2022 05 04

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Karo pabėgėlių gydytojas: žmonių sveikata yra svarbesnė už politikų vizitus

Romanas Patrusas – gydytojas iš Prancūzijos, Peremyšlio geležinkelio stoties medicinos punkto vadovas. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Mano nekuklia nuomone, pagrindinė Peremyšlio geležinkelio stotis yra vienas nuostabiausių Austrijos–Vengrijos architektūros paminklų Lenkijoje ir viena charakteringiausių Dunojaus monarchijos paliktų geležinkelio stočių visoje teritorijoje nuo Karpatų kalnų iki Adrijos jūros.

Šį kartą įspūdingoje stoties restorano salėje galvoju ne apie tai, ką Pranas Juozapas I galėjo čia užsisakyti lankydamasis mieste per belle epoque saulėlydį, bet kalbuosi su lenku ROMANU PATRUSU, gydytoju, daugiau kaip dvidešimt metų gyvenančiu Prancūzijoje, o šiuo metu organizuojančiu Peremyšlio geležinkelio stoties medicinos punkto darbą.

Kaip atsidūrėte Peremyšlyje?

Atvykau čia beveik prieš mėnesį, nes tiesiog jaučiau tokį poreikį. Automobiliu nuvažiavau per 3000 km, su savimi veždamasis vaistų, kuriuos norėjau paaukoti Ukrainai. Atvykęs užmezgiau ryšius su Raudonuoju Kryžiumi ir tuo iki šiol esu labai patenkintas. Jiems reikėjo gydytojo pirmosios pagalbos centrui, kuris buvo steigiamas pagrindinėje Peremyšlio geležinkelio stotyje. Nedvejodamas sutikau. Atvykau vedamas širdies šauksmo, jau būdamas vietoje pamačiau, kokia yra situacija, ir nusprendžiau pasilikti ir padėti žmonėms čia. Prieš tai kelias dienas viešėjau Ukrainoje, bet greitai įsitikinau, kad padėtis anapus sienos (kalbant apie būtiną medicininę pagalbą pabėgėliams) iš esmės geresnė nei čia, Peremyšlio geležinkelio stotyje. Visų pirma čia trūko gydytojo, kuris galėtų pasirūpinti šiais žmonėmis, atvykstančiais į Peremyšlį traukiniais iš Ukrainos.

Koks vaizdas pirmą kartą atvykus pasitiko stotyje?

Visų pirma, organizaciniu požiūriu vyravo visiškas chaosas. Čia dirbantys ir padedantys žmonės – tokie kaip ir aš, neatstovaujantys jokiai organizacijai. Norėčiau pabrėžti, kad nesu gavęs jokios paramos ar palaikymo iš jokios vyriausybinės organizacijos. Įvairūs pareigūnai, valstybės tarnautojai, politikai čia atvyksta tik pasipuikuoti, nusifotografuoti žiniasklaidai, tačiau realios pagalbos nesuteikia.

Peremyšlio geležinkelio stotyje. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Pavyzdžiui, savaitę kovojau, kad galėčiau patekti į sanitarinį traukinį, kuris neva yra kažkur čia, netoliese, kad čionai atvykusios moterys, kelias savaites praleidusios požemiuose, rūsiuose, purvinos, su kūdikiais ant rankų ar nėščios, pagyvenę žmonės – sušalę, išbadėję ar dehidratuoti, galėtų bent jau nusiprausti po dušu. Stotyje to padaryti jie negalėjo, nes praėjusią savaitę čia kelias dienas neveikė dušai, niekas nesiėmė jų taisyti, o pirmame aukšte esantis vienintelis dušas yra skirtas tik geležinkelio darbuotojams.

Dabar situacija kontroliuojama iš esmės mūsų, savanorių, pastangų dėka. Čia nėra žmonių iš vyriausybinių organizacijų, visi, čia esantieji, atvyko patys savo noru, privačiai, iš Peremyšlio ir jo apylinkių, taip pat esama žmonių, atvykusių beveik iš viso pasaulio.

Nežinau, kodėl geležinkelio stoties medicinos punkte iš pradžių nebuvo gydytojo. Vaistų ieškome patys, taip pat ieškau žmonių, kurie norėtų tapti rėmėjais, išrašau receptus, o jie jau nuperka vaistų ir mums dovanoja. Turime tvarsčių, vaistų, antibiotikų, pirmosios pagalbos priemonių. Paklausa vis dar didelė, bet susitvarkome. Taip pat bendradarbiaujame su Peremyšlio greitosios pagalbos tarnyba. Jų medikai ir gelbėtojai yra labai gerai pasirengę, dirba puikiai, neturiu jiems jokių priekaištų tiek dėl jų profesionalumo, tiek dėl asmeninės kultūros.

Medicinos punktas Peremyšlio stotyje. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Materialinės pagalbos sulaukiame tik geros valios žmonių dėka. Pavyzdžiui, neseniai gavome vaistų iš vienos ponios, gyvenančios Pietų Korėjoje, gaudavom ir iš žmonių Lichtenšteine, turime vaistų, atsiųstų iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, JAV, didelę siuntą gavome iš Japonijos – visa tai taip pat nėra kokia nors valstybinė pagalba, tai daro eiliniai žmonės, pagal mano išrašytus receptus nuperkantys savo šalyse ir atsiunčiantys mums.

Nuo pat pradžių mums labai padeda kunigai savanoriai, vienuoliai, turintys galimybę naudotis įvairių fondų lėšomis, nors ir ne didelėmis, bet reikšmingomis. Šiuo metu to visai pakanka, turime visiškai įrengtą medicinos centrą. Kiekvieną pas mus atvykusį ukrainiečių pacientą apžiūriu aš, mano kolegos gelbėtojai prireikus uždeda tvarsčius, žmonės gauna reikiamų vaistų, tuomet jie gali tęsti kelionę, nesvarbu, ar jie vyksta toliau į Lenkiją, ar grįžta į Ukrainą.

Kalbant apie bendradarbiavimą su stoties ir geležinkelio vadovybe, dabar jis darnesnis, tačiau iš pradžių buvo sunku, nes nebuvo ir vis dar nėra vietos koordinatoriaus. Čia kiekvienas daro, ką nori ir kiek gali. Vis dėlto manau, jog toks koordinatorius reikalingas, ir jis turėtų pasirūpinti, kad kasdien būtų budintis gydytojas, tam tikras skaičius gelbėtojų ir savanorių (padedančių pagyvenusiems žmonėms, kad šie galėtų pasiekti medicinos punktą iš traukinio), tam tikras skaičius vertėjų ir pan.

Labai trūksta neįgaliųjų vežimėlių. Kai kas nors su mūsų turimaisais išvažiuoja į peroną, dažniausiai atgal nebesugrįžta.

Žurnalistai Peremyšlyje. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Problemų kyla ir dėl to, kad stotyje daug žurnalistų, įskaitant ir valstybinę Lenkijos televiziją TVP. Kai kurie iš jų elgiasi labai agresyviai, vaikosi sensacijų. Jie kone medžioja žmones, kurie atvyko čia fiziškai išsekę, neturintys jėgų, morališkai palaužti, neretai praradę Ukrainoje visą savo turtą. O žurnalistai prašo į kamerą išreikšti dėkingumą „juos priglaudusiai Lenkijai“. Manau, kad tai bjauru ir atgrasu. Tai tikrai nėra tinkama vieta sensacijoms. Be to, kaip jau minėjau, mano nuomone, šalies vyriausybė čia nėra nieko esmingo padariusi.

Dabar situacija stotyje ramesnė – per dieną iš Ukrainos atvyksta apie 2–3 tūkst. žmonių, o apie 500–800 žmonių grįžta namo. Tačiau pasitaikė keletas labai sudėtingų situacijų. Pavyzdžiui, teko rūpintis moterimi, kuri prarado vyrą ir vaikus bei turėjo problemų dėl širdies. Rankose ji laikė kažkokį ryšulį, o po pažastimi – gyvą vištą. Tai buvo viskas, kas jai liko. Kita moteris atėjo pas mus su mažu šuneliu užantyje. Visą jos šeimą išžudė rusai, ir šis šunelis buvo viskas, kas jai liko. Su savimi ji turėjo dokumentus ir šiek tiek pinigų, o daugiau nieko.

Vakar priėmiau vyrą su šešiomis ar septyniomis šautinėmis žaizdomis. Jos buvo nešvarios ir jau pradėjusios pūliuoti – aš buvau pirmasis gydytojas, po poros savaičių suteikęs jam pirmąją pagalbą.

Taip pat sulaukiame žmonių, kurie dėl karo Ukrainoje kelias dienas ar net savaites negavo vaistų, kuriuos turėjo vartoti reguliariai. Dėl to jiems pasireiškė įvairių ligų, kurių čia gydyti negalime, simptomai. Jiems galime tik suteikti pirmąją pagalbą, o tada jie turėtų gauti PESEL numerį (Lenkijos asmens kodą – aut. past.) ir tuomet kreiptis į šeimos gydytoją arba specialistą.

Medicinos punktas Peremyšlio stotyje. Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Nemažai žmonių patiria didelį stresą, daug kam pasireiškia sunkios, progresuojančios depresijos simptomai. Dvi pacientes vargino sunkios šizofrenijos simptomai, nes jos ilgą laiką nevartojo vaistų, todėl jas teko skubiai paguldyti į ligoninę. Labai svarbu, kad puikiai bendradarbiaujame su vietos ligoninių psichologais, psichiatrais ir specialistais. Jie puikūs specialistai ir puikūs žmonės, atviri – tikri gydytojai.

Vakar vykote į Medykos pasienio punktą. Kokia ten padėtis?

Ten tiesiog chaosas. Niekas nieko nekontroliuoja. Visi darbuojasi savarankiškai. Mačiau veikiančius egiptiečių, prancūzų, ispanų medicinos punktus, yra ir izraeliečių. Dauguma jų turi tik paramediko išsilavinimą, keletą pagrindinių medikamentų, tačiau nė vienas neturi galimybės apžiūrėti pacientų.

Mano nuomone, būtų geriau sumažinti ir suvienodinti medikų skaičių pačioje pasienio perėjoje ir organizuoti geresnį ir reguliarų pacientų gabenimą į Peremyšlio pabėgėlių priėmimo centrą arba į mūsų punktą Peremyšlio geležinkelio stotyje, kur per dieną vidutiniškai priimame iki šimto pacientų. Juk tai vos 15 km nuo perėjos.

Po kelių čia praleistų savaičių turiu pasakyti, kad nebesitikiu, jog valstybė kuo nors mums padės. Tik viliuosi, kad mums bent jau nebus trukdoma daryti tai, ką darome. Ką turiu omenyje? Pavyzdžiui, per paskutinį Jarosławo Kaczyńskio (Lenkijos valdančios partijos vadovą – aut. past.) apsilankymą stotyje visiškai buvo užblokuotas priėjimas prie 5-ojo perono, iš kurio traukiniai išvyksta į Ukrainą.

Paskutiniame traukinio, atvykusio iš Lvivo, vagone laukė sunkiai sužeistas kareivis, kurį skubiai reikėjo nugabenti į karo ligoninę. Tačiau neturėjome jokios galimybės prie jo prieiti. Teko laukti, kol išvyks oficiali delegacija.

Panaši situacija kilo ir prieš kelias dienas, kai atvyko prezidentas A. Duda. Suprantu – tai oficialūs vizitai, ir dauguma tokių kelionių vyksta geležinkeliu per Peremyšlį. Tačiau tai neturėtų trukdyti būtinam medikų darbui, nes žmogaus sveikata ir gyvybė yra svarbesnė netgi už valstybės vadovo vizitą.

O kaip Prancūzijos visuomenė vertina pabėgėlių krizę, kilusią dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą?

Turėčiau pasakyti, kad Prancūzijos visuomenė mažai domisi tuo, kas vyksta Ukrainoje ar čia, pasienyje. Prancūzijos žiniasklaida informacijos šia tema pateikia itin mažai, ji ribota. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą, o vidutiniam prancūzui tai labai tolimas ir nesuprantamas konfliktas, vykstantis kažkur toli – už 3 000 km. Kažkur toli kažkas vyksta – tai primena situaciją 1939 m. rugsėjį, kai nacių Vokietijos užpultoje Lenkijoje buvo žudomi žmonės, o Prancūzijos gyventojai nenoriai peržvelgdavo laikraščių naujienas prie rytinės kavos puodelio.

Susidariusią padėtį lėmė ir galinga Rusijos propaganda, jau daugelį metų aktyviai vykdoma Prancūzijoje. Pažvelkime į dabartinius prezidento rinkimus – juk Marine Le Pen reitingų lentelėje buvo labai arti E. Macrono, nors visi žinojo, kad, likus kelioms savaitėms iki karo pradžios, ši ponia asmeniškai susitiko su V. Putinu. Tačiau dėl to beveik niekas nebuvo sukrėstas!

Taigi tai, kas šiuo metu vyksta čia, Peremyšlyje, pasienyje ir pačioje Ukrainoje, vargu ar pasiekia vidutinio prancūzo sąmonę. Tie prancūzai, kurie čia atvyksta patys ir atveža pagalbos, paprastai fotografuoja šiuos mūsų pagalbos centrus, kad parodytų juos savo rėmėjams bei geradariams Prancūzijoje ir įtikintų juos, jog tokie dalykai tikrai vyksta, o mums tikrai reikia paramos, kad galėtume padėti ukrainiečiams.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien