Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2021 12 28

Liudas Jovaiša

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kas bendra tarp kunigaikščio Vytauto ir tarpukario Lenkijos, arba Vilniaus metropolijos idėja ir jos pirmasis kūnas

Žygimanto Gedvilos / „BNS foto“ nuotrauka

Prologas apie šv. Vaitiekų, pereinantis į pirmą veiksmą apie kunigaikštį Vytautą, arba Kodėl antrasis galėjo griežti dantį ant pirmojo

Istorinę pasaką apie Vilniaus metropoliją, arba Vilniaus bažnytinę provinciją, galima pradėti nuo labai tolimų laikų, kai dar nė Gediminas nesapnavo ir geležinis vilkas nestaugė. Nuo seniai seniai, daugiau kaip prieš tūkstantį metų, 997 m. balandžio 23-iąją, prūsų nužudyto taikingojo misionieriaus šv. Vaitiekaus (Adalberto), kuris, žinoma, nė neįtarė po mirties tapsiąs daugelio visokių istorijų herojumi. Bent viena iš jų (šiuokart minimoji) susijusi ir su Lietuva.

Reikalas tas, kad 1000 m., karaliui Boleslovui Narsiajam išpirkus iš prūsų šv. Vaitiekaus palaikus, šias relikvijas priglobusiame Didžiosios Lenkijos Gniezno mieste buvo įkurta naujos bažnytinės metropolijos, kuri sujungė visas ką tik pakrikštytos Lenkijos karalystės vyskupijas, sostinė. Jai XV a. pradžioje tapo pavaldūs ir su Lenkija personalinę uniją sudariusioje bei krikščionybę priėmusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurtų Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų ganytojai. Tuo metu Lietuvos valstybėje, iš esmės slavų gyvenamose teritorijose, gyvavo ir dar dvi katalikų vyskupijos – Vladimiro (Lucko) ir Kijevo, nusidriekusios dabartinių Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos valstybių teritorijose ir pavaldžios kitam – Lvovo – arkivyskupui metropolitui.

Atrodo, kad tokia Lietuvos katalikų vyskupų subordinacija Lenkijos karalystėje reziduojantiems metropolitams buvo didžiai nepatenkintas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Siekdamas daugiau ir didesnio savo valdomos šalies savarankiškumo bei prestižo, Vytautas ne vien mėgino užsidėti karaliaus karūną. Kitas jo sumanymas buvo įkurti Lietuvoje savą bažnytinę provinciją. 1418 m. vasario 3 d. Vytautas šį savo troškimą išdėstė ką tik Konstanco susirinkimo išrinktam popiežiui Martynui V.

Konstanco susirinkimas (1414-1418). Iliustracija iš Rosgarteno muziejaus archyvų.

Pretekstą valdovo skundui davė konkretus atvejis – Vladimiro vyskupo subordinavimas Lvovo arkivyskupui metropolitui: „Be mano žinios ir sutikimo Lvovo arkivyskupas metropolitas Jonas mėgina pajungti savo Bažnyčiai ir metropolinei jurisdikcijai Vladimiro vyskupą Grigalių Bučkovietį, nors toji vyskupija, Šventosios Dvasios įkvėpimu mano įkurta ir aprūpinta, priklauso mano patronatui (globai).“ Vytautas prašė, kad popiežius įspėtų Lvovo metropolitą nesikišti ne į savo (t. y. Vladimiro vyskupijos) reikalus ir nemėgintų šio vyskupo subordinuoti savo autoritetui; tam negalįs trukdyti 1412 m. Lvovo metropolito jurisdikciją sankcionavęs antipopiežiaus Jono XXIII sprendimas.

Vis dėlto svarbiausia Vytauto rašte – ne ši negatyvi detalė, o pozityvi programa: valdovas pareiškė, jog turįs „tvirtą pasiryžimą, jei Dievas laimins, savo valdomose žemėse tinkamu laiku įkurti ir aprūpinti metropolinę arkivyskupiją, kuri savo sienomis apimtų Vladimiro vyskupiją ir kitas neseniai įsteigtas ir aprūpintas vyskupijas bei tas, kurias dar aprūpins ateityje“. Šiame dokumente nesakoma, kad šios metropolijos sostinė būsiantis Vilnius, tačiau tai nesunku numanyti. Kokios kitos vyskupijos turėjo priklausyti šiai metropolijai? Be įvardytosios Vladimiro (vėliau žinomos Lucko vardu), tai, be abejo, Žemaičių vyskupija, kurios įkūrimo ir aprūpinimo procese Vytauto vaidmuo buvo pats svarbiausias. Paulius Rabikauskas manė, kad į Vytauto metropoliją galėjo būti įtrauktos Kameneco ir Kijevo vyskupijos, tačiau pirmoji Lietuvai nepriklausė (buvo Lenkijos žemėse), o antrosios Lietuvos valdovas nebuvo aprūpinęs.

Kad ir kaip būtų buvę, Vytauto svajonė, kitaip nei Gedimino sapnas, jam esant gyvam tikrove taip ir netapo – kartais, pasirodo, Dievas būna palankesnis ne naujakrikšto, o pagonio sumanymui. Negana to, Vilniaus ir Žemaičių vyskupai liko pavaldūs Gniezno metropolitui bemaž keturis šimtmečius – iki pat Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Gal dėl to jie (o galbūt ir pats Vytautas?) jautė nuoskaudą tai nemaloniai viršenybei pagrindą davusiam šv. Vaitiekui? Gal dėl to šio Lenkijos globėjo šventę Lietuvos katalikų liturginiame kalendoriuje nustelbė (t. y. nustūmė iš balandžio 23 į 24 d. ir viršijo šventės rangu) LDK globėju paskelbto Šv. Jurgio iškilmė?

Trijų intermedijų antraktas

XVII, XVIII ir XIX amžiais Vilniaus metropolijos reikalas vis atgimdavo. Iš dalies tai lėmė pačios Vilniaus vyskupijos dydis ir reikšmė. Tai buvo didžiausia plotu Abiejų Tautų Respublikos vyskupija (280 tūkst. kv. km); savo teritorija ji prilygo dabartiniam Ekvadorui ir labai nedaug nusileido dabartinėms Italijos ir Lenkijos respublikoms.

XVII a. viduryje joje veikė apie 350 parapijų, bemaž 100 vienuolynų, maždaug po 450 diecezinių ir vienuolių kunigų bei apie 300 seserų vienuolių. Tad natūralu, jog visi projektai, kuriais siekta peržiūrėti Abiejų Tautų Respublikos bažnytinę santvarką (įkurti daugiau vyskupijų), būtent Vilniuje numatydavo metropolito sostą.

1. Pirmasis Vilniaus metropolijos įkūrimo sumanymas iškilo 1631 m., kai pranciškonas Albertas Demboleckis Tikėjimo skleidimo kongregacijai pateikė planą Abiejų Tautų Respublikoje įkurti 12 naujų vyskupijų ir 2–3 naujas metropolijas – Vilniuje, Kijeve ir galbūt Krokuvoje. Tuomet Vilniaus vyskupijos teritorijoje norėta įkurti dar tris naujas – Gardino, Minsko ir Naugarduko vyskupijas.

2. Prie Vilniaus metropolijos klausimo šįkart oficialiu valstybiniu lygiu buvo grįžta XVIII a. viduryje, vyskupiją pradėjus valdyti Ignotui Jokūbui Masalskiui. Paskutinįjį monarchą 1764 m. išrinkęs elekcinis Seimas pritarė Vilniaus arkivyskupijos įkūrimui, tačiau galutinį klausimo sutvarkymą atidėjo karūnaciniam Seimui, kuriame prie jo nebebuvo grįžta.

3. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų didžioji Vilniaus vyskupijos teritorijos dalis atiteko Rusijos imperijai, o Vilniaus vyskupai buvo subordinuoti 1798 m. įkurtai Mogiliavo bažnytinei provincijai. Vis dėlto XIX a. pradžioje, po Napoleono karų, Rusijos imperijos valdžia rodė iniciatyvą metropolijos sostą perkelti į Vilnių. 1814 m. pabaigoje Rusijos ambasadorius Vienoje grafas Štakelbergas tai siūlė notoje Popiežiaus valstybės sekretoriui kard. Ercole Consalviui, drauge prašydamas suteikti metropolitui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir visų Romos katalikų Rusijos imperijoje primo titulą. Iš dalies dėl užsitęsusių derybų šiuo klausimu po Vilniaus vyskupo Jeronimo Stroinovskio mirties (1815) net ketvirtį amžiaus nebuvo skiriami nauji vyskupijos ordinarai, o jos valdymas paprastai buvo pavedamas Mogiliavo metropolitui. 1838 m. Apaštalų Sostas galiausiai sutiko perkelti metropolito sostą į Vilnių, tačiau planas nebuvo įgyvendintas, nes Rusija užsispyrė tokiu atveju visiškai panaikinti Mogiliavo arkivyskupiją. Šiam planui nepavykus, 1840 m. pagaliau buvo paskirtas Vilniaus vyskupas ordinaras, o situacija stabilizavosi. Vilniaus vyskupai liko pavaldūs Mogiliavo metropolitui iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, sovietų revoliucijos Rusijoje ir nepriklausomos Lenkijos bei Lietuvos Respublikų susikūrimo.

Antras veiksmas, kuriame po 500 metų pertraukos grįžtama prie pirmo veiksmo protagonisto sumanymo, ir jis įgyvendinamas savotišku būdu

1918-aisiais, kuomet nepriklausomybę paskelbė Lietuvos ir Lenkijos respublikos, nuo Vytauto sumanymo Lietuvoje įkurti bažnytinę provinciją, buvo praėję lygiai pusė tūkstantmečio (Dievo akimis – viso labo pusdienis). Tuomet atsivėrė naujos galimybės realizuoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio troškimą – įkurti bažnytinę provinciją su metropolitu Lietuvos žemėse. Deja, šių žemių perskyrimas tarp dviejų (Lietuvos ir Lenkijos) valstybių perpus perkirto ir šią Vytauto idėją. Lietuvos valdovas, manytina, kitados planavo metropoliją, apimančią Lietuvos valstybėje esančias vyskupijas, su centru Vilniuje, tačiau tokia metropolija taip ir nesusikūrė. Vietoj jos radosi dvi bažnytinės provincijos – Lietuvos (su sostine Kaune) ir Vilniaus. Dvi metropolijos, kurių kiekviena paveldėjo po pusę Vytauto plano (1 : 2 = 0,5); du kūnai, išaugę iš vienos idėjos.

Gniezno katedra. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

1 paveikslas. Allegretto con motto

1919 m. vasarą Gniezne (sic!) suvažiavę Lenkijos Respublikos vyskupai ima svarstyti Bažnyčios Lenkijoje santvarkos reorganizavimą. Ilgainiui dauguma vyskupų pasisako už trijų jau egzistuojančių metropolijų (Gniezno–Poznanės, Lvovo ir Varšuvos; pastarajai priklausytų ir Vilniaus vyskupija) išlaikymą. Pabrėžiama, kad metropolijų sostinės turinčios būti atokiau nuo Lenkijos išorinių sienų. Tik keli vyskupai pasisako už metropolijos Vilniuje įkūrimą. Pirmasis 1920 m. šią mintį iškelia Minsko vyskupas Zygmuntas Łozińskis, jai pritaria dar keli vyskupai; Vilniaus metropolijoje jie regi sovietų valdžioje likusios ir baigiamos sunaikinti Mogiliavo metropolijos tąsą.

2 paveikslas. Allegro appassionato

1924 m. į Vilniaus metropolijos šalininkų gretas triukšmingai įstoja Mogiliavo arkivyskupas metropolitas (buvęs Vilniaus vyskupas) Eduardas Roppas. „Vilniaus sostas, – sako jis, – yra istorinis centras, kurio ignoruoti nevalia.“ Tuo tarpu Vilniaus katedros kapitula pasisako prieš metropolijos Vilniuje įkūrimą: „‘Kresų‘ vyskupijos yra per mažos, kad (…) iš Vilniaus, Pinsko arba Naugarduko ir Lucko būtų galima įkurti naują, rimtą metropoliją. Be to, remiantis bažnytiniais ir politiniais motyvais, mums geriau įeiti į Lenkijoje jau egzistuojančių bažnytinių provincijų gyvenimą, nei kaip atskiram prielipui gyvuoti ‚kresuose‘ savomis menkomis jėgomis.“ Čenstakavoje vykstančiame galutiniame Vyskupų konferencijos posėdyje 23 vyskupai, įskaitant vilniškį Jurgį Matulaitį, galutinai balsuoja prieš Vilniaus metropolijos įkūrimą. „Prieš“ pasisako tik trys, o du iš jų pareiškia atskirąją nuomonę: „Mogiliavo metropoliją būtų galima išlaikyti, jai priklausiusias vyskupijas jungiant į naują provinciją su centru Vilniuje; tai derėtų su Vilniaus istorija ir jo dabartine padėtimi bei reikšme ir su tos vyskupijos svarba.“ Metropolitas Roppas nuo savęs dar prideda: „Gyniau ir ginsiu Vilnių kaip tokį, kaip svarbų katalikišką ir katalikiško krašto centrą, kuriam pridera atitinkama vieta ir statusas Bažnyčios hierarchijoje.“

Šventojo Sosto apaštališkasis vizitatorius arkivysk. J. Matulaitis. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

3 paveikslas. Presto furioso

Tuo pačiu metu Katalikų Bažnyčios Lenkijoje reorganizavimas svarstomas ir valstybiniu lygmeniu. Valstybės planuose Vilniui numatomas ypatingas – metropolijai nepavaldžios arba metropolinės – vyskupijos statusas. Lenkijos vyriausybei rūpi pakeisti Vilniaus vyskupijos teisinį statusą, nes tokiu būdu atsiranda galimybė iš Vilniaus pašalinti politinei valdžiai neįtinkantį lietuvį vyskupą Jurgį Matulaitį. Būtent Lenkijos valstybės, o ne vietinės Bažnyčios planams paėmus viršų, 1925 m. vasarį pasirašytame Lenkijos Respublikos konkordate su Šv. Sostu numatoma įkurti su Lenkijos Respublikos faktinėmis sienomis sutampančią Vilniaus bažnytinę provinciją, arba metropoliją, į kurią įjungiamos Lomžos ir Pinsko vyskupijos. Lietuvos Respublikoje šie įvykiai, įvertinami kaip Vilniaus krašto pripažinimas Lenkijai, sukelia tikrą antipopiežišką isteriją, pašlyja diplomatiniai Lietuvos ir Šv. Sosto santykiai, faktiškai boikotuojama Šventųjų metų piligrimystė į Romą. Savo ruožtu Jurgis Matulaitis, nenorėdamas sudaryti keblumų Lenkijos valdžiai dėl savo asmens, 1925 m. liepos 14 d. atsistatydina iš Vilniaus vyskupo pareigų.

4 paveikslas. Maestoso. Largo funebre. Vivace assai

1925 m. spalio 28 d. bule Vixdum Poloniae unitas naująją Bažnyčios Lenkijoje santvarką (o kartu – ir Vilniaus metropolijos įkūrimą) oficialiai patvirtina popiežius Pijus XI. 1925 m. gruodžio 14 d., tarsi įkūnijant ryšį su Mogiliavo metropolija, pirmuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu paskiriamas titulinis arkivyskupas, Mogiliavo arkivyskupo augziliaras Janas Ciepliakas. Deja, vos po dviejų mėnesių jis miršta JAV, nė neįžengęs į savo sostą, o dar po mėnesio Vilniaus katedroje atgula jo palaikai.

Arkivysk. Jano Cieplako biustas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Evgenios Levin nuotrauka

Netrukus (1926 m.) antruoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu paskiriamas Romualdas Jałbrzykowskis, o Lietuvos Respublikoje įkuriama su faktinėmis šalies sienomis sutampanti Lietuvos bažnytinė provincija su centru Kaune (ji pavadinama šalies, o ne miesto vardu, lietuviams nenorint išsižadėti vilčių atgauti Vilnių ir integruoti jį į lietuviškosios metropolijos sudėtį). Vadovaujant arkivysk. Jałbrzykowskiui tiek Vilniaus arkivyskupija, tiek visa Vilniaus bažnytinė provincija išgyvena labai gyvą ir aktyvų vystymosi ir veiklos laikotarpį. Jį savotiškai vainikuoja 1939 m. balandžio 13 d. Vilniaus katedroje įvykstantis Vilniaus bažnytinės provincijos sinodas – vienintelis tarpukario Lenkijoje ir Lietuvoje ir pirmasis nuo paskutiniojo Gniezno metropolijos sinodo, sušaukto 1643 metais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Epilogas

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ne vien Vilniaus metropoliją, bet ir jos šerdimi buvusią Vilniaus arkivyskupiją išdraskė ir ilgam padalino tarp skirtingų valstybių. Dalis bažnytinės provincijos pokariu atsidūrė Lenkijos Liaudies Respublikos, dalis – Sovietų Sąjungos (Lietuvos SSR ir Baltarusijos SSR) teritorijose. Taigi bemaž 50 metų Lietuvos SSR ribose gyvavo du santvarkos požiūriu skirtingi dariniai – penkias vyskupijas jungianti Lietuvos bažnytinė provincija ir 1925 m. įkurtos Vilniaus bažnytinės provincijos atplaiša.

Lietuvai atkūrus valstybingumą ir pelnius jo tarptautinį pripažinimą, 1991 m. gruodžio 24 d. bule Quo efficacius popiežius Jonas Paulius II pagaliau išsprendė šį nenormalumą, įkurdamas dvi – Vilniaus ir Kauno – metropolijas, kurių teritorijos buvo sutapatintos su Lietuvos Respublikos valstybinėmis sienomis. Tokiu būdu tarpukariu tik pusėtinai įgyvendintas numanomas Vytauto planas (metropolija Lietuvos žemėse su centru Vilniuje?) prieš 30 metų buvo realizuotas su dvigubu efektyvumu (1 x 2 = 2).

Straipsnį parėmė Lenkijos institutas Vilniuje

 

 

 

 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.