Karo vaikai

Tekstas ukrainiečių kalba publikuotas Lvivo portale „Zbruč“. Iš ukrainiečių kalbos vertė Nikodemas Szczygłowskis.

Pagalvojau, kad mūsų patriarchalinėje kultūroje kažkodėl nėra įprasta tokius klausimus uždavinėti vyrams, man netgi norėjosi tiesiog išvengti šios temos. Tačiau klausimas užklupo mane taip netikėtai, kad tiesiog išrėžiau tiesą: trečiąją karo savaitę.

Kad ir kaip būtų keista, tam nebuvo jokių baisių, tiesiogiai su karu susijusių priežasčių. Nepravirkau išvydęs pirmąsias nuotraukos iš Bučos, kadrus su žuvusiais Ukrainos kariais ar išgirdęs žinias apie raketų atakas.

Priešingai, šio karo metu pirmą kartą pravirkau, susidūręs su visiškai taikaus, gal net laimingo, nerūpestingo gyvenimo kadrais. Tai nutiko po sunkios savanorystės dienos, kurios metu per visas mašinas ir dėžes žmonių net nebuvo matyti, vakare, pajutus šiek tiek vienatvės. Atvėręs nešiojamąjį kompiuterį ekrane išvydau Užhorodo fotografo Serhijaus Hudako nuotrauką.

Toje nuotraukoje buvo matyti didžiulė vietinio sporto komplekso salė, ant kurios grindų buvo priklota kilimėlių ir miegmaišių, paruoštų priimti šalies viduje perkeltuosius žmones, kitaip tariant – pabėgėlius. Nuotraukoje matyti, kad ši vieta jau „gyvenama“: raibuliavo antklodės, šalimais kabojo striukės, netoliese glaudėsi kuprinė, o prie dėžės, atstojusios stalą, būriavosi žmonės. Viena moteris buvo sulindusi į telefoną, o kita – mama ar sesuo – atsigręžusi į dvi mažas mergaites.

Šioje nuotraukoje yra kažkas iš ikonų, sąmoningai tokios kompozicijos ir siužeto nesugalvosi. Pats gyvenimas lyg ir savaime įsiprašė į objektyvą, jo esmė gili. Kartu su nerūpestingai užmesta koja ant kojos, gestu, kuris šį kadrą iš sentimentalaus paverčia kone buitišku. Po šimtų matytų lavonų ir sunaikintų namų likimas norėjo, kad ašarų staiga nesulaikyčiau būtent dėl šio kadro.

Nors, atrodytų, kam verkti? Žmonės nuotraukoje gyvi, gal ir ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, bet išgyveno, vadinasi, visas gyvenimas jiems dar prieš akis, galbūt net kupinas laimės. Jų vis tiek laukia savi namai, gimtadieniai ir kelionės, karjeros pasiekimai ir jaukūs šeimos vakarai. Jiems daug labiau pasisekė nei tiems, kurie nespėjo ištrūkti iš savo miestų ir kaimų, išgyveno okupaciją, buvo kankinami ar prievartaujami, matė žmogžudystes ir turėjo peržengti per lavonus.

Tačiau ir jie šią skausmo naštą nešiosis visą likusį gyvenimą. Taip pat ir šios dvi mergaičiukės, gyvenime dar nieko nenuskriaudusios, bet jau tapusios pabėgėlėmis. Taip pat ir jų tėveliai, neturintys dabar net atskiro kampelio, kur galėtų ramiai vieni apkabinti vaikus ir juos nuraminti. Manau, kad kiekviena motina ir kiekvienas vaiko tėvas Ukrainoje šiomis dienomis uždavė sau šį klausimą: kodėl mes juos atvedėme į šį siaubingą, žiaurų, žudantį pasaulį?

Juk tai kažkokia savotiška visuotinė neteisybė, kad kentėti ir kankintis tenka vaikams, kad būtent jie, kurie šiandien dar nieko savyje neparodo ir besijuokdami laksto po žaidimų aikšteles, nešiosis savyje šį nuslopintą ir giliai paslėptą sielvartą, šią gyvulišką baimę – sirenų, bombų, pabėgimo, tėvo laukimo iš fronto.

Jie bijo, jiems skauda, jie vieniši. Net ir tie, kurie dar nemoka kalbėti, nes nerimą jau įsiurbė kartu su mamos pienu. Net ir tie, kurie dėl savo paaugliško užsispyrimo dabar tik atsikirtinėja suaugusiesiems ir karčiai juokauja. Net ir tie, kurie gyvena toli nuo mūšio laukų fronto linijos, bet kasdien per naujienas mato karo kadrus.

Tėvai yra įskaudinti, nes negali apsaugoti savo vaikų. Vaikams skauda, nes jie negali apsaugoti savo tėvų. Būtent tai aš ir pamačiau šioje nuotraukoje.