas toks. Tai yra be galo sudėtinga situacija. Mes kartais per daug save guodžiam, kai kalbam apie Ukrainą. Bet Dievas vis dėlto yra visagalis.