Karo pradžios liudijimai. Hostomelis – Buča – Irpinė

Šiandien – 277-oji karo diena, bet atrodo, kad karas vyksta kur kas ilgiau. Kita vertus, labai ryškiai prisimename, su kokiu siaubu pasitikome vasario 24-osios rytą ir kokios stiprios emocijos mus lydėjo pirmaisiais karo mėnesiais. Tačiau svarbiausi yra ne mūsų pačių prisiminimai ir patirtys, o ukrainiečių. Kad žinotume, kad nepamirštume, kad nepavargtume padėti.

„Aš buvau ties nervinio protrūkio, ties beprotybės riba“, – sako Kirilas iš Kyjivo. „Mano namuose apsistojo Kadyrovo smogikai“, – prisimena Raja iš Hostomelio. „Atrodo, tarytum viskas netikra“, – pasakojimą pradeda Zina iš Irpinės.

Kirilo, Rajos ir Zinos pirmųjų karo mėnesių liudijimus kartu su dešimtimis kitų surinko ir publikavo nepriklausomas, Rusijoje „užsienio agentu“ paskelbtas rusų dienraštis „Meduza“ (Meduza.io). Su skaitytojais dalinamės keliais atrinktais karo pradžios liudijimais iš Kyjivo ir jo priemiesčių.

Liudijimus iš rusų k. vertė Vytenis Končius.

Kirilas iš Kyjivo

„Pradžioje buvo gaila visų – sako kardiologas iš Kyjivo Kirilas. – Kai pradėjo eiti suvestinės apie žuvusius rusų kareivius, tai buvo nesuvokiama – šimtas, du šimtai, tūkstantis kiekvieną dieną. Aš visą laiką bandžiau pažiūrėti į viską jų akimis, įlįsti į jų kailį. Kodėl jie eina kaip gyvuliai į skerdyklą? Eina, kad būtų nužudyti. Tai juk vaikai, aštuoniolikmečiai. Dėl ko? Jie juk negina nei savo namų, nei savo motinų, nei savo merginų. Visi šie klausimai man nuolat pulsavo galvoje. Jaučiau gailestį net ir rusų kariškiams, tačiau po Bučos tai pasibaigė.

Man rodosi, kad daugeliui karas prasidėjo su Buča. Na taip, mus bombardavo ir iki tol, tačiau tai dar taip nešokiravo, na, atskrisdavo – nuskrisdavo, ir tiek. Tačiau Buča buvo kažkokia riba. Daugelis tiesiog verkė sėdėdami ant suolelių. Žmonės pradėjo labai daug gerti – tada jau leido pardavinėti alkoholį.

Aš buvau ties nervinio protrūkio, ties beprotybės riba. Paskambinau draugei. Metų metus važinėdavau pas ją į Maskvą, vaikščiodavome susikibę už rankų, bučiuodavomės. „Kodėl jie tai daro?!“ Tai buvo isteriškas skambutis, vienintelis, kai aš šaukiau į ragelį: „Kodėl jie žudo save ir mus?!“ O ji atsakydavo vis tą patį, kaip gera žydė mama: „Mes dabar tiesiog turime išgyventi, mūsų užduotis – tiesiog išgyventi. Atvažiuok pas mus į vasarnamį, mes turime generatorių ir vandens ežere.“ Tiesiog išgyventi – ir kas tada? Dėl ko išgyventi? Gyventi su visu tuo?

Mano pažįstami ėmė jausti didžiulę neapykantą ne tik rusų kareiviams, bet ir rusams apskritai. Mane šokiravo tai, kad žmonės ėmė kalbėti, jog linki mirties visiems rusams. Juk Buča – tai beveik Kyjivo dalis, tai nėra „kažkur ten, toli“.“

Raja iš Hostomelio

„Aš gyvenu šalia Hostomelio, beveik iš karto už aerouosto, – pasakoja urbanistė Raja. – Turiu tris šunis, ryte išvežiau juos mašina pasilakstyti į laukus. Staiga girdžiu baisų triukšmą – matau, pažeme atskrenda sraigtasparniai. O aš stoviu viduryje didžiulio lauko. Mano mašina – mėlyna, su baltu „taikiniu“ ant stogo.

Staiga vienas sraigtasparnis atsiskiria nuo kitų, nusileidžia ir ima sukti ratus virš manęs. Pagalvojau, kad jis tai daro iš smalsumo, norėdamas pažiūrėti. Pribėga mano šunys, aš juos slepiu mašinoje, važiuoju tiesiai per lauką namų link, o jis skrenda iš paskos ir mėto dūmines granatas – jos nesprogsta, tačiau paskleidžia dūmus.

Tuo metu jie pradėjo bombarduoti Hostomelio oro uostą. Visur dūmai, ugnis. Įlekiu į namus ir nežinau, ką daryti. Namuose dvi mano dukterys – vienuolikos ir šešiolikos metų, o mama – Irpinėje. Nutariu, kad man reikia nusiraminti, o man visada bet koks jausmas transformuojasi į veiksmą. Todėl mechaniškai, automatiškai imu virti barščius. Nebuvo nei baimės, nei ašarų, viską dariau kaip robotas.

(Mano) kaimas buvo okupuotas tos pačios dienos vakarą, tuos mano barščius suvalgė orkai. Mano namuose apsistojo Kadyrovo smogikai, kaimynai jiems atidarė duris, kad nelaužtų. „Kadyrovcai“ plėšikavo, bet nieko nemušė ir nežudė. Išleido mūsų kaimynus sakydami: „Geriau išvažiuokit iš čia, nes kaimo greit nebeliks.“

Zina iš Irpinės

„O mano langai išeina į kelią, kuriuo visi važiuoja į Vakarų Ukrainą, – sako literatūros redaktorė Zina iš Irpinės. – Prasidėjęs tas kamštis tęsėsi visą dieną ir visą naktį. Pagalvojau, jei jau žmonės bėga, tai gal ir man reikia bėgti? Nesupranti, ką tau daryti, nes niekada gyvenime nieko panašaus nėra buvę. Žodžius, rodos, žinai, tačiau ką jie reiškia – ne visai aišku. Atrodo, tarytum viskas netikra.

Pasiėmiau kuprinę, pledą, išbėgau iš namų. Sutikau kaimynę, kurios mama guli patale. Ji klausia: „O kur tu bėgi?“ – „Na, kažkur juk reikia bėgti?“ – „O man reikia į darbą. Karas karu, o man viršininkas parašė – reikia.“ Ir ji iš tikrųjų dažosi ir ruošiasi eiti į darbą – o mieste jau gatvių mūšiai. Nueina į darbą, ten, aišku, nieko nėra. Grįžta, sako: „Na, jei jau darbą uždarė, vadinasi, tikrai kažkas rimto nutiko.“

Man pats baisiausias garsas – tai „gradai“: šuch-šuch-šuch. Nuo jo net vyrams pradėdavo rankos drebėti, o mus išmušdavo raudonomis dėmėmis, kvapą užgniauždavo. Man prasidėjo mėnesinės. Kaip pakeisti tamponą slėptuvėje, kurioje sėdi aštuoni žmonės? Čia meistriškumo reikia. Kaip ir nusišlapinti į litrinį stiklainiuką.

Viena moteris šnekėjo: „Nesijaudinkit, jei ateis rusai, aš turiu dešimt litrų samanės, lašinių. Aš su jais susitarsiu – jie juk rusų žmonės!“ Mes jos maldavome: „Teta Ala, dėl Dievo meilės, tik nepradėkit su jais tartis, tiesiog tylėkit.“ Mes kikenome, matyt, tokia buvo mūsų gynybinė reakcija. Negalėjome atvirai rodyti savo išgąsčio, nes su mumis buvo vaikai. Jie mus ir gelbėjo. Visi galvojo: užmuš tai užmuš, blogiausia, jei suluošintų. O kita mintis buvo: reikia mažiau gerti, kad mažiau šlapinčiausi.

Iš mūsų laiptinės nužudė vieną vaikiną, o iš gretimos vieną nušovė. Taip pat ir mano brolio draugą nužudė – jis gyveno gretimame name, nešė kažkam maistą, jį nužudė ir dar kažkuo per galvą pervažiavo, buvo vos įmanoma kūną atpažinti. Brolis jo kūną pasiėmė šiukšlių maiše, jis suplyšo, kažkas iškrito.

Bučoje vieną mano draugą gatvėje nušovė. Iš ten tik vienas kelias, gana tolimas, jie išėjo dviese su bičiuliu, kad nebūtų taip baisu. Ir abu krito. Mano draugas kažkur dingo kovo penktąją. Apskritai, jei žmogus neatsako į skambutį, tai greičiausiai ir nebeatsakys. O jis toks giliai tikintis buvo, nusistatęs prieš LGBT. Man kažkada atsiuntė nuorodą su antrašte: „Pagaliau nebėra šitos bjaurasties.“ Aš skaičiau ir galvojau: „Kokie vis dėlto tie žmonės būna įdomūs.“

Tiltą į Kyjivą susprogdino – nei užvažiuosi, nei pravažiuosi, bet aš vis tiek išėjau. Baisu buvo eiti. Galvoju: „Reikia pasiimti peilį.“ Mama dėl to peilio iki šiol mane erzina: „Na tu ir kvaila, kuo tau tas peilis būtų padėjęs? Žmones būtum pjovus juo ar ką?“ Nežinau, bet man su peiliu ramiau, suvyniojau į skudurą ir pasiėmiau. Kai pasiekiau Kyjivą, brolis parsivežė pas save, o jo draugė man sako: „Aš tavęs tokios dar niekada nemačiau. Tau reikia į dušą.“ Tada supratau, kad mes, žmonės iš slėptuvės, nekaip kvepiam. Ir kai naktį nuėjome miegoti, miegojome trise vienoje lovoje. Kai tik užkaukdavo sirenos ir aš pradėdavau drebėti, brolis mane apkabindavo. Taip ir miegojome.

Aš žiūriu į kaimynus ir matau, kaip jie suseno. Galvoju: „Na, jei jau ir kaimynai, tai tikriausiai ir aš susenau.“

Liudijimus iš rusų k. vertė Vytenis Končius.