Karo natiurmortai. Iš ukrainiečių rašytojo V. Rafejenkos romano „Dienų ilguma“

Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio „Metai“ (2018 m. Nr. 8–9)

Tarsi į vieną knygų lentyną jis sudėjo iki šiol žurnale skelbtus Ukrainos literatūros vertimus. Daugelyje – jaudinantys geopolitinių realijų paveikti siužetai.

Lietuvoje vertėjų iš ukrainiečių kalbos niekada nebuvo daug, tačiau daugelį metų kantriai kaimyninių valstybių literatūrą verčiančių lietuvių rašytojų ir vertėjų, literatūros seminarų, tarptautinių festivalių veikla šiandien kaip niekad parodo, kad darbas šioje kultūros srityje nėra beprasmis. Mėnraštis „Metai“ tikisi, kad į jų pastangas atsižvelgs ir leidyklos.

Volodymyras Rafejenka (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Gimė Donecke, ten ir gyveno iki karo su Rusija, vėliau persikėlė į Kijevą. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenkos romanas „Dienų ilguma“ („Долгота дней“), pasirodęs 2017 m. ir susilaukęs didžiulio populiarumo, pasakoja apie miestą Z.

Po šia raide slepiasi lengvai atpažįstamas dabartinis Doneckas – karo nuniokotas, okupuotas, gyvenantis absurdišką ir pavojingą gyvenimą. Knyga sudaryta iš dviejų dalių – romano ir apsakymų rinkinio, kurio autorius – vienas iš personažų. Romano pasakojimas primena pasaką – absurdišką, košmarišką, žiaurią. Jame apstu fantasmagorijos ir siurrealizmo, tuo tarpu po romaną išmėtyti apsakymai – realistiniai, paprasti. Tai sukrečiančios istorijos apie mieste Z. pasilikusius arba į jį sugrįžusius žmones.

Viena iš „Dienų ilgumos“ veiksmo vietų – pirtis „Penktoji Roma“, paslaptinga mistinės galios vieta. Ten vaikšto praustis visi, ten sprendžiami reikalai, ten rytas pradedamas nuo Ukrainos himno, ten be pėdsako pranyksta nusiprausti atėję rusų okupantai. Dėl šių aplinkybių pirtyje dirbantis Sokratas Gredis (lietuvių kilmės!), mergina Liza ir Kolia Veresajevas imami įtarti diversija. Tačiau jie nieko dėti.

Galop paaiškėja (šį pasakojimo vingį vis dėlto atskleisiu), kad miestas Z. ir aplinkinės teritorijos dėl įvairių mistinių manipuliacijų iškrito iš realiojo laiko ir erdvės ir prisijungė ne prie dabartinės Rusijos, o prie praeityje nugrimzdusios SSRS. Trijulei tenka sunki užduotis sugrąžinti Z. miestą į daugmaž normalią tikrovę (tam jiems, beje, prireiks dramblio Ganešos statulėlės ir Taraso Ševčenkos „Kobzario“ tomelio).

Kūrinys parašytas labai išradingai, pilnas rusų ir ukrainiečių literatūros aliuzijų, jis karnavališkas ir dabartinėje Ukrainos literatūroje išsiskiria kaip vienas originaliausių bandymų kalbėti apie karą, Rusijos ir Ukrainos konfliktą, mentaliteto lūžius.

Skaitykite vieną iš keleto į romaną įdėtų apsakymų.

Iš rusų k. vertė Marius Burokas.

Karo natiurmortai

Kas yra natiurmortas? Negyva gamta. Kam ji reikalinga Kijeve, o tuo labiau vykstant karui? Žinoma, Senka Baričius be natiurmortų dar turėjo ir visą aplanką reklamos darbų. Jis juk ir fotografas, ir kūrėjas, ir dizaineris, ir maketuotojas. Jis – viskas, ko tik reikia. Bet kaip tik tokių visko-ko-tik-reikia šią vasarą Kijeve buvo nors vežimu vežk. Kur tik nebandė jis įsitaisyti šiame padrikame ir nuo-stabiame mieste, niekur nepavyko. Norėdamas tapti kijeviečiu Baričius sugaišo galybę laiko ir išeikvojo visas santaupas. Atėjo laikas, kai jį paprašė išsikraustyti iš buto.

Kur dabar važiuoti? Ką jis gyvenime turėjo? Tiesą sakant, nemažai visko. Trikojį, gal dešimtį įvairių kamerų, kurių didžiąją dalį sumeistravo jis pats, kryžmindamas puikią prieškarinę vokiečių optiką su šiuolaikiniais vidurinės klasės aparatais. Profesionalią apšvietimo aparatūrą, kuri svėrė beveik toną. Du profesionaliam darbui skirtus nešiojamuosius kompiuterius. Pypkių rinkinį. Paprastos mantos. Akmenų kolekciją – su kuria nė už ką gyvenime nesiskirtų.

Skaudančia širdimi jis pardavė vieną iš kamerų. Gavo pinigų kelionei namo ir visai padorią sumą kuriam laikui. Kas bus toliau, stengėsi negalvoti. O apie ką galvoti? Taip, Z. okupuotas. Taip, grįžti ten reiškė grįžti į getą, į išorinę tamsą, kur rusų pasaulio gynėjai ir dantų griežimas. Grįžti į keistą pasaulį, vaiduoklišką, pavojingą, tik iš tolo primenantį Z. iki karo. Bet ten Baričius turėjo šiokį tokį butuką, pažįstamus darbdavius ir mirusių vilčių. Z., kad ir ką sakytum, prabėgo visas jo gyvenimas – penkiasdešimt metų su uodegėle.

Po teisybei, rusų pasaulio gynėjų jis bijojo ne iš gandų. Prieš išvažiuodamas visko prisižiūrėjo. Per tuos paskutinius prieš okupaciją metus Senia nepraleido nė vieno mitingo už Ukrainą. Matė, kaip milicija gynė prorusiškus smogikus ir į purvą trypė patriotus. Didžiulį ir turtingą regioną atidavė, norėdami įsiteikti išdavikams ir niekšams. Matė susprogdintus, padegtus, išplėštus bankų skyrius. Paskubomis miestą paliekantį verslą. Vieną po kito išvažiuojančius draugus.

Baričius ukrainietiškai nemokėjo nė dviejų žodžių suregzti, bet jo įsitikinimai buvo paprasti ir logiški. Ukraina – šviesa, sovietynas – tamsa. Rusija šiuo atveju ir buvo tas sovietynas, ir dar blogiausiu savo pavidalu – sovietynas–agresorius. Į žmones, atvykusius į jo miestą su ginklais, jis žiūrėjo atsargiai ir su panieka. Į save – su humoru. Į ateitį – su fatalizmu žmogaus, į bet kokias gyvenimo negandas turinčio gerą atsakymą – šaltą vyną ir pypkinį tabaką. Tik štai su pastaruoju Z. buvo bėda. O ir kainos pašoko iki lubų, todėl jis prisipirko Kijeve „Cornell&Diehl“ gamybos „Bayou Morning“. Pjaustymas – „Ribbon Cut“. Pakeliai po dvi ir po aštuonias uncijas. Geras kasdienis pypkinis tabakas. Malonus, gal kiek sunkokas, bet, kita vertus, „Virginia“ ir Luizianos „Peric“ – ko dar reikia žmogui, išvažiuojančiam į Veidrodžių karalystę.

Jausdamasis Alisa, besirenkančia dieną išvykimui į Didžiąją Šizofrenijos šalį, jis nuoširdžiai susibarė su meiluže, sėkmės lydima ponia, kuri Kijeve vertėsi nekilnojamuoju turtu. Vardu Zoja, ji buvo nuostabi ir vaidinga. Kaip ir kiekviena vystanti natūra, ji reikalavo iš vyrų žygių ir pinigų. Tiek viena, tiek kita Baričiui jau seniai išseko. Be to, jis ir taip buvo atsakingas už Zojos motiną – aštuoniasdešimtmetę Jehovos liudytoją, o galbūt baptistę ar mormonę, to Senia nebeprisiminė, – užsispyrusią ir pasilikusią Z. skleisti paklydusiems broliams dvasinio praregėjimo ir tiesos šviesos. 

