2020 12 19

XFM radijas

Garso įrašo trukmė:

30 min.

„Kartu saldu“. Įsipareigojimo svoris

Kristina ir Mindaugas Pikūnai. XFM radijo nuotrauka

XFM radijo laidoje „Kartu saldu“ vedėjai Kristina ir Mindaugas Pikūnai diskutuoja apie įsipareigojimą, kuris visuomet turi du aspektus. Vienas – kad pasišvenčiama kokiam nors tikslui, o kitas – kad įsipareigojimas yra įsitraukimas, kuris apriboja veiksmų laisvę.

Dauguma gyvenime ieško pasimėgavimo, vartotojiško lengvumo, todėl įsipareigoti santykiuose gali pasirodyti pernelyg sudėtinga. Vis dėlto Mindaugas dalijasi vieno savo draugo mintimi: „Jeigu pavargsti kažką darydamas, vadinasi, kažką ne taip darai.“ Žmonės, ypač krikščionys, dažnai blaškosi tarp dviejų kraštutinumų – vertybėmis paremtas gyvenimas arba yra sunki našta, arba įsivaizduojama,  kad viskas turi būti labai lengva. Pasišventimo pamatas visuomet yra meilė. Iškyla klausimas: jeigu myli, ar turi pasirinkimo laisvę? Jėzus savo noru paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus – iš kitos pusės, jį skatino meilė, dėl kurios Jis neturėjo kito pasirinkimo. Jeigu pasišventimas, įsipareigojimas kyla ne iš meilės, jis iš tiesų be galo sunkus. Meilė padaro jį prasmingą.

Būna taip, kad po kurio laiko pasišventimas, aistra kitam žmogui išblėsta. Prie altoriaus įsipareigojama visam gyvenimui – pradžioje yra didžiulis noras, tačiau ilgainiui kasdieniams dalykams pritrūksta energijos. Kaip savo knygoje „Džiaugsmas augti“ rašo Claudio Mina, susidūrus su savo vidiniais charakterio bruožais, dėl kurių sunku įsipareigoti, tai tampa alibi – nedaryti, nes per sunku. Mindaugas sako: „Pasišventimas galbūt iš pradžių atrodo kaip auka, tau reikia apriboti savo džiaugsmą, savo komfortą – bet nepamirškime ir grąžos.“ Pavyzdžiui, nesinori išlipti iš lovos naktį, kai verkia vaikai, tačiau jais pasirūpinus ateina pasitenkinimas. Kiti geri dalykai gaunami tik ilgalaikėje perspektyvoje. Vieni pasitenkinimai baigiasi greičiau, kiti tęsiasi ilgiau.

Pasak laidos vedėjų, požiūris į įsipareigojimą taip pat formuojamas tuo, kokia yra tavo patirtis, susijusi su atsakomybe, bei kokiomis vertybėmis tikima. Kartais reikia sustoti ir pamąstyti, kodėl nenorima įsipareigoti santykiams. Gebėjimą įsipareigoti galima žiūrėti ir kaip į charakterio savybę, išmoktą ar jau turimą. Jeigu žmogus buvo auklėjamas būti atsakingas, žodis „įsipareigoti“ jo negąsdins. Tėvai to moko ir savo pavyzdžiu, jų balse neturėtų skambėti nenoras tvarkytis. Vaikai stebi tėvų nesutarimus, bet jie turėtų taip pat matyti, kodėl įsipareigoti vienas kitam yra gera. Juk vaikai yra būsimi kieno nors sutuoktiniai.

Pixabay.com nuotrauka

Visa tai  susiję su vertybėmis – jeigu tau nemalonu ir sunku, galbūt ir nesvarbu. Kai įsimyli, neskaičiuoji laiko ir pinigų, išleistų dėl santykio kūrimo, tačiau, kai koks nors senukas paprašo paaukoti, staiga pasidaro sunku. Kristus moko: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 29–30). Tai, žinoma, yra Jėzaus kvietimas į mokinystę, bet tinka ir kalbant apie tarpusavio santykius.

Kristina ir Mindaugas Pikūnai klausytoją kviečia pamąstyti, koks pats turėtum būti santykyje, kad kitam žmogui įsipareigojimo jungas būtų lengvas. Nuo kiekvieno priklauso, koks bus tas buvimas kartu – sunkus ar lengvas, o kartais reikalingas lengvas kompromisas. Daug kas priklauso nuo geranoriškumo ir atvirumo – poroms reikia tarpusavyje kalbėtis. Norint pasišventusiai porai išlikti, ji turi norėti išsaugoti santykius. Tokiu atveju pora turi mažesnę tikimybę iširti ištikus bėdai.

Laidos pabaigoje Kristina teigia: „Man atrodo, kad mes turėtume būti įsipareigoję ir pasišventę ne santuokos, meilės idėjai, o iš tiesų santykiams. Nes gali atrodyti, kad su su santuoka viskas gerai: namai statomi, vaikai auginami, darbai ir projektai daromi – bet kas vyksta su mūsų santykiais?“

Parengė Kamilė Laučytė

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien