Karo tragedijos

Iš tikrųjų jokios „prarajos“ tarp žmonių ir gyvūnų nėra, nes visos gyvos būtybės yra sukurtos to paties Dievo. Gyvūnams kaip Dievo kūriniams taip pat yra suteikta vertė ir orumas, todėl piktavališkas jų naikinimas, kankinimas ar žudymas vien malonumui yra neleistinas. Gyvūnų gyvybė yra svarbi, bet žmonių – dar svarbesnė. Nors ne praraja skiria Dievo kūrinius vieną nuo kito, tačiau svarbus skirtumas vis dėlto egzistuoja, nes vien tik žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (Pr 1, 26–27). Tik žmogus šitaip išsiskiria iš visų kūrinių, ir vien tik jo gyvybė laikoma šventa. Ir, be to, ši idėja visai nėra jokia atgyvena, nes būtent ji tapo mūsų civilizacijos ramsčiu.

Dekalogo įsakymas nežudyti (Iš 20, 13) taikomas visų tautų ir klasių, visų amžių ir abiejų lyčių žmonėms, nes Dievas „iš vienos šaknies [t. y. iš pirmųjų žmonių poros] išvedė visą žmonių giminę“ (Apd 17, 26). Tad šia prasme visi žmonės yra giminės. Žmonijos vienybės ir lygybės akcentavimas išskiria žydų–krikščionių tradiciją iš visų kitų senovės kultūrų. Žinoma, ir antikos graikai bei romėnai turėjo žudymą draudžiančių įstatymų, bet pagal juos vienų žmonių nebuvo galima savavališkai nužudyti, o kitus – galima. Pavyzdžiui, Spartoje jauniems elitiniams kariams buvo leidžiama savo asmeninei brandai įrodyti nužudyti aptiktą nekaltą helotą (gyventoją vergą); Romos gladiatoriai žudydavo vieni kitus miniai palinksminti.

Jeigu manoma, kad žmogaus gyvybė nėra išskirtinai šventa, tada netrunkama su ja pradėti elgtis kaip su gyvūno gyvybe. JAV apologetas Francis Schaefferis 1979 m. knygoje apie abortus teigia: „Jeigu žmogus nėra sukurtas pagal Dievo paveikslą, tada niekas nebesustabdys nežmoniškumo.“ Šiandien atvirai prieš bet kokius stabdžius pasisako Izraelio istorikas Yuvalis Noah Harari. Savo pasauliniame bestseleryje „Homo deus“ šis ateistas rašo: „Iš esmės mes, žmonės, ne tiek daug skiriamės nuo žiurkių, šunų, delfinų ar šimpanzių. Kaip ir jie, mes neturime sielos.“

Nežmoniškumas minta iš ateizmo, o visą savo veidą atskleidžia karuose. Čia individo gyvybė savo vertę praranda. Priešo pusę netrunkama maksimaliai nužmoginti, visus ne tik pavadinant, bet ir iš tiesų laikant orkais, zombiais, žmogėdromis ir piranijomis, ar jau netgi „įranga“ degančiuose tankuose (angl. equipment, žr. stendo tekstą prie tanko šalia Vilniaus katedros); nužudymo faktus linkstama užglaistyti; kulkas, artilerijos sviedinius ir kitą ginkluotę imama laikyti ne atimančiais gyvybę, o ją gelbstinčiais; žmonių mirtys paverčiamos niekinėmis ir net džiūgaujama dėl jų. Visų žmonių kaip Dievo atvaizdų lygybė – bene didžiausias krikščioniškosios civilizacijos laimėjimas – karo metu išdidžiai palaidojama.

Ar visų žmonių sielos yra vertingos ir brangios? „Taip!“ – choru sušuktų visi švietimo sistemos klerkai. Tuomet kodėl mokiniai per istorijos pamokas ne kalba apie karų aukas, o kala imperatorių ir imperijų pavadinimus? Kodėl į dėmesio centrą keliami užkariautojų, o ne taikdarių vardai? „Didžiaisiais istorijoje vadinami valdovai, nukariavę daug žemių ir skatinę visuomenės pažangą“, – rašo tėvas ir sūnus Bumblauskai („Lietuvos istorija: paaugusių žmonių knyga“, I dalis). Pavyzdžiais minimi ir Aleksandras Didysis, Julijus Cezaris bei Napoleonas, o apie milijonų milijonus jų didybės manijos aukų net neužsimenama. Argi šie „didieji“ nenusipelno būti pavadinti didžiaisiais žudikais?

Kodėl mokiniai beveik nieko nesužino apie karų aukas, ypač nekaltų civilių? Nesvarsto apie mirusiųjų skaičius ir nekalba apie sužeistųjų likimus? Kodėl vadovėliai neaiškina, kiek civilių gyvybių kainavo karai Korėjoje ir Vietname? Argi mokiniams nebūtų svarbu žinoti, kad abu šluote nušlavė maždaug po du milijonus gyvybių? Kodėl negirdi apie, ko gero, vieną kruviniausių dienų pasaulio istorijoje, 1945 m. kovo 10-ąją, kai Tokijuje po JAV antskrydžio sudegė (!) per šimtą tūkstančių žmonių?

Kuriame iš istorijos vadovėlių parašyta apie vieną didžiausių vokiečių nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo metais, kai naciai įsakė išmarinti badu Raudonosios armijos karo belaisvius? Tuomet mirė mažiausiai apie du milijonus, iš jų Lietuvos teritorijoje – šimtas septyniasdešimt tūkstančių. Vien prie Bezdonių netoli Vilniaus užkasta dvidešimt penki tūkstančiai karo belaisvių kūnų. Kam šiandien rūpi jų sielų atminimas? Tad gal Y. N. Harari ir teisus: koks gi skirtumas tarp jų ir žiurkių?..

Žmogaus nužudymas visada yra tragiškas, nes kiekvieno žmogaus siela yra brangi. Todėl net ir žūtys teisingame kare gėriu nevirsta. C. S. Lewisas (1898–1963) pastebi, kad karas viso labo tik paankstina mirtį, nes vieną dieną vis tiek visi mirsime. Tai tiesa, bet nužudydamas kitą (ar save) žmogus perima Dievo sprendimą į savo rankas ir nutraukia Jo padovanotą gyvybę. Kartais tai įvyksta teisėtai, nes Dievas davė teisę pilietinei valdžiai  atimti žmogaus gyvybę tam tikromis, griežtai apribotomis aplinkybėmis. Vis dėlto, krikščioniškai vertinant, tai nepanaikina didžiosios karo tragedijos: kai kurie iš žmonių (dažniausiai vyrai) dėl to „paankstinimo“ netenka galimybės išgirsti Evangeliją, priimti Jėzų Kristų ir laimėti amžinąjį gyvenimą. C. S. Lewisui pasisekė: būdamas ateistas, jis išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą ir 1931 m. įtikėjo (žr. „Abstulbintas Džiaugsmo“). Kitiems jo draugams, žuvusiems karo apkasuose, tokia galimybė, deja, buvo atimta.

Krikščionims prisideda ir dar vienas rimtas klausimas: ar galima kare nužudyti tikėjimo brolį? Juk atgimusių krikščionių tikrai pasitaiko abiejose fronto pusėse. Bepigu teigti, kad tikras krikščionis neteisingame kare nedalyvautų. Dažniausiai jauni vyrai pasirinkimo neturi, į karą pašaukiami prievarta ir privalo eiti kovoti. Pavyzdžiui, visi vokiečių teologo Dietricho Bonhoefferio studentai iš Finkenvaldo „Išpažįstančios Bažnyčios“ teologijos seminarijos buvo pašaukti į Vermachtą ir kovojo Hitlerio vardu (pusė jų žuvo). Ir jų dėstytojas jiems dėl to nepriekaištavo, juolab kad tarnyba šiems vyrams ir šiaip jau buvo savotiška trauma.

Tik nedaugelis ryžtasi tikram didvyriškumui kaip Austrijos kalnų ūkininkas (ir pamaldus katalikas) Franzas Jägerstätteris, kuris atsisakė dalyvauti kare – ir dėl to buvo nušautas (žr. Terrence’o Malicko 2019 m. filmą „Paslėptas gyvenimas“ (A Hidden Life). Nors iš principo tarnyba ginklu ir dalyvavimas kare tikintiesiems yra leistinas dalykas, tačiau tragiškumo elementas visuomet išlieka –  juk, ko gero, nėra didesnės tragedijos, kaip kovos lauke vienam tikėjimo broliui užmušti kitą.

Karų metu valstybės įtraukia ekonomiką, šeimas ir bažnyčias tariamai šventam tikslui. Ir tikrai karai dažniausiai suvienija šalies gyventojus prieš priešą. Bet, be abejo, ir patiriamas didžiulis spaudimas laikytis visai tautai išvien. Bažnyčios nepaprastumas ir kitoniškumas tampa ne tik nereikalingas, bet ir trukdantis, neretai net patiems tikintiesiems. Staiga jie iš naujo atranda savo žemiškąją pilietybę, tautinius ryšius ir tarsi niekada nepatirtą patriotiškumą. Tikėjimas, kad visi Jėzaus atpirktieji sudaro vieną didelę broliją, karo metu nustumiamas į giliausią kampą ar netgi visai numarinamas. Nors vienybė su Kristumi, priklausomybė Jo Kūnui yra nesuardoma ir amžina; nors visuotinės Bažnyčios brolių ir seserų bendrija yra pirmoji šeima kiekvienam tikinčiam žmogui (Mk 3, 31–35); nors tikėjimo broliai ir seserys yra susieti labiau neatskiriamai, negu žmones gali susieti visi istorijos, kraujo, klasių ir kalbų ryšiai (kaip rašė D. Bonhoefferis knygoje „Mokinystės kaina“) – nors visa tai vis dar išpažįstame lūpomis, širdimi, kaip šiandien regis, iš aplink Jėzų sėdinčiųjų rato laukan būsime išstūmę didelį būrį tikinčiųjų.

Krikščioniškai žvelgiant į dabartinį karą Ukrainoje, bene viena didžiausių tragedijų, ko gero, bus tie atsivėrę gilūs plyšiai Dievo šeimoje. Užjausdami Kristaus kūno narius Ukrainoje, mes pražiopsojome, kaip skverbiasi draugo–priešo perskyra į visą tikėjimo broliją. Rusijos tikintiesiems jau tarsi sakome: „Mums jūsų nereikia“ (žr. 1 Kor 12, 21), nes jie atsidūrė politinio priešo pusėje; tarsi tapo purvina, negarbinga Kristaus kūno dalimi. Nė nepajutome, kaip užleidome Kirilo ir jo bendrininkų šešėlį ant visų tenykščių tikėjimo brolių ir Dievo vaikų.

„Dievas mūsų pusėje; tai jūs – barbarai!“ Taip Pirmojo pasaulinio karo metu mąstė visos kovojančios pusės, visos krikščioniškos tautos. Vokietijoje karo metu Martino Lutherio giesmė „Tvirčiausia apsaugos pilis“ buvo itin populiari. Buvo spausdinami atvirukai su giesmės tekstu ir karo scenomis. Ypač dažnai buvo cituojamos eilutės „Jei žemė bus pilna velnių, / Mus norinčių praryti, / Ne per labai bus mums baisiu, / Pavyks atsilaikyti“. Velniais, žinoma, buvo laikomi ne kas kitas, o britai, rusai ir prancūzai. Kad tarp tų velnių tikrai buvo brolių Kristuje, tada visi noriai pamiršo.

Laimė, Vokietijos liuteronai iš praeities klaidų pasimokė. Dabartinė Martino Lutherio sąjunga šiandien pavyzdingai palaiko ryšius ir su Ukrainos (NELCU), ir su Rusijos liuteronų bažnyčiomis. Žinoma, nuo praėjusių metų daugiau dėmesio skiriama Ukrainos parapijoms ir jų ganytojų palaikymui, bet ir stengiamasi, kad pagalba pasiektų ir Rusijos bei Ingrijos bažnyčias. Sąjungos vadovas kunigas Michaelas Hübneris nuo karo pradžios intensyviai kalbasi ir bendradarbiauja su visais, prisidėdamas prie to, kad bendrystės gija tarp priešiškų valstybių liuteronų nenutrūktų.

Ukrainos, Rusijos, Centrinės Azijos respublikų ir Sibiro liuteronų bažnyčių vadovai vis dar susitinka ir meldžiasi kartu. Kai praėjusių metų lapkričio mėnesio pradžioje Sankt Peterburge į tarnystę buvo įvedamas naujasis liuteronų arkivyskupas Vladimiras Provorovas, jo pasveikinti atvyko Vokietijos Šiaurės evangelikų liuteronų bažnyčios pasiuntinys kunigas Frankas Lotichius – vienintelis svečias iš Vakarų. Kiti liuteronai dėl visiems žinomų priežasčių, ko gero, neišdrįso to padaryti.

Arkivyskupo V. Provorovo pirmtakas Dietrichas Braueris buvo plačiai žinomas evangelikų balsas savo šalyje, reprezentavo evangelikus Rusijos religinių bendrijų taryboje. Jo atsisakymas pritarti karo politikai nulėmė jo paties ir šeimos sprendimą 2022 m. pavasarį pasitraukti į Vakarus. Rusijos liuteronų bažnyčioje jis šiuo metu yra „vyskupas emeritas“. Dabartiniai vyskupai (deja, neseniai mirė ką tik paskirtasis Rusijos europinės dalies vyskupas Andrejus Džamgarovas) vengia iškilių pozicijų valdžios viršūnėje ir politinių komentarų. Jeigu jie viešai pasmerktų karą, D. Brauerio likimas būtų neišvengiamas. Nuosaiki pozicija leidžia jiems pasiekti, kad, pavyzdžiui, viena liuteronų bažnyčia okupuotoje Ukrainoje nebuvo atimta ir uždaryta (kaip atsitiko daugybei kitų evangelinių bendruomenių).

„Tegul pirma atgailauja ir atsiriboja nuo savo šalies velniškosios politikos! Pasibaigs karas, gal kada nors ir bendrausime…“ – tokiais ar panašiais žodžiais Lietuvos krikščionys atmeta raginimą rūpintis ne vien Ukrainos, bet ir Rusijos krikščionimis. Kai kurie istorijos žinovai net nurodo į žymiąją 1934 m. „Barmeno teologinę deklaraciją“ ir rusams siūlo imti pavyzdį iš Vokietijos „Išpažįstančios Bažnyčios“ sinodo narių, ragindami atsiriboti nuo Putino.

Tais metais Barmene priimtos šešios tezės buvo nukreiptos prieš nacių veikimo metodus Bažnyčioje. Tai buvo reikalingas, pagirtinas ir drąsus žingsnis. Bet ar jos buvo protestas prieš patį Hitlerį ir jo režimą? Visai ne. Smurtas, neteisybė, įstatymų laužymas politiniame gyvenime ir valstybės valdyme buvo ignoruojamas, o žydų diskriminacija – net visai neminima. Deklaracija pasipriešino fiurerio principui Bažnyčioje, bet nepasisakė prieš diktatūrą valstybėje. Deja, dauguma „Išpažįstančios Bažnyčios“ šalininkų neatsilaikė prieš 1933 m. kilusią tautinio atgimimo euforiją Vokietijoje. Ir Barmeno sinodas bei deklaracija, deja, taip pat netarnavo pasipriešinimo tironui pavyzdžiu.

Vokiečių krikščionių platesnio masto sukilimas prieš nacių režimą neįvyko, netgi atvirkščiai. Nors nemažai katalikų kunigų pateko į koncentracijos stovyklas, o kai kurie krikščionys evangelikai, kaip Sophie ir Hansas Schollai, pasielgė didvyriškai (brolis ir sesuo, būdami studentai, platino pamfletus prieš karą, už tai jiems 1943 m. vasario 22 dieną, – taigi lygiai prieš 80 metų – buvo nukirstos galvos), visų bažnyčių vadovybės iki karo pabaigos neatsiribojo nei nuo režimo, nei nuo fiurerio. Vokietija, Reformacijos lopšys ir vienas svarbiausių teologijos centrų pasaulyje, krikščioniško egzamino neišlaikė. Tai laikytina didele tragedija.

Bet gal būtų buvę kitaip, jeigu įvairių tautų krikščionys būtų labiau meldęsi už brolius ir seseris nacių Vokietijoje? Juk krikščionys pašaukti būti taikdariais (Mt 5, 9) – visų pirma Bažnyčioje, kuri apima visą pasaulį. Malda už krikščionių vienybę turi peržengti apkasų griovius ir mums iš naujo priminti: Dievo šeima yra pirmiau visko! Deja, mūsų nuodėmingame pasaulyje yra taip, kad jai priklauso tikintieji ne tik iš politiškai draugiškų, bet ir iš priešiškų valstybių. Bet argi mūsų Viešpats ne mus visus vienodai įsivaikino ir padarė broliais bei seserimis?! Tad uoliai sergėkime Dvasios vienybę (Ef 4, 3) – idant tragedijų nekiltų dar daugiau.