Ji gyveno tame pačiame bute centre, kur beveik metus iki okupacijos jie gyveno trise. Tai buvo nuostabūs laikai. Kai Zoja imdavo nebesuprasti, ko ji labiau nori – nugalabyti Arsenijų ar už jo ištekėti – Baričius periodiškai pabėgdavo pas save. Bet vos tik jis, grįžęs į savo būstą, atsikimšdavo butelaitį ir prisikimšdavo pypkę, tučtuojau skambindavo Zoja ir reikalaudavo, kad jos šalies plačiosios valdinys sugrįžtų. Šalis vadinosi Klimaksija ir laimė joje buvo itin permaininga.

– Aplankyk Klitemnestrą, nepamiršk, – dešimtąjį kartą priminė Zoja, stotyje lydėdama Baričių. Sausai žvelgė į jį, paniekinamai kraipydama lūpas. – Nors tu man nieko neskolingas. Gali ir nelankyti.

– Gerai, aplankysiu, senutė nesijaus vieniša, – pažadėjo Baričius, žvelgdamas į putlią, dailią moterį, įskaudintą ne paliktos motinos kančių, o sielvarto dėl vystančio grožio. Dėl savo grožio Zoja išgyveno skaudžiai ir nuolat. Jei atrodė, kad visi pastebi, kokia per pastaruosius keletą metų ji tapo negraži, kaip papilnėjo.

– Ji niekada nekelia ragelio, kai skambinu! – pridūrė Zoja, pastebėjusi, kad Baričius žvilgčioja į laikrodį ir taisosi kuprinės dirželius. – Sena kvailė! Ji mano, kad tik jai visi skolingi, o ji tai niekam!

– Kai kuriose šeimose tai paveldima, – sumurmėjo Senia ir nusitempė savo mantą į peroną.

Miestas pasitiko jį apšaudymais, okupantais, sudususiu buto kvapu. Baričius perskambino visiems buvusiems užsakovams, aiškindamasis, kurie iš jų mieste ir kuriais iš jų galima kliautis. Paaiškėjo, kad niekuo. Suvaikščiojo į artimiausią prekybcentrį, nusipirko maisto. Paskirstė pinigus taip, kad užtektų nors porai mėnesių. Vakare patraukė pas Klitemnestrą. Jis žinojo, kad aštuntą vakaro senutė sugrįžta iš maldos namų ir geria kavą. Ar ji turi kavos, nežinojo, todėl nupirko skardinę tirpios ir sausainių pakelį.

Klitemnestrą Georgijevną jis ne tiek mylėjo, kiek gerbė. Bute, į kurį Baričius dabar ėjo ir kuriame jie trise pragyveno beveik metus, nebuvo durų. Durų angos buvo, o durų – ne. Prašmatnioms durims Zojkai pritrūko pinigų, o kitokių ji nenorėjo. Ne toks ji žmogus, kad naudotųsi bet kokiomis durimis. Kol merginos gyveno dviese, tai niekam netrukdė. Bet kai tik namuose ėmė lankytis Senia, problema tapo itin opi.

Pirmąjį kartą viskas atrodė taip. Jie grįžo iš restorano gerokai įkaušę. Bute nieko nebuvo. Zoja žvilgtelėjo į laikrodį ir pareiškė, kad jie turi dar valandą, o su mama jį supažindinsianti vėliau. Ir štai Baričius kaip tik pasiekė tą susijaudinimo zoną, už kurios prasideda skrydis į kosmosą ir tiesioginis sąlytis su Visatos paslaptimis. Jis ėmė šniokštuoti, Zoja padidino amplitudę. Ak, tos ketvirtą dešimtį peržengusios moterys! Rudens drugiai ant šviesos ir prieblandos ribos. Liko tik akimirka, ir bus pasiekta gyvenimo prasmė.

