2021 03 05

Karina Simonson

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Karolis Račkauskas-Vairas ir Lietuvos pasiuntinybė Pietų Afrikoje

Karolis Račkauskas-Vairas (dešinėje) su Avee Sanu, Pietų Afrikos atstovybės sekretoriumi. Venclovų namų-muziejaus archyvo nuotrauka

Dr. Karina Simonson yra menotyrininkė, Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytoja, tarpdisciplininių žydų ir Afrikos studijų tyrėja.

1931 m. birželio 5 d. britų laikraštis „The London Gazette“ paskelbė sąrašą naujų ambasadorių ir konsulų, pradėsiančių dirbti britų imperijos platybėse. Tarp jų Jo Didenybė karalius Jurgis V maloniai patvirtino ir Lietuvos konsulą Keiptaune Pietų Rodezijos kolonijai, Bečuanalendo protektoratui, Kenijos kolonijai ir protektoratui, Šiaurės Rodezijos protektoratui, Tanganikos teritorijai, Ugandos protektoratui, Pietų Vakarų Afrikos mandato teritorijai ir visai Pietų Afrikos Sąjungai poną Vladą Karolį Račkauską-Vairą.

Tačiau žinia buvo kiek pasenusi, nes Lietuvos konsulatas Pietų Afrikos Sąjungoje savo darbą pradėjo jau 1930 m. pradžioje. Stalo kalno papėdėje, viename gražiausių ir brangiausių Keiptauno rajonų, apgyvendintų išimtinai baltaisiais, duris atvėrė viena pirmųjų Rytų Europos pasiuntinybių Afrikoje. Anksčiau, 1896-aisiais, tik Rusija buvo užmezgusi diplomatinius santykius su Pietų Afrikos Sąjungos pirmtake Transvalio Respublika. Lenkija nuo 1929 m. turėjo konsulatą, bet K. Račkauskui-Vairui atvykus dirbti jis jau buvo uždaromas dėl per brangaus išlaikymo, paliekant tik garbės konsulą. Nuo 1929 m. tris garbės konsulus Johanesburge, Durbane ir Keiptaune turėjo ir Latvija. Konsulate pradėjo darbuotis Augustino Voldemaro paskirtas ir neseniai iš Lietuvos pasiuntinybės Londone atplaukęs K. Račkauskas-Vairas (1882–1970) bei jo sekretorius Aleksandras Rudzinskas. Vietoje prie konsulato darbo prisijungė ir sekretorius Avee Sanas.

Konsulato darbo tikslas buvo nustatytas aiškiai – Pietų Afrikoje jau tuo metu gyveno nemažai žydų išeivių iš Lietuvos, tad buvo tikimasi sulaukti jų kapitalų investicijų Lietuvoje. K. Račkausko-Vairo buvo siūloma ir prekiauti lietuviškomis prekėmis, tokiomis kaip saldainiai (tai tuo metu jau sėkmingai darė Latvija, Estija, Čekoslovakija ir Rusija), džiovinti ir marinuoti grybai, rauginti agurkai ir kopūstai, obuoliai, bulvės, audiniai, avalynė. Kaip rašė K. Račkauskas-Vairas savo pranešime: „…atsirastų nemažas skaičius, kurie norėtų vien jau sentimento dėliai turėti Lietuvoje gamintus agurkus ir kopūstus.“ 1930 m. savo ekspedicijos po Afriką metu konsulate apsilankė ir žymus geografas bei keliautojas Kazys Pakštas.

Tačiau pritraukti į Lietuvą afrikietiškų pinigų nepavyko paaiškėjus, kad konsulatas tenai nereikalingas ir nuostolingas, todėl vyriausybė davė nurodymą 1932 m. pavasarį konsulatą uždaryti. Tačiau diplomatinė K. Račkausko-Vairo karjera baigėsi gėdingai. Vos po kelerių metų darbo jis buvo apkaltintas finansinėmis machinacijomis ir valstybės pinigų iššvaistymu. Konsulas savo ruožtu piktinosi, kad Užsienio reikalų ministerija jam skyrė per mažą algą ir nepakankamai pinigų „palaikyti neišvengiamus kurtuazijos ir reprezentacijos santykius su kitų kraštų konsulais.“ K. Račkauskui-Vairui buvo liepta grįžti į Kauną ir parvežti likusius pinigus, skirtus reprezentacijai bei kitiems konsulato reikalams. Bet jis grįžo be pinigų. Teisinosi, kad kelionėje jį apvogė (nuostolis siekė apie 50 tūkst. litų). Kauno valdžia tuo nepatikėjo ir iškėlė jam bylą dėl valstybės pinigų išeikvojimo. Teismas jį nuteisė trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjimo.

