2020 06 01

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

„Karštosios linijos“ savanorė: skambučių padaugėjo trigubai, o savanorių sumažėjo

„Būna dienų, kai rankos nusvyra, būna piktų skambučių, bet išmokau atsiriboti, to giliai nepriimti...“ – sako „Karštosios linijos“ 1808 savanorė EGLĖ BALEŽENTIENĖ, su kuria kalbamės apie savanorystę, globojant silpnuosius ir mažuosius, tapusią jai gyvenimo varikliu.

Eglė yra viena iš 2006 m. įsteigtos gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ iniciatorių, dabar vadovaujanti „Lesės“ organizacijai Kauno mieste. Už savo meilę gyvūnams mano pašnekovė yra laimėjusi labiausiai įkvepiančios Lietuvos moters prizą 2012 metais, kurį įsteigė tarptautinė kompanija L’Oreal su šūkiu: „Nes aš to verta!“ Už Eglės kandidatūrą tuomet balsavo daugybė Lietuvos žmonių: iš pradžių ji pateko į atrinktų moterų šimtuką, vėliau – į dešimtuką, o finale laimėjo pirmąją vietą ir kartu su dešimčia moterų laimėtojų iš kitų šalių vyko į Paryžių. Visų šių prasmingai veiklai įkvepiančių moterų nuotraukos iki šiol puošia Paryžiaus Šarlio de Golio oro uostą.

Egle, kiek gyvūnų šiuo metu gyvena Jūsų namuose?

Eglė Baležentienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gal kokie aštuoni? Dvi katės, invalidukas vilkinis šuo, vėžlys, papūga, kuri save nusipešiojo, triušis ir visa krūva žuvyčių. Kiek save atsimenu, dar pradinėse klasėse sakydavau, kad noriu būti gyvuliukų gydytoja. Studijavau Veterinarijos akademijoje šešerius metus, baigusi studijas dirbau Kauno zoologijos sode. Svajojau įsteigti gyvūnų prieglaudą. Pirmoji tokia organizacija Lietuvoje buvo gyvūnų globos namai „Pifas“, į kuriuos atėjau dirbti po pusmečio nuo jų įsteigimo. Vėliau jis išsiskaidė į „Lesę“, „SOS gyvūnai“, „Tautmilės prieglaudėlę“ ir kitas organizacijas, nes įvairūs steigėjai laikėsi skirtingos nuomonės dėl tolesnės veiklos. Aš tuomet pasirinkau „Lesę“, kuri buvo Vilniuje, pasisiūlydama jos vadovei įsteigti padalinį Kaune. „Lesė“ veikia jau devynerius metus.

Gyvūnų globos namų „Lesė“ savanoriai. Eglės Baležentienės asmeninio archyvo nuotrauka

Globodami gyvūnus „Lesėje“ dirbome savanoriškais pagrindais ir įkūrėme senjorų gyvūnų globos namus – pirmuosius tokius namus, kuriuose glaudžiasi seni gyvūnai. Iki „Pifo“ Lietuvoje benamių gyvūnų globos namų nebuvo, jais rūpinosi karantinavimo tarnybos, kurios neieškojo jiems namų ar globėjų, o paprasčiausiai po kelių dienų juos užmigdydavo. Aleksoto gyvūnų prieglauda ypač žiauriai elgėsi su gyvūnais: jų net nemigdydavo, o užmušdavo elektra. O dabartinės gyvūnų prieglaudos rūpinasi gyvūnais, ieško jiems globėjų, gydo. Pastebėjau, kad labai gausėja senų išmetamų gyvūnų. Žmonės galvoja, kad gyvūnas turi atlikti tam tikras funkcijas sargavimo, medžioklės ar talkinti įvairioms tarnyboms. Pas mus globos namuose yra grynaveislė vilkinė kalytė, trylika metų atitarnavusi saugojant kalinius. Kai jau ji nebegalėjo atlikti savo funkcijų, ją atvežė užmigdyti. Tad mes įsteigėme vienintelę Lietuvoje prieglaudą senjorams gyvūnams, išsipirkome pastatus. Žmonės mums aukojo 20 000 eurų, susidomėjo žiniasklaida, ir dabar mes turime savo namus.

Esate keturių vaikų mama, auginote ir rūpinotės dar dviem globotiniais. Iš kur atrandate laiko dabartinei savanorystei „Karštojoje linijoje“?

Auginau mergaitę iki aštuoniolikos metų, taip pat ir jos brolį. Ją atvedė mano dukra, sakydama, kad mergaitė auga pas senelius, gauna juodos duonos riekutę ir pasiskina svogūnų. Auginau ją, o brolį pasiimdavau per atostogas, šventes. Su ta mergaite susipykome, nes ji pradėjo gerti sulaukusi aštuoniolikos. Paprašiau nustoti gerti, bet ji grįžo pas senelius. Po metų susitaikėme, priėmiau ją vėl, bet gėrimai nesiliovė. Skaudžiausia buvo tai, kad jai įsikurti pirkdavau daiktų, kuriuos ji pardavinėdavo ir pragerdavo. Labai liūdna, bet dabar jau ji yra pasigimdžiusi tris vaikus, ir visi jie atimti iš jos…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Laiko savanorystei galima atrasti, susidėliojus savo prioritetus. Jei nenori paskambinti žmogui ir pakalbėti bent kelias minutes, tu visuomet tam atrasi visokių priežasčių. Tikrai sunku, tikrai pavargstu, bet savanorystė nėra svetimas dalykas. „Lesėje“ esu įdarbinta tik pastaruosius trejus metus, o iki tol dirbau kaip savanorė.

Savanoriauti į „Karštąją liniją“ išėjau dėl to, kad studijuoju, rengiuosi tapti paramedike. Pajutau, kad vis bėgi, darai, bet ateina laikas, kai kažkas tave turi uždegti iš naujo. Pajutau, kad į „Lesę“ skubu kaip į darbą, pagalvojau, kad man reikia kažko naujo gyvenime. Medicina man nėra svetimas dalykas, teko globoti kelis žmones iki jų mirties, tad pagalvojau, kad medicinos žinios nepakenks. Turiu gyvūnų prižiūrėtojo specialybę, tad įstojau gerais pažymiais. Prasidėjus epidemijai, mums buvo pasiūlyta galimybė savanoriauti, bendraujant su žmonėmis. Nuėjau pabandyti, o kadangi esu dirbusi dispečere, tai bendravimas telefonu su įvairiais žmonėmis man nebuvo svetimas. Galiu išklausyti, nuraminti, nors dirbu ir ne psichologinėje linijoje. Kol kas neblogai sekasi, nors ir pavargstu. Tokią savanorystę rekomenduočiau ir jaunimui, nes matau, kad jis aptingęs: telefonai, feisbukai, nenoras kur nors išeiti.

Kodėl žmonės skambina į „Karštąją liniją“?

Skambina žmonės, norintys pasidaryti tyrimus (dėl COVID-19, – red. past.). Tad mums reikia nemažai išmanyti ir apie saviizoliaciją, apie tai, ką reikia daryti grįžus iš užsienio, kur pranešti apie nusižengimus. Taip buvo pradžioje, tačiau dabar jau daugiausia skambina žmonės, kurie nori atlikti tyrimus.

Pradžioje buvo didžiulė panika. Jei tik truputį pakilo temperatūra, atsirado sloga, pradėjo perštėti gerklę, ir žmonėms jau atrodė, kad jie apsikrėtę tuo virusu, nes jo požymiai būtent tokie. Žmonės matuodavosi temperatūrą kas dvi valandas. Dabar panika atslūgo, registruotis į mūsų liniją daugiausia pasiūlo šeimos gydytojai. Dabar mums skambina visi, kurie rengiasi planinėms operacijoms, įvairioms procedūroms, dirba su vaikais. Skambina ir gydytojai, slaugytojai, kuriems tuos tyrimus atlieka kas savaitę. Kurie buvo susirgę, darosi pakartotinius tyrimus du kartus. Skambina ir tolimųjų reisų vairuotojai, grįžtantys iš užsienio. Nors jaučiantieji tuos tiesioginius simptomus skambina daug rečiau, skambučių padaugėjo gal trigubai. O savanorių sumažėjo… Tą galėčiau palyginti ir su gyvūnų globos namais: kai tik kas nors atsiranda naujo, daugybė žmonių puola į pagalbą, o vėliau tų entuziastų mažėja. Taigi, varginantis darbas sėdėti šešias valandas prie telefono.

Ar nebijote perdegti?

Aš dirbu dvi dienas per savaitę po šešias valandas. Stengiuosi susidėlioti laiką taip, kad jo liktų ir namams, ir darbui, ir mokslams, ir savanorystei. Labai daug skaitau apie saviugdą, domiuosi, kaip pradėti dieną, kokiomis mintimis, kaip neįsileisti negatyvo, ir tai man padeda. Nežinau, ar perdegsiu, bet turiu tikslų, kuriuos užsibrėžusi paprastai įvykdau. Pabaigusi mokslus noriu įsidarbinti į Greitosios pagalbos stotį dispečere. Kai yra tikslas, jis tampa varikliu.

Eglė Baležentienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Būna dienų, kai rankos nusvyra, būna piktų skambučių, bet išmokau atsiriboti, to giliai nepriimti. Žmonės pikti, nes daugelis prarado darbus, sugriuvo planai, atsirado paskolų, dabar daug kas nepavyksta. Jie skambina į „Karštąją liniją“ su didelėmis pretenzijomis, reikalauja, kad mes susisiektume su Vyriausybe. Žmonės apimti nevilties, kai kas, praradęs darbą užsienyje, grįžo į tėvynę, susiduria su problemomis, kurias buvo jau pamiršęs. Tuomet pyksta ant viso pasaulio, o kenčia tas, kuris sėdi prie telefono. Ir kai bandau pasakyti, kad gal ir aš esu netekusi darbo, bet bandau kalbėti ir padėti, tai dar labiau supyksta. O numesti ragelio negali, privalai išklausyti. Bet tikrai ne visi tokie pikti, yra ir malonių žmonių.

Pastebėjau, kad aplinkiniai pasikeitę, piktesni, sako, kad jaučiasi kaip uždaryti dideliame kalėjime, suvaržyti, jaučiantys vidinį sąstingį. Uždaryti į karantiną ir girdintys tik blogas naujienas žmonės jaučiasi blogai. Pastebėjau, kad parduotuvėse jie šalinasi vienas kito. Tai nėra ta geroji karantino pusė. Tie, kurie anksčiau daug keliaudavo su vaikais, dabar nebegali važiuoti, nes turi sėdėti su jais namie. Gyvenimas pasikeitė, nors mano darbai nesustojo, veiklos turiu daugiau nei iki karantino.