Staiga tarpduryje išryškėjo juoda figūra (vėliau paaiškėjo, kad tai ir buvo Klitemnestra) ir ėmė šaukti griausmingu balsu: „Nejaugi nežinote, kad kūnai jūsų tai Kristaus kūno sąnariai? Taigi, ar atims Kristaus kūno sąnarius, kad taptų jie paleistuvės kūno sąnariais? Nebus to! Argi nežinote, kad santykiaujantis su paleistuve tampa su ja vieno kūno? Nes pasakyta: du taps vienu kūnu! Tad galvokite, galvokite savo tuščiomis makaulėmis! Nes kūnas Jūsų – Dievo šventovė!“

Išrėkusi šį tekstą senutė, sausai nusikikenusi, pasitraukė į miegamąjį. Manyti, kad tai paliko Baričiui slegiantį įspūdį, reiškia nieko nemanyti. Jis buvo priblokštas ir taip jautėsi dar porą valandų.

Tiesa, vakarieniaujant paaiškėjo, kad Klitemnestra visiškai sveiko proto. Žvilgtelėjusi į Senią linksmomis šelmiškomis akutėmis ji koketiškai paklausė:

– Na ką, išsigandai, berželi?

–Išsigandau, – sąžiningai prisipažino Senia ir su palengvėjimu nusikvatojo.

Nors džiaugtis, tiesą sakant, nebuvo ko. Pačiomis intymiausiomis Zojos ir Baričiaus bendravimo akimirkomis tarpduryje vis išdygdavo Klitemnestra su Evangelijos tomeliu ir imdavo šaukti kažką tokio: „Nebendraukite su ištvirkėliais! Ir visų pirma su tais, kuris broliu pasivadinęs, paleistuviu lieka! Su tokiais net valgyti kartu nerekomenduoju!“

–Net valgyti su jumis kartu man neleistina, – juokdamasi pranešdavo Klitemnestra, vakarienei kirsdama Senios nupirktą keptą vištą, – o aš valgau! Ir taip pat su jumis, niekšai, nusidedu!

Zoja bardavosi su motina, bet ta buvo stipresnė. Klitos, kaip kartais vadindavo save senutė, pusėje buvo išmintis, atkaklumas ir nepalaužiamas optimizmas. Ji tikėjo Viešpaties apvaizda ir tuo, kad jo gailestingumas paklydusioms avelėms ne mažesnis už jos optimizmą. Klitemnestra griežtai atsisakė išvažiuoti iš Z.

– Čia mano broliai ir seserys, čia žmonės, kuriems reikia Viešpaties žodžio. Reikia pagalbos ir pamokymo. O jūs, žinoma, važiuokite į savo Kijevą, važiuokite, – linksėjo ji galva, reikšmingai nužiūrinėdama ant sofos prisėdusius ir taksi laukiančius Zoją su Baričiumi, – bet sakau jums, kad muitininkai ir paleistuvės anksčiau jūsų žengs į Dievo karalystę!

– Gal apsiramink tu su savo paleistuvėmis! – pratrūko Zoja ir pravirko.

– Klitemnestra Georgijevna, – priekaištingai prabilo Baričius, – juk matote, kad jai nervai nelaiko.

– Taip, taip, būkite vienas kitam geri, kupini užuojautos, atleiskite vienas kitam, kaip ir Dievas Kristaus asmenyje jums atleido, – linksėjo galva senutė, – todėl ir aš jums atleidžiu. Ir pranašauju, kad grįšite jūs į paliktą miestą, tik pasitiks jus rūstūs angelai ir nežengsite toliau jo slenksčio!

– Apie ką jūs, Klita?! Apie okupantus? – pasitikslino Baričius. – Apie pasaulio pabaigą? Rojų ir pragarą? Apie Senią ir Zoją?

– Aš apie pragaro ugnį, sūnau mano, – mandagiai nusišypsojo Klitemnestra. Pamačiusi automobilį su šachmatų langeliais, atsiduso. – Mylėkime vienas kitą, – tarė iškilmingai, – nes meilė yra nuo Dievo ir visi mylintys iš jo gimę ir Dievą pažįsta. Kas nemyli, tas Dievo nepažino, nes Dievas yra meilė. Bet kas mažai nusideda, tam mažai ir atleidžiama. Būtent čia ir slypi jūsų viltis, mano mieli paaugliai. Ir niekur, po teisybei, kitur.

– Amen! – atsakė Baričius ir kartu su vairuotoju ėmė krauti lagaminus į bagažinę.

– O dar kruopų duoda, – pasakojo Klitemnestra, siurbčiodama kavą, – tai tų kruopų pas mane pilni pašaliai! Nors į turgų nešk. Kaip manai, gal Zojkai į Kijevą kiek nusiųsti? Sostinėje tikriausiai viskas brangu?

– Na jau Zojai į Kijevą kruopų mes tikrai nesiųsim! – svariai pasakė Baričius ir išpūtė pypkės dūmą. Klitemnestra apsigaubė dūmų debesimi ir su malonumu nusičiaudėjo.

– Tik pamanyk, ką velnias sugalvojo. Lyg ir tabakas, o kvėpuoti juo malonu.

– Taip, paradoksas, – pritarė Senia.

– Aš ir tau kruopų krepšelį prikrausiu, – toliau planavo Klitemnestra, – kad bent iš pradžių nebadautum. Ir visada, kai tik reikės, užsuk. Raktą duosiu…

– Na ką jūs, nereikia…

– Reikia, Senia, – pamerkė jam akį senutė. – Tu juk vienišas fotografas, o mano kambarys tuščias stovi…

– Ir ką? – suglumo Senia.

– Tau juk ten vienam baisu bus, tai ir ateik! Zojkos sofa stovi kaip stovėjusi. Aš į tą kambarį iš viso daugiau nebeužeinu. Taip kad, sakykim, jis tavo.

– Evangeliją skaitysim? – nusišypsojo Baričius.

– Ne, – gūžtelėjo pečiais Klita, – tu Evangelijos nesiklausysi. Kavą gersim, numegsiu tau kojines, kai šalčiai ateis.

– Dirbsiu aš, – niūriai šypsodamasis pratarė Baričius ir pažiūrėjo pro langą. – O kai baigsiu, tada ir užsuksiu. Štai mano telefonai, – jis padėjo ant stalo vizitinę, – skambinkite, jei staiga ko prireiktų.

Nebuvo, žinoma, jokių kojinių, ji juk ir megzti niekada nemokėjo. Į jos butą sviedinys atskriejo lietingą vasarį. Klita net nespėjo suprasti, kas nutiko. Kitą dieną, paskambinęs Zojai, kuri tučtuojau ėmė kaukti, ir apžiūrinėdamas sugriauto penkiaaukščio kampą, Baričius svarstė, kad ten turėjo būti jis, o ne Klitemnestra. Būtent jis, Baričius, kaltas dėl to, kad viskas yra taip, o ne kitaip. Būtent jis niekuomet nemylėjo taip, kaip reikia, ir neatleido taip, kaip reikia. Ir iš viso nieko gyvenime nepadarė taip, kaip reikia. Būtent todėl ir vyksta karas. Būtent todėl dabar žuvo sena moteris, galbūt vienintelė būtybė, žinojusi, kas yra atleidimas ir meilė.

Daugybę metų Arsenijus kūrė ir fotografavo natiurmortus. Ne banalius ąsočius, negyvus paukščius, gėles ar vaisius. Į savo kuriamas drobes jis įtraukdavo įvairiausius mechanizmus, jų detales, brangakmenius ir pusbrangius akmenis, smėlį ir vandenį, audinius, negyvus vabzdžius, stiklą ir medį, paukščių ir gyvūnų iškamšas, popierių ir grūdus. Kerplėša ir džiovintos skumbrės galva, senas smuikas ir skalbimo mašinos viduriai – visa tai galėjo atsidurti Baričiaus nuotraukoje, viskas turėjo teisę į harmoniją. O tai, kad svarbiausia – ne spalva ar faktūra, ir net ne reikšmė, o būtent harmonija, pasiekiama derinant nesuderinamus daiktus, Arsenijus ėmė aiškiai suprasti šią vasarą.

Savo autoriniuose darbuose jis niekada nenaudojo fotošopo, nieko nepripiešdavo ir fotografuodavo tik tai ir tik taip, kaip pavykdavo viską „sudėti“ realiame laike, realioje erdvėje, kur viskas suvienyta tikroje, nors ir įsivaizduojamoje perspektyvoje. Neįtikėtinai sunku buvo sutalpinti vienoje erdvėje objektus, savo bendru buvimu galinčius sukelti harmoniją. Ir esmė, vėlgi, buvo ne spalva ar apšvietimas. Sunkiausia buvo rasti pusiausvyros tašką, nematomą ašį, jungiančią būtent šiuos, o ne kokius nors kitus daiktus dar iki tol, kol apie tuos daiktus sužinojo Baričius.

Naująjį ciklą jis sugalvojo, kad neišsikraustytų iš proto. Už buto langų griaudėjo tai smarkiau, tai silpniau. Išsiviręs ryžių, valgė juos, kartais užsipildamas aliejaus, kartais užsibarstydamas cukraus. Užgerdavo pigia juoda arbata. Rūkė nedaug, taupė tabaką.

Darbų centre pirmąkart atsidūrė mineralai. Lauždami šviesą, suteikdami toną viskam, jie išryškino ir fokusavo objektų tarpusavio traukos kryptis. Patalpinti į būsimos nuotraukos sferą, jie sudarė planetų sistemas. Būtent per juos veikė fotografijos erdvė. Ciklas buvo akivaizdžiai kosmogoninis. Įvairios planetos, įvairūs daiktai, atpažįstami ir ne itin. Santykiai tarp jų.

Sukiodamas tarp pirštų stiklinį rutuliuką, automato šovinį, perlamutrinę Klitos palto sagutę, rastą prie jos namo laiptinės, mažulytę bronzinę kavamalę arba galbūt varnos plunksną, jis galvodavo. Ir štai vieną ankstyvą, stebėtinai tykų rytą Baričius staiga suprato – nuo to, kiek jis sugebės būti tikslus, priklauso ne tik viso ciklo likimas, bet ir jo gyvenimas bei mirtis. Miesto Z. ir jame gyvenančių žmonių likimas, Ukrainos, Europos, o galbūt ir viso pasaulio likimas.

Vien tam, kad tiesiog „sudėtų“ objektus pirmam vienos nuotraukos bandymui, galėjo užtrukti savaitę. Senia nebeidavo iš namų. Pamiršo apie miegą, o kai baigėsi Klitos jam atiduotos kruopos – ir apie maistą. Tik dundesys už buto langų primindavo, kad karas iš Z. niekur nepasitraukė. Baričius mąstė apie tai, kad kiekviename iš darbų ieškomas pusiausvyros taškas – tarsi galutinis sąžiningumas. Ypatinga Visatos teisybė. Ir kuo tiksliau įtvirtins jį savo darbuose, tuo daugiau šansų, kad karas už jo buto langų liausis.

Ir tuomet, galvojo jis, į Z. sugrįš žmonės, kuriuos jis kadaise mylėjo. Jo draugai ir moterys. Tie, kurie paliko jį, ir tie, kuriuos paliko jis. Atplasnos iš tolimųjų kraštų visi sudžiovinti drugiai machaonai, visos gervės ir čiurliai, žąsys ir baltosios gulbės, varnos ir laukinės antys. Atvažiuos vaikiški dviratukai, paspirtukai, plastmasinės antytės ir zuikučiai su savo beprasmiškais būgneliais. Atsiras pirmoji mokytoja, pirmoji moteris, pirmoji cigaretė, pirmasis bučinys, dangaus nuotrauka. Nespalvotas filmas atsisuks atgalios ir išsirinks naują siužetą.

Grįš iš darbo pavargęs tėvas. Mama pasitiks jį prie viryklės. Baričius atsibus vėlai ryte, o miegamajame kvepia blynais. Jis nusišypsos, iškiš nosį iš po antklodės, o už lango sninga. Melsvas spindulys virpa apledėjusiame lange. Prieš akis – neaprėpiamas gyvenimas, o karo nėra, niekada nebuvo ir jau niekada nebebus.

Iš rusų k. vertė Marius Burokas.