Kas bendro tarp garbingo žaidimo futbole ir laisvos visuomenės idėjos?

Kas nors galėtų pasakyti, kad neverta visko palikti tik konkrečiam žaidėjui apsispręsti. Turėtų būti įrašytas papildomas paragrafas taisyklėse ir teisėjui suteikta galimybė stabdyti žaidimą. Juk priešingu atveju vienas paisys normos, o kitas lengvai ją pamins siekdamas naudos, šiuo atveju – įvarčio. 

Tačiau juk garbingo žaidimo principas tuo ir žavus, kad kyla iš laisvo apsisprendimo. Būtent dėl to kai kuriuos jį įkūnijančius momentus mes ir šiandien vis dar atsisukame prabėgus net dešimtmečiams. Ir žavi mus ne įspūdinga technika, suklaidinanti gynėją, ne preciziškai taiklūs smūgiai, iš savo vietų pakeliantys sirgalius, ar įspūdingi vartininko šuoliai, po kurių puolėjai priversti griebtis už galvos dėl neišnaudotos progos. Žavi mus moralinis principingumas.

Garbingo žaidimo principas yra laisvės triumfas. Tarpusavyje kovojantieji sutaria dėl minimalių taisyklių ir atsisako detaliai reglamentuoti kiekvieną smulkmeną. Juk garbingas žaidimas yra ne dėl prievolės, nuleistos iš viršaus, ne dėl neišvengiamybės, tačiau dėl laisvo moralinio apsisprendimo. Ne mane apriboja tam tikra išorinė jėga, o aš pats save apriboju nusilenkdamas principui, kuris mane kaip žmogų pakelia aukščiau. 

Taip aikštėje tampame susieti ne tik formalių taisyklių, tačiau ir šio to daugiau – bendro moralinio kodekso, nusakančio, kas yra garbinga kova. Nesilaikantieji šio principo gali iškovoti pergalę taškais, tačiau praras kai ką gerokai daugiau – oponentų, o gal net ir savų sirgalių pagarbą. Geriau pralaimėti, nei tapti nevertam paspausti ranką. Kitaip tariant, principo sulaužymas yra blogiau už tik švieslentėje atsispindintį pralaimėjimą.

Kuo čia dėtas futbolas, jau veikiausiai paklausėte? Akivaizdu, kad garbingo žaidimo principai būtini ne tik futbolo aikštėje, tačiau ir visuomenėje. Būtent garbingo žaidimo principai leidžia gyvuoti laisvoms visuomenėms. Mes, kaip piliečiai, reikalaujame iš valstybės būti minimaliai ir nesiveržti reglamentuoti kiekvieno mūsų žingsnio, nes esame ne objektai kitų rankose, o moralios būtybės, kurios pačios gali laisvu apsisprendimu paklusti tam tikroms normoms, grindžiančioms mūsų bendrabūvį.

Vėlgi svarbu dar kartą akcentuoti – paklusti skatina ne prievarta, o laisvas apsisprendimas. Kai ima eižėti laisvą visuomenę grindžiantys garbingo žaidimo principai – žodžio laikymasis ir to nulemtas tarpusavio pasitikėjimas, pagarba oponentui, rėmimasis faktais, kito privačios erdvės paisymas – atsiranda vis daugiau paskatų viską reglamentuoti ir reguliuoti iš viršaus. Taip menksta laisvės erdvė. Taip miršta laisvos visuomenės.

Ypač šokiruoja tai, kad kartais susiduriame su situacijomis, kai atsakomybės patiems apsispręsti norima nusikratyti apeliuojant į valstybės reguliavimą. Tegul viską surašo, o mes tik vykdysime. Ne dėl to, kad taip teisinga, o tiesiog taip reikia. Juk taip ramiau, nereikia pačiam galvoti, gilintis ir priimti sprendimų, kurie atskleistų ir tavo paties moralinę poziciją. Nereikia teisintis ir kritikams, nes juk „mes nesprendėme“.

Štai kad ir naujausias pavyzdys apie plačiai nuskambėjusį reperio iš Rusijos Morgenshterno koncertą. Nesigilinsiu čia į tai, koks veikėjas yra šis dainininkas – kadaise gyręs Putiną, o dabar jau skelbiantis, kad pasisako prieš karą. Labiau atkreipčiau dėmesį į koncertą priėmusios arenos atstovų komentarus. Esą turi spręsti ne jie, o valstybė. Kad tik patiems nereikėtų sukti galvos, ar atverti, ar užverti atlikėjui duris. Per sunki ta laisvė, kai reikia galvoti ir apie pinigus, ir apie dalykinę reputaciją. Apsisprendimas atskleidžia ir sprendžiančiojo moralinį veidą. Oi, neduok Dieve, jis kam nors nepatiks. Tad geriau išvengti sprendimo. Tegul viską sureguliuoja vadai. Juk ir dabar suponuojama, kad už tai, jog koncertas vyko, tarsi atsakingi ne jo organizatoriai ir priimančioji arena, o komandos, kaip elgtis, laiku nedavusi valdžia. 

Galėčiau suprasti argumentą, kuris teigtų, kad išanalizavus situaciją ir remiantis organizacijos nuostatomis priimtas konkretus sprendimas dėl koncerto. Tą sprendimą kiekvienas iš mūsų galime teisinti, ginti, ginčyti ar net smerkti. Vertintume remdamiesi savo pačių vertybinėmis nuostatomis ir įsitikinimais apie garbingo žaidimo mūsų visuomenėje taisykles. Tačiau tai būtų laisvų žmonių pozicija patiems priimti sprendimą. Vietoj to turime baudžiauninko poziciją „o kaip ponas pasakys“.