Kas bijo geltonos, žalios ir raudonos?

Stebiu minią žmonių, rankomis susikibusių ir balsingai dainuojančių liaudies dainas. Dešinę ranką uždėję ant krūtinės giliai plakant širdžiai gieda tautinę giesmę. Visur, kur akys mato, plevėsuoja ryški mūsų trispalvė. Pirmu žvilgsniu, regis – Baltijos kelias? Sąjūdžio suvažiavimas?

čia atseit menas, kai kažkas tyčiojasi iš mūsų valstybinės vėliavos?..
nei prokuratūra, nei policija, nei Seimo nariai nemato, kad čia yra nusikaltimas…
jeigu jie [to] nemato, mes atversim jiems akis…

Tokias grasinančias replikas sviedė vienas iš liūdnai pagarsėjusio Šeimos gynimo maršo organizatorių. Žodžiai skirti Dainiaus Liškevičiaus videoperformansui „Kliaksas/Restartas“, kurį žiūrėdama vis klausiau savęs: ar kūrinyje išties šaipomasi iš trispalvės? Iš pirmo žvilgsnio gal ir taip, tačiau pasikliaudama tik juo vos neužkliuvau už šių žodžių besislapstančio akmens…

Dainius Liškevičius, „Kliaksas/Restartas“ (2000 m.). Videoperformanso kadras

Kas bijo raudonos, geltonos ir mėlynos?

Pradėsiu nuo panašaus pavyzdžio iš Nyderlandų: „Kas bijo raudonos, geltonos ir mėlynos“ yra serija paveikslų, sukurtų žymaus abstrakčiojo ekspresionizmo atstovo Barnetto Newmano. Ilgiausias ir žinomiausias iš serijos yra trečiasis, pasižymintis pribloškiančiu sodriu raudoniu tarp mėlio juostos ir vos vos įžiūrimo geltono dryžio.

Iki 1986-ųjų jis kabėjo „Stedelijk“ muziejuje, bet šiais lemtingais metais buvo šaltakraujiškai perpjautas. Vandalas motyvavo savo išpuolį tvirtindamas, kad tai buvo meninis atsakas į šio kūrinio sukeltą provokaciją.

bet kas gali taip nudažyti…
kaip šitai galima pavadinti didžiu menu…
jis padarė tai, ką šimtai tūkstančių mūsų norėjo…

Panašiai kalbėjo dažnas tuometinis muziejaus lankytojas. Regis, iš tiesų buvo bijoma raudonos, geltonos ir mėlynos. Baimę sekė pasipiktinimas, pasipiktinimas peraugo į įtūžį, o įtūžis – į smurtą. Bijoma to, kas nesuprantama, kas neįprasta tiesiogine to žodžio prasme. O kad suprastume B. Newmaną, reikėtų atsižvelgti į įvairius kūrinio kontekstus.

Barnettas Newmanas, „Who’s Afraid of Red, Yellow and Blue III“ (po restauravimo 1991 m.). „Stedelijk“ muziejaus tinklalapio nuotrauka

Barnettas Newmanas, „Who’s Afraid of Red, Yellow and Blue III“ (po atakos). „deVolkskrant“ nuotrauka

Autoriaus įsitikinimu, Antrojo pasaulinio karo siaubo akivaizdoje menininkas tampa įgalinamas kurti tik tada, kai išsitrina iš atminties visą ligšiolinę meno istoriją ir paverčia ją tabula rasa. Pradėti nuo pradžių B. Newmanui reiškė susitelkti į paties meno pradą, į meno Šventąją Trejybę – pagrindines spalvas: raudoną, geltoną ir mėlyną. Taip jis siekė grąžinti šioms spalvoms estetinę galią ir atkreipti dėmesį į jų nepriklausomą bei savaime vertingą esatį. Todėl, pasak autoriaus, pastarasis paveikslas yra ne didaktiškas, o ekspresyvus, reikalaujantis įsigilinti į jutiminį spalvų poveikį. Jis netgi skatina lankytojus prisigretinti arčiau prie drobės, idant šie įsijaustų į sukrečiančią begalybės spalvą, kuri verčia žmogų pajusti savo būvį ir dvasią beribėje visatoje.

Po beveik penkerius metus trukusių restauravimo darbų atidengtas paveikslas sužadino nusivylimą. Kaip teigė komisijos narys Ijsbrandas Hummelenas, taip ir nepavyko išgauti B. Newmano paveikslams būdingo mirguliuojančio efekto. Regis, ne taip paprasta atkurti B. Newmaną, kad ir kaip primityviai iš pirmo žvilgsnio jo kūryba atrodytų.

Pirmas žvilgsnis kartais būna klaidingas. Galbūt pirmuoju pamatai merginos su skrybėle profilį, o antruoju – pasakų raganą. Pirmuoju pastebi baltą ir geltoną suknelę, antruoju – juodą ir mėlyną. Iš vieno kampo pasaulis gali išties rodytis plokščias, ypač kai vengiama įdėmiau įsižiūrėti į kitus kampus. Įdėmiau įsižiūrėti yra pravartu. Galbūt tokiu būdu išvengtume nelaimės, jei anksčiau pastebėtume tą po kojomis gulintį akmenį…

Lilibeth Cuenca Rasmussen, „Absolute Exotic“ (2005 m.). Bellos Duval nuotrauka

Kas bijo „Kito“?

B. Newmano kūryba buvo kritikuojama dėl jo tariamai paprasto charakterio. Tačiau meno nesupratimas gali pasireikšti ir kaip nesusipratimas.

Šiais metais rašiau bakalaurinį darbą apie Danijos performanso meną. Vienas iš kūrinių, kuriuos analizavau, buvo trečiosios feminizmo bangos atstovės Lilibeth Cuencos Rasmussen videoperformansas „Absolute Exotic“.

Pirmą kartą jį pamačiau atsitiktinai apsilankiusi Danijos nacionalinėje galerijoje. Priartėjusi prie ekrano pastebėjau pigiu havajietišku kostiumu apsirengusią, seksualiai, o kartais tiesiog lengvabūdiškai šokančią moterį priešais foną, primenantį bemaž „Džiunglių knygos“ animaciją. Turiu prisipažinti, iš pradžių kūrinį sekiau ne itin susidomėjusi, iki kol pasigirdo žodis „niger“. Tuomet mano danų kalbos įgūdžiai dar nebuvo tokie tvirti, nors iš konteksto iškart tapo aišku, kad kalbama apie rasistinį žodį, nusakantį juodaodį asmenį. Iškart sutrikau ir perėjau prie kito kūrinio. Buvo ar nebuvo kūrinį paaiškinančios lentelės – nesvarbu. Neįsigilinau į jį, ir tuo viskas tuokart ir baigėsi.

kaip galima tokį politiškai nekorektišką kūrinį eksponuoti?..
jis gali įžeisti lankytojus…
ar tai nėra problematiška?..

Panaši retorika skambėjo praėjusiais metais vienoje Londono galerijoje, kur buvo rodomas „Absolute Exotic“, pasakoja autorė laikraščiui „Weekendavisen“. Galimas daiktas, kad daugelis neteisingai suprato kūrinį, suprato būtent kaip tokį, kuris nuvertina ar stereotipizuoja juodaodžius bei iš „egzotiškų“ šalių kilusius asmenis. Pradėjus kūrinį analizuoti bakalaurui, viskas stojosi į savo vietas.

Filosofijoje dažnai sutinkame sąvoką „Kitas“. Paprastais žodžiais tariant, šis terminas apibūdina žmogaus būtį kaip objektas ir kaip tas, per kurį žmogus save realizuoja kaip subjektas. Jeanas-Paulis Sartre’as tikina, kad žmogus gali realizuoti save įveikdamas jam priskiriamą objekto būseną ir iškilti visuomenėje kaip visavertis subjektas. Tačiau, pasak Simone de Beauvoir, ši transcendencija negalima moterims, kurios visuomenėje nuolat ženklinamos objekto pavidalu. Postkolonializmo teorija pabrėžia rasės aspektą šiuo klausimu – šalys kolonijų laikais ir jų palikuonys iki šiol supriešina save su savo (buvusių) kolonijų „Kitu“, taip pateisina kitos rasės marginalizaciją bei diskriminaciją.

L. C. Rasmussen visą savo gyvenimą jautėsi kaip „Kitas“. Jos tėvas – iš Danijos, o motina – iš Filipinų, todėl, kad ir kur ji gyventų, ji visada buvo „egzotiška“. Interviu su „Louisiana“ autorė pasakojo, kad gyvendama Filipinuose ji išsiskyrė iš kitų vaikų savo didelėmis akimis ir aukštu ūgiu, o Danijoje jos plaukai ir oda buvo tamsesnė nei aplinkinių. Būtent „Absolute Exotic“ yra jos jausmų ir išgyvenimų, kaip egzotiškasis „Kitas“, manifestacija.

Performanso menui verčiau būdingas tikrovės atlikimas negu jos vaizdavimas (kaip kad klasikiniame teatre): menininkai ne vaidina personažą, o atlieka tikrus veiksmus, pavyzdžiui, kai Marina Abramovič „Tomo lūpose“ iš tikrųjų įsipjauna sau į pilvą. Todėl sukurdama tokią karikatūrišką sceną ir apsivilkdama kone teatrišką kostiumą L. C. Rasmussen sukuria inscenizuotos, padirbtos tikrovės vaizdą. Ji nevaidina havajietės personažo, o verčiau maskuoja savo tikrąją tapatybę už stereotipiškai egzotiškos, polinezietiškos kaukės, kuri įformina jos asmenybės radikaliąją egzotifikaciją.

Nors šoka perdėtai seksualiai, gestikuliuodama stereotipiškose, „azijietiškose“ pozose, jos veide vis blyksteli ironijos spinduliai, lyg ji išties šaipytųsi iš žiūrovo, kuris žvelgia į ją kaip į „Kitą“. Tokiu būdu L. C. Rasmussen ironizuoja (post)kolonijinį požiūrį į „Kitą“, kaip į supaprastintą karikatūrą, seksualizuotą fetišą, atitolusį nuo vyraujančios „pažangiosios“ visuomenės.

Lilibeth Cuenca Rasmussen, „Absolute Exotic“ (2005 m.). Videoperformanso kadras

Per visą videoperformansą L. C. Rasmussen dainuoja apie savo jausmus bei išgyvenimus iš egzotiškojo „Kito“ perspektyvos. Savo patirtimi ji atskleidžia tam tikras įsivyravusias rasistines tendencijas pasimatymų kultūroje, pavyzdžiui, seksualinę rasių hierarchiją. Ji pasakoja, kad buvo palikta trijų vaikinų, kurie vis susirasdavo „egzotiškesnes“ ir seksualesnes juodaodes partneres. Apie jas dainuodama L. C. Rasmussen vartoja įžeidžiančius, rasistinius žodžius, kurie išreiškia jos pyktį bei nusivylimą, kad ji buvo palikta dėl savo tariamo egzotiškumo stygiaus.

Nepaisant to, pati L. C. Rasmussen yra paveikta šių rasistinių nuostatų, nes prisipažįsta, kad ją labiau traukia baltaodžiai vyrai. Ji džiaugiasi, jog nėra baltaodė, nes jos yra mažiausiai „egzotiškos“ ir seksualiai patrauklios šioje rasių hierarchijoje. Tačiau kartu gailisi, kad jos asmenybė supaprastinta iki seksualinio fetišo. Pabaigoje L. C. Rasmussen klausia savęs, kaip jai atsikratyti to pykčio, nukreipto į šias moteris, kurios lygiai taip pat kaip ir ji kenčia nuo stereotipizavimo bei rasinės diskriminacijos, vis dar opios Danijos visuomenėje.

Šiuo videoperformansu L. C. Rasmussen nukreipia žiūrovo žvilgsnį į „Kitą“, kartu paskatina žiūrovą iš šono pažvelgti ir į save. „Kitas“ – tai nebūtinai žmogus, tautybė ar rasė – tai gali būti kita nuomonė, kita patirtis, kita perspektyva, kitoks meno vaizdavimas. Numestas akmuo kelyje gali būti ir atsitiktinis – bet kas, jei tas akmuo tyčia padėtas tau priešais kojas?

Kas bijo geltonos, žalios ir raudonos?

Kas būna, kai tyčia nenorima suprasti „Kito“? Rodos, maršo metu baimė buvo pasitelkiama kaip priemonė pasiekti tam tikrus politinius tikslus – įtvirtinti tik vieną vienintelę tiesą, likviduoti „Kitą“. Laimė, ikiteisminis tyrimas dėl D. Liškevičiaus performanso buvo nutrauktas – akmuo pašalintas nuo perėjos.

Baimė taip gali apakinti, kad taip ir nepastebime to kelyje numesto akmens. Tačiau išvengti jo nėra sudėtinga: apie D. Liškevičiaus kūrinio pobūdį sužinojau MO muziejaus gido puslapyje, paties menininko svetainėje ir skaitydama kitus meno kritikos bei analizės straipsnius. Pažinimas atveria akis: nusikaltimo išties nėra, menininkas nesityčioja iš mūsų vėliavos. Įvairūs veikėjai šiuo metu vis mėto tuos akmenis. Todėl įsižiūrėkime įdėmiau, kas po mūsų kojomis tyko. Atsarga gėdos nedaro.