2021 08 11

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kartuvių Dievas

Mitingas prieš COVID-19 suvaldyti skirtus ribojimus ir kitas valdančiųjų iniciatyvas. Vilnius, 2021-08-10. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

„Šita kova yra šventa! – nuo scenos šaukia mitingo organizatorė, rodantį kryželį, anot jos, pašventintą ir perduotą kunigo. – Nesvarbu, ar jūs katalikai, pagonys ar laisvamaniai. Šita kova yra šventa!“ Netoli scenos tabaluoja kartuvių kilpos, skirtos „Lietuvos išdavikams“, o renginio oficialiajam laikui pasibaigus, organizatorių ir kitų kalbėtojų sukurstyti žmonės tęsia šventą kovą – gąsdina Seimo narius, stumdo žurnalistus, mėto akmenis ir butelius į žmonių pilną autobusą, policijos pareigūnus bei jų automobilius.

Rugpjūčio 10-ąją, dirbdamas redakcijoje, viena ausimi per jutubą klausiausi, ką kalbėjo susirinkusieji prie Seimo. Iš pradžių buvo kiek juokinga – ypač įstrigo rimtu balsu išsakytas reikalavimas panaikinti visas „liberalfašistines“ ministerijas ir vietoj jų įsteigti vienintelę – Šeimos ministeriją. Tačiau kuo toliau, tuo viskas darėsi rimčiau. Pagrindinė renginio organizatorė A. Astrauskaitė ir kiti kalbėtojai pažadėjo, kad „taikos nebus“, „bus karas fašistams“ ir kad „landsberginiai“ (suprask, valdantieji) nėra žmonės.

Na, o visa kita patys matėt ir girdėjot. Šiuo metu, kai rašau tekstą, yra po vidurnakčio, stebiu įvykius toliau. Nors šiaip būtų pakakę Seimo nario Andriaus Navicko įrašo feisbuke. Paskaitykit. Šventa kova visu savo šventumu.

„Taip, man gėda dėl tų kartuvių. Gėda dėl žmonių, persirengusių žydais su konclagerio uniformomis. Bet tauta nebegali tylėti.“ Maždaug tokius pasiteisinimus, kodėl dalyvavo mitinge (bent jau dienos metu), feisbuke parašė keli praktikuojantys katalikai. Ar tikrai tauta nesugeba nieko geriau? Man atrodo, kiekvienas save (ir savo tikėjimą) gerbiantis katalikas, vakar prie Seimo pamatęs kartuves, turėjo išsyk apsisukti ant kulno ir traukti kitur, protestuoti labiau krikščioniškomis priemonėmis.

Mitingas prieš COVID-19 suvaldyti skirtus ribojimus ir kitas valdančiųjų iniciatyvas. Vilnius, 2021-08-10. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Įdomu, ką broliai ir sesės katalikai galvoja dabar, pamatę pilnesnį visos dienos paveikslą. Jei grasinimų ir atviro smurto proveržiai jiems dar neįrodė, kad su „mokytojos Astros“, „Šeimų sąjūdžio“ ir panašių asmenų vertybėms Kristaus sekėjui ne pakeliui – tuomet išties liūdna.

Nebetinka tas ne kartą girdėtas argumentas: „Taip, jie nelabai krikščioniškai šneka, bet mes kovojame su tuo pačiu priešu.“ Gal geriau ieškok kitų sąjungininkų, nes tuoj, žmogau, pasidarysi žymiai pavojingesnis už savo priešą. Akmenys, kartuvės ir grasinimai – tai dėsningas „tęsinys“ visos tos viešos ir neviešos antikrikščioniškos retorikos, kurią reguliariai girdėjome nuo gegužės vidurio. Verta pabrėžti, kad „Šeimų sąjūdžio“ bei vakarykščio mitingo vadovai nė karto viešai neatsiribojo nuo smurto kurstytojų ir jų pareiškimų. Kur tau – juk mūsų žemės netryps purvinas fašisto batas. „Taikūs protestai“ liks tik pažadais, jeigu pavojingais tampančių mitingų organizatoriai matys, kad Bažnyčios nariai (ir net kunigai) juos palaiko. Šventa kova. Prie kurios noriai prisijungia ir vienas kitas Šventosios Rusios imperijos provokatorius.

Beje, „Šeimų sąjūdis“ rugsėjo mėnesį organizuoja savąjį protestą (į kurį turėtų susirinkti tie patys žmonės, protestavę vakar). Organizacija kviečia susitelkti, kovoti – viskas čia suprantama. Bet atkreipkite dėmesį į šio sąjūdžio atstovo Arvydo Daunio citatą: „Šiandien neturime kito kelio, kaip tik surėmę pečius atremti marą, kuris šiuo metu yra užgriuvęs mūsų bendrus namus. Gali būti ir taip, kad kažkas pasiaukos – to negalima atmesti. Bet tai bus amžinos šlovės nusipelnę žmonės, kurių vaikai ir vaikaičiai amžiais didžiuosis turėję tokius protėvius.“

Galbūt kažkas pasiaukos. Įdomu, ką turi omenyje gerbiamas A. Daunys. Kažkas pasiaukos kaip „Islamo valstybės“ „kovotojas“ su sprogmenų prikimšta kuprine? Ar kaip tas išgėręs pilietis, vakar keliskart demonstratyviai lindęs prie policijos pareigūno, rėkęs į akis ir kvietęs „nusiimt uniformą ir pasikalbėt“? Suprask, jei policininkas būtų neiškentęs ir bent kiek stumtelėjęs vyrą, šis būtų tapęs „auka“ (paskui rusakalbis jo draugas galų gale drąsuolį išsitempė lauk). Kažkas jau vakar turbūt bandė paaukoti ir savo vaiką, kai jį pastatė prieš pradedantį važiuoti A. Navicko automobilį.

Mitingas prieš COVID-19 suvaldyti skirtus ribojimus ir kitas valdančiųjų iniciatyvas. Vilnius, 2021-08-10. Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Tas minimas „pasiaukojimas“ ir „amžina šlovė“ krikščionių sąmonėje jau turėjo uždegti raudoną lemputę. Dar ryškesnė lemputė turėjo šviesti, pamačius kartuves ir Dovydo žvaigždes. Įtartinai spragsėti lemputė galėjo, kai renginyje už sceną ir aparatūrą buvo padėkota V. Uspaskichui – žmogui, kuris nuo Lietuvos teisėsaugos slapstėsi Rusijoje; ar kai į sceną lipo A. Paleckis. Neįtikėtina: protestas esą „svarbesnis už Sausio 13-ąją“, o jame kalba asmuo, skelbiantis, kad per Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“.

Tiesą sakant, per pastaruosius mėnesius tų raudonų lempučių buvo tiek daug, kad jų užtektų įžiebti kalėdinei eglei sostinės centre. Turiu viltį, kad dorus katalikus privers susimąstyti bent jau praeito vakaro ir nakties įvykiai. Man asmeniškai jie išmušė saugiklius galutinai.

Taip, piliečiai turi teisę protestuoti. Pasaulietinė valdžia nėra šventa karvė. Politikai tikrai kartais būna savanaudžiai korumpuoti šmikiai. Ir yra gerai priešintis įstatymams, jeigu matai, kad jie nukreipti prieš žmogaus orumą. Valdžia privalo tarnauti savo žmonėms – banali, bet teisinga taisyklė, kurią ne kartą akcentuoja ir Šventasis Raštas. Vis prisimenu pokalbį su bibliste Ingrida Gudauskiene; interviu vyko po to, kai buvęs Seimo narys Zbigniewas Jedinskis pareiškė, kad valdžiai reikia paklusti, nes ji yra iš Dievo (kaži, ar nepakeitė nuomonės, kai jo partija nebepakliuvo tarp valdančiųjų).

Valdžia tikrai yra iš Dievo. Ir dėl to (o ne nepaisant to) valdžia turi rodyti tarnaujančio Dievo – Jėzaus Kristaus – pavyzdį. Ir, jei to nėra, galime kritikuoti ar protestuoti. Bet tą daryti reikia civilizuotai, pagarbiai, o krikščioniui – netgi su meile, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Nekęsk nuodėmės, bet mylėk nusidėjėlį ir priešą – sena gera (ir sunki) krikščioniška taisyklė. Deja, vietoj to vakar matėm kartuves ir sukurstytą įtūžį. Jokio dialogo, jokio pasigailėjimo.

Liūdna, kai neapykanta prisidengiama Dievo vardu. Dievas su manimi, varau į priekį be stabdžių. Vykdau teisingumą. Bet čia visada pravartu sau pakartoti: siek teisingumo šioje žemėje, bet iš anksto niekam nekask kapo duobės, kad ir simbolinės. Neužmiršk, kad tikrasis Teisėjas yra Dievas. XXI amžiuje tokia samprata turbūt daugeliui kelia juoką ar pašaipą: koks tas jūsų mylintis Dievas, jeigu grasina paskutiniais teismais? Tačiau juokai baigiasi, kai vietoje Dievo į galutinio teisėjo sostą atsisėda žmogus.

Sąjūdžio mitingas. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

O juk taikiai ir „rezultatyviai“ protestuoti lietuviai tikrai sugeba: prisiminkime Sąjūdį ir Sausio 13-ąją, į kuriuos nesėkmingai bando lygiuotis „Šeimų sąjūdžio“ ir „mokytojos Astros“ komandos. Tuo metu buvau dar kūdikis, bet, kiek šiandien skaitau, matau ir klausausi liudininkų atsiminimų, suprantu, kad tai buvo iki graudulio taikūs, viltingi protestai. Ir kartu – ryžtingi, su konkrečiais siekiais, reikalavimais. Šiedu dalykai nesikirto tarpusavyje. Lietuvą atgavom ir apgynėm taikiu, „melodingu“ būdu – nors, atrodo, Sąjūdis turėjo visas moralines teises sovietų valdžios atstovus viešai keikti. Mažų mažiausiai.

Bet Sąjūdis nepasidavė provokacijoms, neragino smurtauti, nekėlė riaušių. Kai reikėjo, pasitelkė dainas, humorą, satyrą, ironiją, kitas vaizdingas priemones atkreipti dėmesį. Pamatėme, kad yra begalės įvairių būdų, kaip taikiai protestuoti ir priešintis. Sąjūdžio žmonės buvo gudrūs kaip žalčiai, bet neklastingi kaip balandžiai – ir tai pasiteisino. Kaskart, žiūrint to meto filmuotą vaizdo medžiagą, mane apima nuoširdus pasididžiavimas, kad esu lietuvis. Manau, kad, po trisdešimties metų prisiminę vakar dienos archyvus ir žiūrėdami, kaip į nepriklausomos Lietuvos pareigūnus ir demokratiškai išrinktus Seimo narius piliečiai mėto akmenis ir trispalves, tik svetimą gėdą tejausim.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kai pasaulis toks įsidirginęs, kai visi pavargę nuo pandemijų ir kitų sunkumų, kai žmonės pasiruošę vieni kitiems gerkles perkąsti, krikščionis tiesiog privalo būti „palaimintuoju taikdariu“. Protestuoti nekurstydamas smurto. Išklausyti kitą nerėkdamas į akis. Kritikuoti oponento veiksmus gerbdamas jo prigimtinį orumą. Net jeigu oponentais su manimi taip nesielgia. O jeigu kas nors nutinka blogo – vis tiek neprarasti vilties. Atrodo, taip paprasta ir aišku. Kodėl tai pamirštame?