Prof. Tomas Venclova, kurio senelio brolis ir buvo K. Račkauskas-Vairas, savo 1986 m. kelionės metu po Pietų Afriką senose adresų knygose surado konsulato adresą ir aplankė tą vietą. O prisimindamas artimųjų pasakojimus sakė, kad Karolio antroji žmona anglė gražuolė Ida Harris buvo labai išlaidi ir vyras niekaip negalėjo atsispirti jos norams. Todėl yra tikimybė, kad taip buvo priverstas „pasiskolinti“ valdiškų pinigų. 

Uždarius konsulatą Keiptaune dar kurį laiką, iki 1940 m., tačiau jau kitu adresu, miesto centre, veikė konsulinis skyrius, kuriame dirbo švedas Axelis Lindstromas. Johanesburge nuo 1932 iki 1940 m. veikė Lietuvos garbės konsulatas, garbės konsulu jame buvo paskirtas škotas Charlesas Robertas McGillivray.

Lietuvos atstovybės konsulatas Pietų Afrikoje. Venclovų namų-muziejaus archyvo nuotrauka

1957 m. jau sovietų Lietuvoje pasirodė K. Račkausko-Vairo kūrybos rinktinė, kurioje yra ir du pasakojimai apie jo gyvenimą Pietų Afrikoje. Pirmąjį apsakymą „Pietų Afrikoje, nuo Madeiros iki Gerosios Vilties kyšulio“ autorius pradeda aprašydamas savo keturiolikos dienų kelionę laivu 1929 m. žiemą iš Sautamptono į Keiptauną britų laivybos kompanijai „Union Castle“ priklausančiu „Arundel Castle“ garlaiviu, kaip tuomet plaukė dauguma keliaujančiųjų į Pietų Afriką.

Iš pradžių jis skiria laiko pasakodamas apie transatlantinę vergų prekybą ir jos žiaurumus, nors kelis kartus suklysta teigdamas, kad ši vyko ir Pietų Afrikoje. Nors autorius kritiškai apie ją atsiliepia, bet čia labiau jaučiasi rinktinės publikavimo metu vyravusios sovietų ideologijos įtaka negu kritinis paties autoriaus žvilgsnis: „Ir taip ėjo ta prekyba žmonėmis, atžymėta juodųjų žmonių ašaromis ir krauju ir nešanti pelną Liverpuliui, Bristoliui, Filadelfijai.“ 

Toliau K. Račkauskas-Vairas pereina prie Pietų Afrikos istorijos, t .y. tuo metu populiarios jos eurocentrinės versijos – nuo tada, kai šalį palietė europiečio koja. Jis detaliai atpasakoja įvairius karus ir susirėmimus ne tik tarp kolonistų britų bei olandų, bet ir su vietinėmis gentimis, ypač zulu. Ir pabaigia Pietų Afrikos Sąjungos įkūrimu, kuri įvyko ne taip seniai prieš jam pačiam atvykstant į šalį. 

Laive jis rašo sutikęs gydytoją žydą Jozefą Bermaną iš Vilkaviškio, kuris jam šiek papasakoja apie bendruomenės gyvenimą Keiptaune. Pasak jo, tuo metu Pietų Afrikoje jau gyveno apie 70–80 tūkst. išeivių iš Lietuvos, tarp jų – ir 300 lietuvių. Pasakoja jis ir apie didžiausius šalies miestus, jų įkūrimo istorijas, kviečia būtinai apsilankyti „naujosios civilizacijos stebukle“ Johanesburge. Išsako savo nuomonę ir apie „baltus skurdžius“. Vėliau K. Račkauskas-Vairas susipažįsta ir su gydytojo tėvu – Eliju Bermanu, „biznieriumi“ iš Stelenbošo, dar kalbančiu lietuviškai.

Kiti pora puslapių skirti pirmiesiems įspūdžiams artėjant prie Keiptauno krantų. Gydytojas įvardija uostą juosiančius kalnus – Dvylika Apaštalų, Stalo kalnas, Liūto galva – tokie jų pavadinimai išliko iki šiol. Po to K. Račkauskas-Vairas detaliai aprašo savo susitikimą su gydytoju ir jo tėvu jau mieste, jiems aprodant miesto įžymiąsias vietas. Iš karto išryškėja ir jų santykiai su vietiniais juodaodžiais. Kai tėvui Bermanui pametus piniginę jam šią grąžina afrikietis, tas labai nustemba ir nori už tai sumokėti. Tačiau vyras atsisako pinigų ir nueina. Ta proga Jozefas pakomentuoja: „O ar aš tau nesakiau, tėve? Tarp negrų yra ir nesavanaudžių žmonių! Tu visada ne taip apie juos kalbi.“ „Čia išimtis, sūnau, tiktai išimtis. Iš tūkstančio viena išimtis!“

Šią augančią tarprasinę įtampą puikiai iliustruoja 1931 m. priimtas filmų cenzūros įstatymas, kuris, be kitų įprastų draudžiamų vaizduoti kategorijų, tokių kaip (pasak K. Račkausko-Vairo) „aistringos meiliškos scenos“ ir „scenos taip vadinamam ‚nakties gyvenimui‘ piešti“, įvardija ir „bokso scenas tarp baltų ir spalvotų žmonių“ bei „europiečių ir neeuropiečių mišrių vedybų scenas“.

Nemažai dėmesio K. Račkauskas-Vairas skiria ir savo kelionei po šalį – nuo Keiptauno per Bliumfonteiną, Johanesburgą, Pretoriją iki Durbano ir atgal į Keiptauną. Pakeliui aplankęs buvusį žymų stručių auginimo miestą Kolsbergą, vietinio Lietuvos žydo Štromo vos nebuvo įkalbėtas nusipirkti porą stručių: „O kur gi aš juos dėčiau? – klausiu. „Auginkite, paskui pasiųskite į Lietuvą. Ar pas jus nėra zoologijos sodo? Tik įsivaizduokite, kaip tai būtų gražu: po jūsų zoologijos sodą stypinėja toks milžiniškas paukštis! Ir jūsų atsiųstas!..“

Pakeliui K. Račkauskas-Vairas aplanko ir stambų ūkininką misterį Lou, turintį 50 tūkst. hektarų žemės, auginantį avis, kurio vaikai mokosi Oksforde. Toliau, keliaudamas į Kimberlio deimantų kasyklas, detaliai pasakoja šių brangakmenių išgavimo būdą ir istoriją. Jau tada Pietų Afrika buvo svarbiausias deimantų gamintojas pasaulyje – jai tekdavo apie 95–98 proc. pasaulinės produkcijos. Toliau važiuodamas K. Račkauskas-Vairas rašo ir apie trečią savo sutiktą Lietuvos žydą – atseit jam, kaip svečiui iš Lietuvos, trigubai pakėlusį kainas viešbučio savininką Baigelį iš Kražių. 

Vertėjas, diplomatas Karolis Račkauskas-Vairas prie darbo stalo 1957 m. gegužės 7 d. Venclovų namų-muziejaus archyvo nuotrauka
Karolis Račkauskas-Vairas su Ida Harris sutuoktuvių metu 1926 m. liepos 2 d. Londone. Venclovų namų-muziejaus archyvo nuotrauka

Pagaliau atvykęs į Johanesburgą K. Račkauskas-Vairas neslepia savo nuostabos: „Puikiausios gatvės, didžiuliai parkai, liuksusiniai baltųjų turtuolių rūmai, jų įstaigoms skirti dangoraižiai, puikiausi viešbučiai ir restoranai, judėjimui gatvėse reguliuoti tobuliausiai mechanizuoti šviesoforai, nedideliame miesto plote (apie 10 kv. km) kelios dešimtys tūkstančių liuksusinių automobilių – štai ką modernioji civilizacija davė turtingiausiam pasaulyje miestui.“

Jis atkreipia dėmesį ir į įvairias rasinės diskriminacijos formas, nors jo kalba apie tai vėlgi yra akivaizdžiai paveikta sovietų ideologijos: „Pietų Afrikos baltasis kapitalistas“, „pakvipęs ir manikiūriuotas Johanesburgo dabita“, „pasipiktinimą kelia baisios negrų lūšnos“ ir pan. Johanesburge jam pavyko surasti ir Pietų Afrikos lietuvių draugiją, sujungusią kelias lietuviškas šeimas, dirbančias vietinėse siuvyklose ir restoranuose.

Pasakodamas apie miestą K. Račkauskas-Vairas negali neskirti dėmesio šalia esančioms aukso kasykloms, aukso kainai ir jo išgavimui, ypač turint omenyje, kad tuo metu auksas sudarė 70 proc. viso šalies eksporto. Toliau važiuodamas į Durbaną, miestą prie Indijos vandenyno, jis pasakoja tenai 20 metų gyvenusio Mahatmos Gandhi istoriją.

Kitame apsakyme iš tos pačios rinktinės K. Račkauskas-Vairas pasakoja apie savo susitikimą su Bernardu Shaw. Nors žymusis rašytojas 1932 m. atvyko į Pietų Afriką pailsėti, vis tiek surengė keletą viešų renginių. Karolis su juo susitiko Keiptauno universiteto klube, o jo metu B. Shaw pavadinus Baltijos regioną „fašistinėmis bulvių respublikomis“ K. Račkauskas-Vairas taip ir nesuprato, ar čia buvo pasakyta juokais, ar rimtai. Vėliau B. Shaw tik pridūrė, kad ir jo gimtoji Airija yra vadinama bulvių kraštu, todėl lietuviams nederėtų įsižeisti.

1958 m. „Pergalės“ žurnalo aštuntame numeryje pasirodė dar vienas K. Račkausko-Vairo apsakymas apie jo afrikietišką laikotarpį, pavadintas „Mano bičiulis iš Liusikisikio“. Tai šiltas pasakojimas apie K. Račkausko-Vairo pažintį su konsulate dirbusiu zulu vyru Julatu Ngamba. Šis tekstas yra turtinga medžiaga bandant suvokti K. Račkausko-Vairo požiūrį į tarprasinius santykius. Viena vertus, rašytojas stengiasi save pateikti kaip kitokį, geresnį negu britų „ponai“: „Europiečiui juodieji žmonės beveik visada atrodo vienodi. Jis negreit pastebi charakteringus jų veido bruožus, jų šypsnio niuansus. Bet taip yra tik paviršutiniškai pažvelgus į juodąjį žmogų. Iš tikrųjų gi juos skiria ir jų bruožus išryškina lūpų virptelėjimas, paakių raukšlelės, veido dalių proporcija.“ 

Kita vertus, jo kalba pilna klišių ir stereotipų, lydinčių daugumą to meto afrikiečių aprašymų: „nusišypsojęs, jis parodė nuostabiai baltus ir sveikus dantis“, „švelniais ir minkštais tarytum aksominiais panteros žingsniais“, „kur jūs išmokote taip gerai kalbėti angliškai“ ir pan. O ir konsulato ataskaitose jis apie afrikiečius atsiliepia labai paniekinamai. Pavyzdžiui, 1931 m. pranešime Londonui jis rašo: „[europiečio] padėtis yra sunki, kai prisieina konkuruoti su čiabuviu, pasitenkinančiu maistui keliais svarais kukurūzų (Kaffir corn) savaitėje, apdriskusiais rūbais apsirengimui ir palapine nakvynei.“ O jau po metu buvo paskelbtas Karnegio korporacijos finansuotas baltųjų Pietų Afrikos gyventojų skurdo tyrimas „Prasta baltųjų padėtis Pietų Afrikoje: Karnegio komisijos ataskaita“, kuriame buvo pateiktos rekomendacijos dėl segregacijos, vėliau prisidėjusios prie apartheido plano įtvirtinimo.

Venclovų muziejaus K. Račkausko-Vairo rinkinyje yra išlikusi jauno vyro nuotrauka, pavadinta „Konsulato sekretoriaus padėjėjas“. Gali būti, kad šis vyras, kurio vardo, deja, neišliko, ir tapo rašytojo apsakymo prototipu. Nors jis nuotraukoje yra pavaizduotas vilkintis bažnyčios patarnautojo drabužius, tačiau tuo metu dauguma mokyklų juodaodžiams buvo įsteigta katalikų ar anglikonų misionierių, ir pabaigę jie likdavo patarnauti, dažnai tuo pat metu įsidarbindami raštvedybos darbams pas baltuosius. 

Pietų Afrikos Respublikos sekretoriaus darbuotojas. Venclovų namų-muziejaus archyvo nuotrauka

Apsakymo pabaigoje K. Račkauskas-Vairas aprašo Julato įsitraukimą į pogrindinę politinę veiklą. Galbūt tai yra susiję su kaip tik tuo metu, 1930-aisiais, susiformavusia pagrindine apartheido pasipriešinimo jėga – Afrikos nacionaliniu kongresu (ANC), būtent jam po kelerių metų pradės vadovauti Nelsonas Mandela. Deja, apsakymas baigiasi liūdnai, Julatas Ngamba yra įkalinamas ketveriems metais už antivyriausybinę veiklą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Straipsnyje panaudota medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos, Venclovų namų-muziejaus rinkinio, Tomo Venclovos interviu.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.