2022 04 28

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Karo psichologas A. Jurgaitis: svarbu natūraliai kylantį pyktį nukreipti tinkama linkme

Andrius Jurgaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Orkai“, „gyvuliai“, „atmatos“ – jei Jums taip ir panašiai norisi įvardyti rusų karius, žinokite, kad Jūs ne vieni. Tačiau svarbu neužmiršti, kad natūraliai kylanti neapykanta gali virsti mūsų pačių priešu. Kai kovoji su blogiu ir destrukcija, mažiausiai reikia gyventi destruktyviomis nuotaikomis. Apie tai, kaip kariaujant su nežmogišku priešu (ar stebint šį karą iš šalies) pačiam išlaikyti žmogiškumą bei kitus karo aspektus, kalbamės su karo psichologu ANDRIUMI JURGAIČIU.

Šis karas priminė apie visus baisiausius praeities karų aspektus – prievartavimus, tikslingą civilių žudymą, tremtis ir kitus karo nusikaltimus. Kaip mums reikia galvoti apie priešus, kai jie elgiasi nežmoniškai, bet vis dėlto yra žmonės? Rodos, čia iškyla pavojus pačiam nužmoginti kitą žmogų, pasiduoti nežabotam pykčiui.

Šiandien yra 64-oji karo diena, ir mes iš savo asmeninės patirties galime pastebėti, kaip kinta mąstymas ir emocijos. Vyksta tai, ką aš vadinu emocijų turbulencija – nuo nerimo, baimės iki pykčio ir neapykantos. Žvelgiant iš taikios mąstysenos perspektyvų, mums gali būti net baisu, kad per du mėnesius įvyko tokie mūsų pokyčiai, jog galime norėti konkretaus žmogaus mirties, atrandame savyje neapykantos sėklų. Tačiau noriu pabrėžti, kad tai taip pat normalu. Juk karas vyksta šalyje, kuri mums artima ne tik geografiškai, bet ir istoriškai, kultūriškai.

Ypač žvelgiant į individualų lygmenį karo akivaizdoje apima baimė ir bejėgiškumo jausmas. O iš bejėgiškumo kyla pyktis ir neapykanta. Tačiau svarbu prisiminti, jog mes patys galime tą emociją valdyti ir ją transformuoti taip, kad ji pasireikštų ne tiesiogiai, o per įvairias pagalbos iniciatyvas. Aukojimas, ukrainiečių pabėgėlių priėmimas, rūpestis dėl jų gali tapti geru būdu transformuoti pyktį į pozityvų veiksmą. Nes kitu atveju neapykantos pasekmės gali atsisukti ir prieš mus pačius. Rusijos propaganda tik ir laukia istorijos, kaip neva agresyvus lietuvis nuskriaudė dorą rusą. Todėl prieš ką nors darant labai svarbu sustoti ir pareflektuoti, kad padarytume kuo mažiau žalos tiek sau, tiek kitiems.

Juk tapdami veidrodiniu neapykantos atspindžiu, tik ne veiksmais, o mintimis, taip pat sau kenkiame.

Taip, pyktis ir agresija turi energijos, ir ta energija, jei tinkamai įdarbinama, puikiai veikia. Galima palyginti su taikos pavyzdžiais, tarkime, sportu. Juk konkurencija nereiškia, kad vienas sportininkas nekenčia kito, tiesiog oponentas sportininką motyvuoja padaryti daugiau, greičiau ir geriau. Lygiai taip pat ir čia asmenybiniu lygmeniu agresija yra energija, tik klausimas, kaip ji išnaudojama. Tarkime, jei pyktis nukreipiamas į save, jis gali sukelti depresiją. Svarbu, kad veiksmai būtų produktyvūs.

Kai būrys, vykdęs Bučos karo nusikaltimus, buvo pasiųstas atgal į frontą, buvo svarstyta, kad viena iš tokio Rusijos sprendimo priežasčių yra ukrainiečių karių provokacija elgtis su rusų kariais ne pagal karo konvencijas, nehumaniškai. Iš tos patirties, kurią turite bendraudamas su kariais, kaip tokioje situacijoje kariui neprarasti savitvardos?

Labiausiai tokiais atvejais padeda griežta karinė drausmė. Todėl džiugu, kad ukrainiečiai jos prisilaiko. Nes kare viskas tampa paprasčiau. Taikos metu puoselėjame savo asmenybes įvairia savišvieta, o per karą įvyksta tam tikras asmenybės regresas ir naudojamos paprastos psichologinės gynybos priemonės. Pavyzdžiui, dvinaris skirstymas: geras – blogas, juoda – balta, savas – svetimas. Tai galiu paliudyti ir iš savo patirties – karo pradžioje man buvo gaila rusų karių mamų, žmonų ir vaikų, bet ilgainiui imi arba visai negalvoti, arba negailėti, nes įsijungia tas pats mechanizmas, ir dabar į rusų karius žiūriu kaip į barbarus ir žudikus. Tokia nuostata karo metu padeda, nes su didele empatija fronto linijoje nedaug tenuveiksi. Taigi viskas tampa supaprastinta, o pakeisti nederamą elgesį gali padėti elementari kariška drausmė. Esu tikras, kad Rusijos propaganda tik ir laukia, kada koks nors ukrainietis peržengs ribas ir tai taps neva įrodymu, kokie ukrainiečiai blogi. Kare vyksta daug nematomos kovos, todėl įvairiais būdais bandoma išprovokuoti pasielgti taip, kaip nori kita pusė.

Ukrainos kariai saugo Kijevą. EPA nuotrauka

O kaip palaikyti kovos dvasią kartu išlaikant nuostatą, kad kariauti reikia tik tiek, kiek būtina ir teisinga? Ypač tuomet, kai emocijos ima viršų prieš bet kokią struktūrinę drausmę?

Vienareikšmiškai atsakyti labai sunku – nėra vienos metodikos, tai yra visų veiksnių sistema, pradedant nuo elementaraus karinio ugdymo, baigiant psichologiniu kario rengimu, nuolatiniu statutų priminimu. Numanau, kad Ukrainos kariuomenėje yra pavienių atvejų, kai neapykanta paima viršų ir padaroma daugiau negu būtina, bet tai tam tikra prasme irgi yra žmogiška. Žinoma, tai nėra teisėta, o karas turi turėti savo teisę, bet labai sunku vienai pusei laikytis tos etikos, kai matome kardinaliai priešingus kitos pusės veiksmus. Juk iš Rusijos pusės tai jau ne be karas, o genocidas, nužmogėjimas ir kai kuriais atvejais, kai tartis nėra su kuo, atrodo, kad vienintelis receptas yra sunaikinimas.

Pažvelkime į kitą pusę. Kas lemia, kad žmonės pradeda elgtis taip nežmoniškai, kaip rusų kariai elgiasi Ukrainoje? Šiandien kaip modernių antiherojų filmų režisieriai bandome atsakyti į klausimą, kas turi nutikti, kad žmogus taip elgtųsi. Ar to priežastis yra išskirtinis „ugdymas“, kai jaunuoliai auga propagandos plaunamais smegenimis? Ar čia lemtingu veiksniu tampa konkreti karo aplinka, kuri skatina smurtą?

Vėlgi čia yra tam tikra veiksnių visuma. Tačiau visų pirma aš įtariu, kad tie žmonės turi tam tikrų antisocialinių, psichopatinių, sociopatinių asmenybės bruožų. Jie, sukeldami kitam skausmą, gauna tam tikrą emocinę grąžą. Bet lygiai taip pat veikia ir karo aplinka. Yra tokie veiksniai kaip masių psichologija, kai vienas žmogus asmeniškai kam nors prieštarauja, bet elgiasi ne pagal savo valią, nes bijo, kad savi su juo pasielgs taip pat kaip su kita puse. Deja, ne pirmas ir turbūt ne paskutinis kartas, kai matome tai, ką, žvelgiant iš taikos perspektyvos, sunku net suvokti. Kai kurių „rinktinių“ rusų karių negaliu pavadinti niekaip kitaip kaip rinktinėmis atmatomis.

Šiek tiek nukrypdamas nuo šio karo temos, noriu paklausti plačiau – ar mes, kaip žmonės, apskritai niekada negalime būti tikri dėl savo kaip bendruomenės elgesio? Štai neseniai pasirodė informacija, kad Lietuvos VSAT darbuotojas, buvęs Raudojo Kryžiaus psichologas, užsiėmė ilgalaike migrantų seksualine prievarta. Rodos, tereikėjo atsidurti galios pozicijoje.

Taip, tokių pavienių atvejų, deja, pasitaiko. Tačiau dėl to nereikėtų suabsoliutinti, kad „mes visi tokie“. Nemanau, kad, tarkime, lietuviai atsidūrę rusų kareivių situacijoje elgtųsi taip pat. Tikiu, kad esame vakariečiai, kad esame kitokie. Vėlgi galime palyginti rusų ir ukrainiečių visuomenių veiksmus. Viskas, ką Rusija daro, kad įbaugintų ir suskaldytų ukrainiečius, duoda priešingą rezultatą, kelia valią priešintis, susitelkti.

Lyginant nežmonišką elgesį Vakaruose ir Rusijoje, galime matyti, kad dažniausiai Vakaruose toks elgesys mažų mažiausiai susilaukia visuomenės pasmerkimo. Rusija, kaip valstybė, šiandien ne tik kad nepasmerkia, bet ir tyliai pritaria savo kariuomenės karo nusikaltimams. Galbūt tai gali tapti pavyzdžiu, kokia svarbi yra bendruomenė pažabojant žiaurųjį žmogaus pradą?

Aš irgi labai tikėjau ir laukiau, kada rusų bendruomenė pasipriešins, bet visos užuomazgos buvo greitai užslopintos. Taip, kai mano blogas elgesys yra toleruojamas, aš pagal botago ir sausainio principą iš esmės gaunu sausainį. Karo nusikaltimai turi būti baudžiami, o jei mano veiksmas nėra stabdomas, aš pradedu manyti, kad galiu tęsti ir kas kartą elgtis vis žiauriau.

Lygiai taip pat mes turime stebėti visų pirma patys save, kartkartėmis pasitikrinti: kas aš, ką darau, kodėl darau, ar būtent aš turiu tai daryti. Taip pat reikia sudrausminti ir ribas bei normas peržengiantį artimąjį. Tiesa, dabar kyla klausimų, ką daryti susidūrus su artimos aplinkos žmonėmis, kurie yra proputiniški. Mano patarimas toks: dabar, kol situacija yra karšta, jei tik įmanoma, geriau tiesiog vengti kontakto. Nes tos nuostatos yra ideologinės, ir argumentai čia neveikia. Žinoma, agresiją reikia stabdyti, bet jei artimoje aplinkoje žmogus palaiko Rusijos karą, tai daugiausia, ką galima padaryti, tai bandyti užduoti klausimų ir sukelti abejonę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien