Karo psichologas A. Jurgaitis: einant trečiajai karo savaitei pradinį šoką ir nerimą keičia pyktis

Apie tai kalbamės su karo psichologu ANDRIUMI JURGAIČIU.

Didžiausią įtampą ir nerimą visuomenei kelia nežinomybė. Kaip reikėtų tvarkytis su užplūdusiu nerimu, panika?

Visuomenė jaučiasi adekvačiai esamai situacijai, nes eina jau septynioliktoji karo diena. Iš pradžių galėjome kalbėti apie šoką, nerimą, nežinomybę, o dabar prie viso to prisideda pyktis, neapykanta, nuovargis. Karyboje yra terminas „mūšio nuovargis“. Žmogus ilgą laiką negali būti įsitempęs, nes jo resursai nėra begaliniai. Reikia daryti pauzes, atsistatyti, pailsėti. Turėdami tris laisvas šio savaitgalio dienas pabūkime su šeima, pailsėkime, pasivaikščiokime, atsitraukime nuo tos situacijos, nes to nepadarę pervargsime ir perdegsime, apims bejėgystė, apatija, depresija.

Ką daryti, jei prasideda nevaldomo nerimo, panikos atakos? Ar patartumėte tokiu atveju kreiptis į specialistus? 

Kai su turimais savais resursais negebama susitvarkyti, vadinasi, tie resursai yra išsekę. Būtinai reikėtų susirasti specialistą, kuris padėtų kuo greičiau grįžti į įprastą gyvenimą. Žmogus, aišku, gali tvarkytis ir pats, svarbu neleisti dominuoti tai emocijai, svarbu ją valdyti pačiam. Tokias emocijas suvaldyti padeda savanorystė, aukojimas, dalyvavimas įvairiose iniciatyvose, labdaroje. Svarbu nesiimti kažkokių destrukcinių būdų, kurie galėtų atsisukti prieš mus pačius.

O kaip reikėtų „treniruoti“ emocinį ar psichinį atsparumą? Panašu, kad situacija gali greitai nesibaigti… 

Geras klausimas. Savo fizinius raumenis irgi treniruojame sporto salėje, bėgiodami, tad ir čia panašiai galėtume elgtis. Tik reikėtų vengti staigių ir kardinalių pokyčių, nes niekada nesportavęs žmogus juk neina į sporto salę sportuoti be jokio atokvėpio dvi savaites. Tai ir šiuo atveju panašu: reikėtų planuoti savo dieną, planuoti savaitę, laikytis tų planų, įgyvendinti juos, imtis nedidelių veiklų, siekti nedidelių pergalių, kurios galėtų stiprinti pasitikėjimą savimi pačiu. O pasitikėjimas savimi stiprina psichologinį imunitetą. Atrodo, paprasti dalykai, bet jie turi poveikį.

O kaip kalbėtis su savo vaikais apie dabarties įvykius pasaulyje?

Su vaikais kalbėtis yra labai svarbu. Jei jie klausia, reikia atsakyti. Kitu atveju rizikuojame sukurti informacinį vakuumą, kurį užpildys tiktokai ir kiti socialiniai tinklai, ir ta informacija nebūtinai bus teisinga. Mes, suaugusieji, sugebame analizuoti informaciją, o 7–8 metų vaikas tiki tokia informacija, kokią gauna. Aišku, nereikia rodyti vaizdų, kur kraujas, negyvėliai, bet faktinę objektyvią informaciją svarbu vaikams pateikti.

Kaip neįpulti į neapykantos ratą? Kaip neįsileisti blogio į savo širdį?

Deja, nieko paguodžiančio negaliu patarti. Karo metu viskas vyksta kiek kitaip. Tas pyktis, neapykanta yra jausmai, ir mes neturime galios paspausti kažkokį magišką mygtuką, kuris leistų jų išvengti. Emocijos ateina, pabūna ir vėl išeina. Normalu jausti sveiką pyktį, nors, atrodytų, keista, kad aš, toks doras ir empatiškas žmogus, jaučiu neigiamą, nepriimtiną jausmą kažkam kitam. Tai normalus jausmas, ir neturėtume jo įveikti kažkokiais nepriimtinais būdais, per neapykantą ar nesantaikos kurstymą. Mes tą pyktį ar neapykantą galime išreikšti gražiais, patriotiškais, broliškais Ukrainai būdais – suteikdami pagalbą.

Pakalbėkime apie nuo karo Ukrainoje bėgančių žmonių psichologinę būklę. Karas turbūt turi griaunamąjį poveikį žmogaus psichikai. Kaip reikėtų su jais kalbėtis? Kaip elgtis? 

Kalbėtis reikia kaip ir su kiekvienu žmogumi, kuris mūsų aplinkoje patiria krizę: atjaučiančiai, empatiškai, išklausančiai. Bet reikėtų padedant nenugalinti pačių žmonių. Padėkime, jei kažko prašo, bet nesiūlykime pagalbos dvidešimt kartų per dieną. Bėgantys nuo karo žmonės jaučia begalinį nesaugumą, pyktį, neapykantą. Jie turėjo savo įprastą gyvenimą ir staiga jo neteko… Nors tokių žmonių jausmai labai intensyvūs, kartu jie turi adaptacinių gebėjimų su jais dorotis. Būkime jiems pagalbininkai, bet ne jų situacijos sprendėjai, kad nenugalintume jų ir nepadarytume blogiau, nei galėtų būti.

Esu girdėjusi, kad krizių metu žmonės pradžioje susitelkia įvairiausioms ir gražiausioms iniciatyvoms, tačiau vėliau neišvengiamai ateina nuovargis. Ir dabar matome, kaip žmonės įvairiose šalyse reaguoja į tuos baisius įvykius Ukrainoje, tačiau ar nenutiks taip, kad jie galų gale nuo to pavargs ir pasiduos nusivylimui?

Neturiu galių prognozuoti ateities, tačiau, žiūrint į dabartinį pasaulio sutelktumą, ryžtą, aš to nematau. Nebent tas konfliktas tęstųsi dešimtmečiais, ir pasaulis jau nebegyventų vien tuo karu. Tačiau nepanašu, kad karas labai ilgai tęstųsi. Aišku, žmonės nori gyventi paraleliai savo gyvenimą, bet kad jie nusisuktų, manyčiau, būtų tikrai nelogiška. Turime padėti savo broliams ir sesėms kad ir kur būtume – ar Skandinavijoje, ar Amerikoje. Nėra malonu, kai tavo draugą skriaudžia. Norisi jį ginti, turint jėgų ir motyvacijos. Norėčiau palinkėti ryžto tiek, kiek jo reikės.