2022 02 27

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Karybos ekspertas D. Šlekys: Ukraina pasiryžusi neužleisti nė vieno metro

Ukrainiečių pora iš Kijevo, prie teritorinės gynybos būrių prisijungusi praėjus vos dienai po vestuvių. EPA nuotrauka

Su nerimu stebint tolesnę įvykių eigą Ukrainoje nuotaika dažnai priklauso nuo informacijos šaltinio. Optimistiškai nuteikia tiek pačių ukrainiečių nepalaužta dvasia, tiek vis aiškesnis, nors ir vėlyvas, Vakarų susivokimas. Tačiau nevalia pamiršti, ką gali blogio imperija. Su karybos ekspertu Deividu Šlekiu šeštadienio popietę kalbėjomės apie galimus karinius ateities Ukrainoje scenarijus, Rusijos karines taktikas bei iš pažiūros šalutinių veiksnių įtaką karo krypčiai.

Kokia situacija šiuo metu [šeštadienio popietę]? Panašu, kad Rusijos planai nėra įgyvendinami, kita vertus, neaišku, ar ilgai dar ukrainiečiai išlaikys tokį spaudimą. Kaip gali toliau vystytis karinė situacija?

Taip, tarpiniai operaciniai planai nėra realizuoti, bet, kita vertus, Rusijos kariuomenei prie Kyjivo, prie Charkovo, atrodo, visgi pavyko Chersone pervažiuoti per Dnieprą. Nenoriu būti pesimistas, bet Rusija, nors ir ne taip greitai, prie tam tiktų operacinių tikslų artėja.

Kyjive pirmieji šturmai atlaikyti. Norėta įeiti chirurgiškai, greitai, galbūt paimti į nelaisvę prezidentą. Tačiau matome, kad iš Baltarusijos pusės, galbūt Charkovo link, bet turbūt ne tik jo, juda jau sunkioji artilerija, rimtos ugnies galios sistemos. Jų nuotolis yra trumpas ir tai reiškia, kad šią techniką reikia privežti labai arti tos vietos, kurią nori atakuoti. Jei ta technika važiuoja tikrai į mūšio lauką, o ne tam, kad būtų paniką skleidžiantis videoįrašas, nenustebsiu, kad naktį apšaudymas suintensyvės.

Laukia nepertraukiamas artilerijos šaudymas, vadinasi, aukų skaičius gali smarkiai išaugti, nes artilerijos sviedinys nesirenka, ar skristi į prezidento rūmus, ar į daugiabutį. Tik lieka klausimas, ar bus apsupama ir grasinama, ar bus puolama. Tačiau bet kuriuo atveju akivaizdu, kad nei žmonės, nei valdžia neketina pasiduoti, tad laukia labai smarkūs apšaudymai ir bandymas artėti centro link.

Svarbu tai, kad, kaip rodo Vakarų žiniasklaida ir vietiniai žurnalistai, kaunasi ne tik kariuomenė, bet ir civiliai gyventojai. Kaip tik mačiau reportažą iš Dnipro (Dnepropetrovsko), kur šiuo metu, gražią saulėtą dieną, mamos su vaikais ruošia Molotovo kokteilius. Matėme epizodų apie močiutę su saulėgrąžomis, kitų vyresnio amžiaus žmonių, rėkiančių ant rusų karių ar stojančių prieš technikos konvojų. Priešinamasi įvairiais formatais, ir tai yra gera žinia. Greitas puolimas nepavyko ir gali būti įklimpta. Tačiau gąsdina ir nerimą kelia, tai, kad tempą praradęs ir nuo grafiko atsiliekantis oponentas gali imtis desperatiškų veiksmų, pradėti šaudyti visus ir visur.

Kalbant konkrečiai apie Kyjivą, kokios yra Ukrainos galimybės lyginant dviejų kariuomenių pajėgumus?

Toks jausmas, kad ukrainiečiai yra pasiryžę neužleisti nė vieno metro. O Rusija iš tiesų galėjo jau dabar daug intensyviau iš oro atakuoti Kyjivo teritoriją. Taip, oro gynybos sistema dar funkcionuoja, bet ji tikrai buvo mažesnė negu karo pradžioje. Tai rodo, kad Putinas bent pačioje pradžioje nenorėjo naikinti gyvenamųjų rajonų, griauti senųjų cerkvių ir vienuolynų, nes galų gale tai yra ir patiems rusams istoriškai svarbus miestas.

Tad kyla klausimas, ar ir toliau išliks toks selektyvus kariavimas iš Rusijos pusės bandant įsiveržti į miestą, bet negriaunant visko iš eilės. Ar visgi tai, kad Ukraina nepasidavė, paskatins valyti kvartalą po kvartalo. Tam reikia daugiau laiko, bet tada jau šukuojama viskas arba griaunant, arba einant iš namo į namą.

Deividas Šlekys. „BNS Foto“ nuotrauka

Čia turbūt vyksta ir Vakarų bei Rusijos varžybos, nes dabar gynybos įrangos tiekimas iš Vakarų suintensyvėjęs, bet ji vis dar pakeliui.

Vakarai, kiek supratau, turėjo planus, kaip reikėtų tiekti ginklus sausuma, Rusijai užėmus tam tikras teritorijas. Tačiau turime suprasti, jog Ukraina ir pats Kyjivas yra tokio dydžio, kad Rusija nebus pajėgi visiškai uždaryti miesto, negebės visiškai atkirsti Kyjivo nuo centrinės Ukrainos, nes pajėgos iš pietų juda, bet ne taip sparčiai. Vadinasi, kol kas yra daug erdvių, kurios yra Ukrainos ir per kurias galima tiekti pagalbą, kuri pasieks tikslą artimiausiu metu ir ją bus galima įvežti į miestą. Miestai niekada nebūna iki galo sandariai uždaromi.

Jeigu būtų užimti pagrindiniai Kyjivo pastatai, kaip viskas vyktų toliau, turint omenyje visuomenės pasipriešinimą? Kitaip tariant, kada būtų galima sakyti, kad Kyjivas paimtas?

Jis gali būti niekados nepaimtas, jei ir toliau bus nors kiek kovojama. Cituojant karo klasikus ir teoretikus, karas nesibaigia tol, kol oponentas nepasako, kad aš pasiduodu. Tad čia gali būti įvairių variantų. Gali būti Kyjivas prarastas politine prasme, jei Zelenskis pamatys, kad geriau yra atsitraukti į kitą miestą.

Sostinė yra svarbi ir simboline, ir infrastruktūrine, ir logistine prasme. Bet man atrodo, kad, kovai tęsiantis, ukrainiečiams darosi iš dalies nesvarbu: „Na, užimk tu Rados rūmus, na, užimk prezidento rūmus. Taip, ašara nubėgs, bet tai nebus dėl ko aš padėsiu ginklą.“ Šiuo atžvilgiu sostinė svarbu, bet manau, kad žmonėms tai nebebūtų toks demoralizuojantis šokas, koks būtų buvęs sužinojus, kad per pirmą pusdienį sostinė krito.

Kuo ilgiau konfliktas vyksta, tuo šokas, sutrikimas ir nerimas slopsta. Organizmas adaptuojasi. Galime palyginti ir su mūsų reakcija čia, Lietuvoje. Dabar įvykiai vyksta, tragedija vyksta, bet galva jau pradeda labiau veikti ir svarstyti, ką galima padaryti. Ukrainoje tas pat. Taip, jiems ir toliau sunku, bet jie jau pradeda galvoti: „Ok, per pirmas dienas nepaėmė, gerai, aš nebėgu, aš lieku ir kažką darau.“ Kuo ilgiau oponentas nesugeba tavęs palaužti, tuo ta žinia, kad paimtas tam tikras miestas, bus mažiau demoralizuojanti. Ji nebus tokia demoralizuojanti, kad palaužtų kovotojų valią.

Iš to, ką matome dabar, iš socialinių medijų, iš gyvų transliacijų iš Ukrainos nedvelkia tuo, kad ukrainiečiai ieškotų lengvesnio kelio. Netgi tas bėgimas – jis yra iš psichologinės baimės, bet tai nereiškia, kad jie nenori ginti savo krašto. Nors pabėgėlių daug, bet, palyginti su visa populiacija, tikrai nėra taip, kad visi bėga ir niekas nenorės gintis. Reportažai iš pasienio rodo, kad vieni eina į Lenkiją, o kiti grįžta iš Lenkijos į Ukrainą kovoti. Sakyčiau, kad konvencinė fazė vyksta, bet ji vis labiau įgaus partizaninės kovos bei pilietinio pasipriešinimo bruožų.

Neseniai mačiau reportažą, kuriame filmuojami į nelaisvę paimti Rusijos kariai. Atrodo, kad jiems ką tik suėjo aštuoniolika metų. Vienas vaikinukas sėdi ant laiptų ir verkia, kai jo vietiniai gyventojai klausia, ką tu čia veiki. Iš šio pavyzdžio galima suprasti, kad Rusijos kariuomenėje yra tikrai nemažai karių, kurie yra tokio amžiaus ir trumpo karinio parengimo. Ar tokie kariai sugebėtų šauti į beginklę minią? Jeigu ukrainiečiai atsistotų ir stabdytų, kaip mes Sausio 13-ąją stabdėm? Dabar kol kas karas vyksta per atstumą, bet artėjama prie artimesnių kontaktų, kai oponentą matai. Bet kartu matai ir civilių, kurie ir be ginklo tave gėdina – ką tu čia veiki? Ką tu čia darai? Ar visi rusų kariai sugebės paspausti gaiduką?

Pastaruoju metu kalbama apie tai, kada pačioje Rusijoje pilietinė visuomenė masiškai sukils, bet to paties galima klausti ir apie kariuomenę – ar ten nėra bruzdesio? Net ir iki karo buvo karininkų balsų, kad toks Putino sprendimas nebūtų protingas. Ar įmanomas kariuomenės vidinis pasipriešinimas įsakymams?

Apie viską, kas susiję su Rusija, labai sunku spręsti, nes informacija ribojama. Bet neskubėčiau atsakyti teigiamai. Šnekėkim pirmiausia apie karinę vadovybę. Reikia pripažinti, kad Putinas per pastarąjį dešimtmetį kariuomenę gerai modernizavo ir, galima sakyti, papirko aukštesnę karininkiją: atlyginimai mokami laiku, duodami socialiniai pažadai, dalinami tarnybiniai butai. Nebeliko viso to, dėl ko Rusijos kareiviai ir net aukščiausi karininkai labai stipriai kritikavo savo valdžią praėjusį dešimtmetį. Vadinasi, maišto nuotaikos čia buvo apmalšintos.

Putinas ir Rusijos generolai. EPA nuotrauka

Ar vadai gali maištauti prieš logiką pulti? Kol kas puolimas vyksta. Istoriškai karininkai pradeda maištauti ar ne taip noriai vykdyti įsakymus, kai mato, kad kovinis efektyvumas slopsta, o oponentas šluoja tavo vienetus vieną po kito. Tik tuomet pradedama klausti, ar tikrai to reikia.

Galiausiai viskas priklauso nuo eilinio kario moralinio kompaso. Esu įsitikinęs, kad ne visi rusų kariai, kurie šiuo metu yra arba bus Ukrainoje, yra išėję tokį karinį parengimą, kuris leistų aklai vykdyti įsakymą. Šiuo atžvilgiu didesnis Ukrainos žmonių pasipriešinimas gali tapti rusų karius demoralizuojančiu įrankiu. Nebūtinai jie pasiduos, bet bent jau nešaudys. Aišku, čia nereikia turėti didelių iliuzijų, kuo ilgiau konfliktas vyksta, tuo svarbesniu faktoriumi tampa šie dalykai.

Jau dabar net ir toks primityvus dalykas kaip maisto ir kuro trūkumas kai kuriems tankams sutrukdė pasiekti Kyjivą.

Taip, tokie dalykai irgi stabdo priešo kovinį nusiteikimą. Išlipęs ieškoti maisto, tu įsiveli į buitinį ginčą su vietiniais gyventojais. Pastarieji nepuola jų mušti, bet demoralizuoja juos klausdami: „Ką jūs čia veikiat? Kodėl jūs mus puolat?“ Labai svarbu tai, kad ukrainiečiai kalba rusiškai. Tada paprastas išsigandęs ir piktas gyventojas tam rusų kareiviui jo gimtąja kalba su visomis keiksmažodžių subtilybėmis pasako viską. Faktas, kad gali aprėkti karį jo gimtąja kalba, gal ir netaps paskutiniu lašu, palaušiančiu priešo moralę, bet gali kurti demoralizuojantį efektą.

Ukrainos kariuomenės sunaikintas rusų tankas. „Ukraine Defence“ feisbuko puslapio nuotrauka

Po to, kai Zelenskis pakvietė Vakarų valstybių savanorius atvykti į Ukrainą ir kautis, daug buvo kalbama apie tokius būrius. Jau yra žinoma, kad dalis lietuvių siekia gauti leidimus ir organizuoja tokias savanorių grupeles. Kiek pats Zelenskio kvietimas buvo rimtas, o kiek labiau retorinis įkandimas pirmąją dieną vangokai reagavusioms Vakarų valstybėms?

Kitų valstybių piliečiai savanoriai tikrai nėra naujiena. Visada taip buvo ir bus. Patį Zelenskio kreipimąsi traktuočiau, viena vertus, kaip tam tikrą įgėlimą Vakarų valstybėms. Kita vertus, šiandien per Lietuvos premjerės ir krašto apsaugos ministro konferenciją buvo paklausta, ar man, Lietuvos piliečiui, važiuojančiam su savo ginklu, reikia atsiklausti Vyriausybės. Nes aš neprašau tarnauti Ukrainos kariuomenėje, aš tiesiog ten vykstu, ar mane įsileis į Ukrainą, sprendžia šios šalies pasienio tarnyba.

Tačiau A. Anušauskas šiandien teisingai sudėliojo akcentus. Reikia suprasti, kad, jei mes tiesiog susipakuojam daiktus ir savo noru važiuojam, ten turėtume susisiekti su ukrainiečių kovotojais. Iš kur jiems žinoti, kurioje mes pusėje? Kare daug sąmyšio, komunikacija stringa ir t. t. Antra, atsiminkim tai, kad, jei, neduok Dieve, toks pilietis pakliūtų į Rusijos kariuomenės nelaisvę, jis taptų propagandos ašimi. Būtų filmuojama, rodoma, kad NATO iš tiesų kariauja. Svarbu ir tai, kad civiliai, neturintys karinio parengimo, patekę į nelaisvę, būdami neapmokyti, nežinotų, kaip elgtis tardymų metu. Nesakau, kad nereikia važiuoti, bet reikia gerai apgalvoti rizikas.

Ar įmanoma, kad Rusija sėstų prie derybų stalo kaip lygiavertis oponentas neutralioje valstybėje, jei jos kariuomenė Ukrainoje ir toliau klimptų?

Visi to viliasi, bet viskas priklauso nuo jų patiriamo spaudimo, praradimų, visuomenės reakcijos. Jau matome protestų Rusijoje, bet jie kol kas negausūs. Tačiau reikia suprasti, kad, prasidėjus rimtam koviniam kontaktui, pasipila aukos ir tavo pusėje. Tu gali nutylėti šeimai apie jos nario nukovimą parą, dvi, tris, bet kažkuriuo metu mamos, tėvai, žmonos pradės kelti klausimą, kodėl iš savo artimojo jau savaitę negavo jokios žinutės.

Rusijos visuomenės pyktis ir pasipriešinimas yra neišvengiamas, didėjant aukų skaičiui jų pusėje. Jų artimiesiems, pagautiems skausmo ir gedulo, bus tas pats, ar Putino policininkai juos primuš ir įkiš į kalėjimą. Jie eis ir rėks, kabins plakatus ar dar ką nors darys. Iš istorijos žinome, kad karių mamos visada rengdavo pilietines pasipriešinimo akcijas.

Taip pat ir iš politinio elito ne visi norėjo ir nori kariauti. Kuo ilgiau kovinis scenarijus nesipildo, tuo labiau stiprėja skeptikų balsai. Galiausiai yra sankcijų veiksnys – kad ir kaip visi iš jų šaipytųsi, užsitęsus konfliktui, jos vis tiek kąs. Elementariai, jei oro erdvė uždaryta, niekas negali išskristi, jei atjungia nuo SWIFT‘o, gali įsigyti tik tai, kas yra Rusijoje. Tokie dalykai veikia, bet jų efektas pasijaus tik laikui bėgant. Dabartinis Rusijos klimpimas sukurtų sąlygas pajusti sankcijų efektą, nes didintų tiek elito, tiek eilinių žmonių pyktį.

Koks galėtų būti realus Putino tikslas?

Jis nenori valdyti Ukrainos rusų rankomis, tiesiogiai. Dėl to jis taip veržiasi į Kyjivą, dėl to jis taip nori nuversti Zelenskį ir pasodinti jo vietoje marionetę. Marionetinis režimas leistų ukrainiečių rankomis ūkiškai prižiūrėti ir administruoti Ukrainos teritoriją. Juk reikės ir maisto, ir degalų, reikės sugrąžinti kasdienybę.

Dėl to Putinui reikia tarpininkų. Nes, jei Rusijos generolas pats pasakytų, kad tampa Ukrainos gubernatoriumi, tai jis taptų ir mokytoju, ir konsultantu teisiniais klausimais, ir kelių tiesėju. Rusija nenori tapti kasdienybės prievaizdu, jiems reikia, kad atsirastų tokių ukrainiečių. Jei ukrainiečiai ilgiau priešinsis, prievaizdo radimas ir legitimavimas dar neapsisprendusių ukrainiečių akyse tiesiog praras prasmę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prezidentas Zelenskis sakė, kad „aš esu taikinys nr. 1, mano šeima – nr. 2“. Jei Rusija ir norėjo nukauti Zelenskį kaip amerikiečiai Husseiną, panašu, kad jiems to padaryti nepavyko bent taip greitai, kaip tikėtasi.

Jei Rusija bando pakartoti tai, ką padarė amerikiečiai Irake, kai jie tikrai labai sparčiai įsiveržė į Iraką, paėmė Bagdadą ir nuvertė režimą, tai jie turi prisiminti, kad to neužteko, nes labai greitai prasidėjo partizaninis karas. Jei Putinas bando užimti pagrindinius miestus, ar jis tikrai nuoširdžiai mano, kad žmonės nuleis galvas ir nebandys partizanauti ar tiesiog rėkti; „Ką tu čia veiki“?

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA nuotrauka

O dėl Zelenskio – jei Putinas tikrai nori pralaimėti karą ir dar labiau įelektrinti ukrainiečių tautą, tai tegul (neduok Dieve!) nukauna Zelenskį. Aš manau, kad tai nebūtų suprasta kaip žinutė „ir jums taip gali atsitikti“. Tai būtų suprasta kaip herojaus aukščiausia auka ir paskatinimas nenusileisti. Ir noriu tikėti, kad tokiu atveju neatsirastų nė vieno Vakarų lyderio, kuris apskritai norėtų kalbėtis su Putinu. Jei būtų likę žmonių verslo ar politikos sluoksniuose, kurie mano, kad dar ne visi moraliniai, etiniai ir teisiniai rubikonai peržengti, tai čia būtų paskutinis net ir didžiausiam pasyviam Putino rėmėjui Vakaruose.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.