Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Karolina Motiejūnaitė: „Galėtume labiau įtraukti pasaulio lietuvius“

Karolina Motiejūnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras pradeda naują pokalbių ciklą, kuriame su užsienio lituanistinių mokyklų praktikantais kalbėsime apie pasaulio lietuvių gyvenimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui tapo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. Politikos mokslų absolventė Karolina Motiejūnaitė praktiką atliko Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinėje mokykloje. Su ja kalbėjomės apie draugišką Vašingtono lietuvių bendruomenę, būdus, kaip motyvuoti vaikus mokytis lietuvių kalbos, ir simbolius, per kuriuos JAV lietuviai mato mūsų šalį. 

Kaip tau kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo lituanistinių praktikų programoje?

Apie programą buvau girdėjusi jau seniai, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) grupėje vis kas nors pasidalydavo informacija apie tai. Būdama studentė svarsčiau tokios praktikos galimybę, bet tada nesijaučiau pasirengusi. Baigdama bakalauro studijas nusprendžiau metus neieškoti darbo Lietuvoje ir nestudijuoti. Pirmą semestrą praleidau Graikijoje, kur atlikau praktiką Lietuvos ambasadoje. Svarsčiau, ką veikti vėliau. Keletas bičiulių buvo išvykę atlikti praktikos pagal minėtą programą, jų patirtis labai skyrėsi. Akademinėje bendruomenėje vyrauja požiūris, kad lituanistinės mokyklos – tai gintariukai, cepelinai ir krepšinis. Norėjosi išsiaiškinti, ar tai tiesa. Kaip politikos mokslų absolventei rūpėjo įsigilinti į užsienio lietuvių gyvenimą, identitetą, pagyventi kitoje kultūroje. 

JAV praleidau septynis mėnesius, tai buvo trečias ilgesnis mano išvykimas iš Lietuvos. Pirmus keturis mėnesius gyvenau priimančioje šeimoje, mama – lietuvė, tėtis – amerikietis ir dvi jų dukros. Per šeimą lengviau įsilieti į kitą kultūrą, nes, užuot bandęs susikurti savo socialinį ratą, susirasti draugų, esi įstumtas į situaciją, kurioje neatsidurtum kitomis aplinkybėmis. 

Kodėl pasirinkai būtent Vašingtoną?

Pirmasis mano pasirinkimas buvo San Francisko lituanistinė mokykla, o Vašingtono Kristijono Donelaičio mokykla buvo antrasis, tačiau nesigailiu, kad pakliuvau čia. Vašingtone yra dvi lituanistinės mokyklos, Kristijono Donelaičio lituanistinė mokykla yra istorinė, šiemet jai sukako 60 metų. Buvau girdėjusi puikių atsiliepimų iš buvusių šios mokyklos praktikančių. Norėjau miesto, kurio lietuvių bendruomenė būtų draugiška ir atvira. Aišku, traukė ir pats Vašingtonas, politiškai, istoriškai ir kultūriškai svarbus miestas. Daugiakultūris miestas, gyventi čia labai įdomu. 

Jau minėjai, kad Kristijono Donelaičio lituanistinė mokykla turi gilias šaknis. Kuo dar ji išsiskiria? Kokie žmonės čia mokosi?

Mokykla šeštadieninė, mokosi 1–8 klasių moksleiviai. Vaikai mokykloje praleidžia 4–5 valandas, tad suprantama, kad per tiek laiko išmokyti juos lietuvių kalbos yra sudėtinga. Į mokyklą susirenka ne tik vaikai, bet ir tėvai, per pertraukas visi susėda prie bendro stalo ir vaišinasi. Kiekvieną rytą pradėdavome nuo Lietuvos himno. 

Svarbiausia lituanistinių mokyklų užduotis yra burti bendruomenę, ir tai itin juntama šioje mokykloje. Visi bendruomenės nariai buvo man labai draugiški, paslaugūs ir dėmesingi, nors aš tik atsitiktinė praktikantė. Man buvo didelis iššūkis dirbti su pirmokais ir antrokais, bet nuolat jutau kolegų palaikymą, gaudavau patarimų, užduočių vaikams. Negavau nė vieno man nepriklausančio darbo, jaučiausi labai įtraukta į bendruomenę, svarbi ir reikalinga, tai labai didino motyvaciją. Atvykau sausio 10 dieną, o jau po kelių dienų vyko bėgimas, skirtas Sausio 13-ajai. Vedžiau Vasario 16-osios renginį mokykloje, vėliau atstovavau mokyklai ir kituose minėjimuose: Vasario 16-osios minėjime Vašingtone ir Kovo 11-osios šventėje Baltimorėje. 

Karolina Motiejūnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Baltimorės bendruomenėje dominuoja vyresni žmonės, nuo 60 iki 85 metų. Bendruomenės namuose yra didžiulė salė ir restoranas, kur galima suvalgyti cepelinų, išgerti lietuviško alaus. Dar apsilankiau tame pačiame pastate veikiančiame muziejuje. Ekskursiją man vedė mielas senukas, kuris lietuviškai kalba jau labai prastai, bet tikrai stengiasi tai daryti. Beje, savo bendruomenės namuose jie saugo autentiškus Jono Basanavičiaus akinius, tikrai galėtų labiau tai išreklamuoti. 

Mokyklą ir šventes jau minėjai, kuo dar išsiskiria Vašingtono lietuvių bendruomenė? 

Vašingtono bendruomenėje daugiau jaunesnių žmonių, nes dauguma emigrantų atvyko jau nepriklausomos Lietuvos laikais, nemažai dėl darbo ar praktikos, ir pasiliko. Svarbus bendruomenės branduolys yra moterys, ištekėjusios už amerikiečių. 

Valstybinės šventės ir mokykla labai vienija žmones. Bendruomenėje yra daug draugų kompanijų, kurios imasi ir bendrų veiklų. Tai ypač jutau gyvendama mane priėmusioje šeimoje: per vaikų gimtadienius rengiamos šventės bendraklasiams, draugams ir atskirai draugams lietuviams. Dauguma šios šeimos mamos draugių taip pat yra lietuvės. 

Kokios mokinių lietuvių kalbos žinios? Ar jie yra motyvuoti mokytis? 

Dirbau su pirmokais ir antrokais, o mane priėmusioje šeimoje auga dvi mergaitės, tuo metu penktokė ir aštuntokė, lankančios lituanistinę mokyklą, tad mačiau įvairių situacijų. 

Maniau, kad mano darbo pradžia bus paprasta, bet lengva nebuvo. Reikėjo laiko, kol supratau, kaip sudominti mokinius. Lituanistinę mokyklą lankantys vaikai dažniausiai gyvena mišriose šeimose, kai kurie Lietuvoje niekada nesilankė ir nejaučia poreikio mokytis keistos šalies kalbos, kuri nėra naudinga žvelgiant pragmatiškai. Kas apskritai nori eiti į mokyklą šeštadienį? Vyresnės mergaitės pasakojo, kad pradžioje nenorėjo eiti į mokyklą, bet dabar jau nori – dėl draugų. 

Neatrodo, kad mažesniems vaikams rūpėtų lietuvių kultūra. Tai svarbu tėvams, jie nori, kad vaikai mokėtų lietuviškai. Jeigu namie kalbama lietuviškai, vaikai ir mokykloje puikiai kalba. Mišriose šeimose gerokai sudėtingiau. Vaikai lanko amerikietiškus darželius ir mokyklas, tėvai dirba visą dieną. Su vaikais reikia užsiimti, kad jie kalbėtų lietuviškai. 

Mane priėmusioje šeimoje mergaitės laisvai kalba lietuviškai, nes mama dirba namie, su jomis kalba lietuviškai, anksčiau turėjo lietuves aukles. Bet dauguma vaikų kalba prastokai, keturios valandos mokykloje šiek tiek naudos duoda, bet ne tiek, kiek kasdienis mokymasis. 

Karolina Motiejūnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Svarbiausia mano užduotis buvo auginti mokinių motyvaciją. Stengdavausi vaikus įtraukti į mokymąsi per žaidimus, interaktyvias užduotis: padarai užduotį – gauni lipduką, surinkęs tris lipdukus gauni žaisliuką. Tai gera motyvacija. 

Labiausiai man palengvėjo, kai supratau, kas jiems patinka, geriau pažinau charakterius. Grupė buvo nedidelė, aštuoni mokiniai (du puikiai mokantys lietuvių kalbą) ir dar asistentas, todėl galėjau atsižvelgti į individualius vaikų poreikius. Stebėjau, kurie dalykai kuriems mokiniams geriausiai sekasi, kokias užduotis jie mėgsta atlikti. Įprastose mokyklose, kur daug mokinių, taip dirbti nepavyktų. 

Kas mokiniams sunkiausia mokantis lietuvių kalbos?

Abėcėlė – y ilgoji, raidės su varnelėmis. Ilgi ir rečiau kasdienėje kalboje, bet vadovėliuose pasitaikantys žodžiai. Pastebėjau, kad neaiškų žodį vaikams lengviau suvokti ne tiesiogiai išverčiant, bet išaiškinus prasmę. 

Kokį įspūdį paliko gyvenimas Vašingtone?

Pirmus keturis mėnesius gyvenau su mane priėmusia šeima, todėl galėjau pažinti amerikietišką kultūrą. Pamačiau amerikietišką svajonę – šeimos gyvenimą priemiestyje su dviem vaikais. Susidarė įspūdis, kad Lietuvoje vaikai yra daug savarankiškesni negu JAV, nors, aišku, šeima šeimai nelygi.

Likę trys mėnesiai buvo kitokie. Iš aukštesnės viduriniosios klasės baltųjų rajono persikėliau nors ir į gerą rajoną, bet į daugiakultūrę aplinką. Tos patirtys atskleidė dvi Amerikas. Gyvendamas priemiestyje gali kai kurių problemų tiesiog nematyti, nes su jomis nesusiduri. 

Kai gyvenau viena, daug laiko praleisdavau mieste. Man labai patiko amerikiečių draugiškumas: susitikę gatvėje sveikinasi, pagiria aprangą ar plaukus. Amerikoje gaji trumpų pasiplepėjimų kultūra: „Labas, kaip gyveni?“, nors iš tikrųjų niekam neįdomu, kaip tu gyveni, tai tik mandagus būdas pasisveikinti. Iš pradžių nuoširdžiai atsakydavau į klausimą, kol supratau, kad ne tai svarbu žmonėms. Labai ekstravertiška kultūra. Galėdavau viena nueiti į barą ar kavinę, visada kas nors prieidavo pakalbinti, bent jau barmenas. Žmonės gal ne visada gilinasi į tai, ką kalbi, bet jie tikrai draugiški, noriai bendrauja. 

Dažnai užsukdavau pas draugę, kuri iki man atvykstant mokė „mano“ vaikus lituanistinėje mokykloje, o tuo metu dirbo skandinavų restorane. Užsimezgė ryšiai su jos vadovu, bendradarbiais, dalyvaudavau restorano vakarėliuose. Nesvarbu, kad ten nedirbau, užtekdavo to, jog dažnai lankausi. 

Karolina Motiejūnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vašingtone yra labai daug puikių muziejų. Pats miestas patogiai suplanuotas, primena Europą: modernūs pastatai išsidėstę vienoje Potomako upės pusėje, kitoje pusėje – senesnė miesto dalis. Miestas jaukus, žmonės draugiški, gera atmosfera. Gal truputį nuobodoka, bet gal taip pasirodė ir dėl to, kad nemažai laiko čia praleidau per pandemiją. 

Ką mes gyvendami Lietuvoje galime padaryti, kad pasaulio lietuviai jaustųsi Lietuvos dalimi?

Jau minėjau tą stereotipą, su kuriuo susidūriau akademinėje bendruomenėje, kad JAV lietuviai yra gintariukai, cepelinai ir krepšinis. Negaliu to visiškai paneigti, dalis tiesos yra. Manau, kad daug pasaulio lietuvių prisimena Lietuvą tokią, kokia ji buvo jiems išvykstant. Nesvarbu, kad nemaža dalis jų kartą ar du per metus apsilanko Lietuvoje, bet nuolat negyvendami išlaiko senąjį vaizdą ir žvelgia per simbolius. Juk grįžęs lankai tėvus, gimines, esi tam pačiam rate, iš kurio išvažiavai prieš daug metų, todėl sunkiau matyti pokyčius, ne visi ir nori juos matyti. 

Vyriausiajai JAV lietuvių kartai Lietuva yra miškai, kloniai, kalnai, dainos, gintarai, tautinis kostiumas. 90-ųjų kartai – krepšinis, Marijonas Mikutavičius, minėtieji gintarai, cepelinai. Cepelinus pirmus mėnesius Amerikoje valgiau turbūt dažniau negu Lietuvoje. 

Kol nėra naujų simbolių, tol naudojami senieji, kurie ne itin atskleidžia lietuviškumą. Man ir pačiai iki galo neaišku, kas yra lietuviškumas, kaip galima jį apibrėžti, ar iš viso tą reikia daryti. 

Galėtume labiau įtraukti pasaulio lietuvius. Mūsų programa yra vienas iš būdų tai padaryti: atvyksta praktikantė ir papasakoja, koks dabar gyvenimas Lietuvoje. Pasakoja apie pokyčius, savo patirtis, naują požiūrį – bendruomenės žmonėms tai įdomu. Tiek mokykloje, tiek mane globojusioje šeimoje daug kalbėdavome apie Lietuvą. Įvairūs mainai yra viena geriausių galimybių tą ryšį stiprinti. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokios patirtys per septynis Vašingtone praleistus mėnesius praturtino labiausiai?

Pats mokytojavimas daug ko išmokė: kantrybės, prisitaikymo, kūrybiškumo. Gyvenimas JAV leido suprasti, kad man gyvenime labai svarbu saviraiška. Sutikau daug puikių žmonių tiek iš lietuvių bendruomenės, tiek iš kitur, kuriuos prisiminsiu ir jie mane prisimins ir po kelerių metų. Su viena bičiule susitarėme susitikti, kai ji lankys šeimą Lietuvoje, eisime valgyti bulvinių blynų. 

Aišku, praturtino kelionės. Dėl pandemijos nepavyko keliauti tiek daug, kiek planavau, bet džiaugiuosi pamačiusi šiek tiek Amerikos. 

Tai buvo kitokia patirtis, dėl kurios pradžioje teko išeiti iš komforto zonos, bet buvo verta. Ji padėjo užaugti kaip asmenybei, praturtino profesinėje srityje, nugludino charakterį, leido suprasti, kas man yra svarbu gyvenime, ką norėčiau veikti toliau.