2020 07 15

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kas bus kitas popiežius?

EPA nuotrauka

Kas bus kitas popiežius? Tokį klausimą rugpjūtį pasirodysiančioje knygoje kelia „National Catholic Register“ korespondentas Romoje, 17 metų apie Vatikaną rašantis britas Edwardas Pentinas. Jis analizuoja devyniolikos kardinolų, potencialių popiežių arba, kaip sako italai, – papabili – ganytojiškas biografijas.

Pasak autoriaus, knygos tikslas – padėti būsimoje konklavoje dalyvausiantiems kardinolams, vadinamajai Kardinolų kolegijai, susipažinti su būsimais kandidatais į Šv. Petro sostą ir apsispręsti, už kurį balsuoti. Kardinolai gerai arba visai vieni kitų nepažįsta, konklavos paskelbiamos netikėtai ir trumpai trunka, todėl tokia informacija reikalinga iš anksto, įsitikinęs E. Pentinas. Tikinčiuosius ši knyga, parengta bendradarbiaujant su tarptautine ekspertų komanda, anot jo, taip pat turėtų sudominti. Autoriaus teigimu, tokių leidinių apie ryškiausius kandidatus į popiežius tradicija siekia viduramžius.

Knygoje trumpai pristatoma kiekvieno kandidato biografija ir analizuojami pasisakymai ir / ar veikla trijose srityse, atitinkančiose tris pagrindines vyskupo pareigas: šventinti (liturginis gyvenimas), valdyti, mokyti. Pastarojoje atsižvelgiama į tai, koks jų požiūris į  Vatikano II susirinkimą, pragarą, mirties bausmę, posinodinį apaštališkąjį paraginimą apie meilę šeimoje „Amoris laetitia“, encikliką apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę „Humanae Vitae“, homoseksualumą, tos pačios lyties asmenų sąjungas, tarpreliginį dialogą, islamą, imigraciją, moterų kunigystę, celibatą etc. Pabaigoje pateikiamos svarbiausios datos (įšventinimas kunigu, konsekravimas vyskupu, pakėlimas į kardinolus, įgytas išsilavinimas, pareigos ir narystės bažnytinėse struktūrose), glaustas apibendrinimas ir ilgas išnašų sąrašas.

Edwardas Pentinas su popiežiumi Pranciškumi. edwardpentin.co.uk nuotrauka

Pažymėtina, kad Edwardas Pentinas yra ne tik žymus ir patikimas vatikanistas, bet ir konservatyvių pažiūrų asmuo, kurio perspektyva atsiskleidžia ir pristatant kardinolus.

Pasak kito vatikanisto, katalikiško dienraščio „Crux“ redaktoriaus Johno L. Alleno, nors konservatyvus žiūros taškas akivaizdus ir galima nesutikti su kai kuriomis interpretacijomis, net jam, visą žurnalisto karjeros laikotarpį stebint šiuos ganytojus, knygoje buvo naujų dalykų. Pateikiama išsami ir pagrįsta informacija.

Skaitytojui, kurio pažiūros kitokios, juo naudingiau, kad akivaizdžiai matyti autoriaus įsivaizdavimas, kokiomis savybėmis turi pasižymėti Kristaus vietininkas šiuolaikiniame pasaulyje ir kur yra riba tarp ortodoksijos ir erezijos, teigia „New York Times“ skiltininkas Rossas Douthatas. Progresyviesniam skaitytojui teliks autoriaus apibendrinimus priimti juos apvertus aukštyn kojomis. Šie du amerikiečiai dalijosi įžvalgomis apie E. Pentino knygą birželio pabaigoje leidyklos „Sophia Institute Press“ surengtoje diskusijoje, kurioje taip pat dalyvavo Bažnyčios istorikas, profesorius emeritas Roberto de Mattei.

Renginio dalyviai sutarė, kad Kardinolų kolegijai renkant popiežių tikriausiai neturės reikšmės nei geografija, nei amžius. Benediktas XVI buvo išrinktas sulaukęs 78-erių, Pranciškus – vos metais jaunesnis.

Be europiečių, E. Pentino sudarytame devyniolikos papabili kardinolų sąraše yra gvinėjietis, ganietis, filipinietis, tongietis, šrilankietis, amerikietis, kanadietis. Pastaraisiais dešimtmečiais Kardinolų kolegija pagaliau pradėjo atspindėti Bažnyčios universalumą – popiežius neberenkamas europietiškos (ir itin itališkos) aplinkos. Prie europocentrizmo Kardinolų kolegijoje mažinimo stipriai prisidėjo Pranciškus, nuo pontifikato pradžios 2013 metais kardinolais paskyręs 88 vyskupus iš 56 valstybių, tarp kurių ir Angola, Marokas, Gvatemala, Kuba, Indonezija, Japonija, Pakistanas etc. Tiesa, tik 67 iš jų yra jaunesni nei 80 metų, kiti, kaip pavyzdžiui, 2019 m. kardinolu paskirtas Sigitas Tamkevičius, konklavoje dalyvauti negalės.

Abu amerikiečiai apžvalgininkai suabejojo kolegos brito pasirinkimu į sąrašą įtraukti tokius konservatyvumu pagarsėjusius ganytojus kaip buvęs Maltos ordino globėjas Raymondas Leo Burke‘as ar Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas Robertas Sarah. Vieno iš jų išrinkimas reikštų visišką Pranciškaus pontifikato atmetimą.

Saugiausias spėjimas, pasak jų, yra Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas – insaideris, kuris tęstų Pranciškaus liniją. (Tiesa, jis turi aršių kritikų dėl Vatikano susitarimo su Kinija dėl vyskupų skyrimo.)

Tęsėjas ir progresyvesnės stovyklos atstovas būtų ir kitas svarbias pareigas einantis filipinietis kardinolas, Azijos Pranciškumi vadinamas Luisas Antonio Tagle – Tautų Evangelizavimo kongregacijos prefektas. Konservatyvesni kardinolai, anot J. L. Alleno, rinktųsi Vienos arkivyskupą Christophą Schönborną, kuris matytas kaip galimas kandidatas į Šv. Petro sostą per pastarąsias dvi konklavas. Tarp konservatyviųjų jis įprastai turėdavo gerą reputaciją, tačiau yra artimas Pranciškui ir kritikams puolant palaikė jį dėl enciklikos „Amoris laetitia“.

Kard. Pietro Parolinas. EPA nuotrauka
Kard. Luisas Antonio Tagle. EPA nuotrauka
Péteris Erdő
Kard. Péteris Erdő. EPA nuotrauka

Knygos autorius pritarė diskusijos dalyviams, kad per kitą konklavą gali būti išrinktas ne toks charizmatiškas, stabilumą laiduojantis, kiek konservatyvesnis kardinolas. Turėtų galioti italų posakis, kad ploną popiežių keičia storas. E. Pentinas, remdamasis savo šaltiniais kardinolų kolegijoje, teigia, kad joje nestinga įtampos ir nerimo dėl dabartinio pontifikato krypties. Be to, kaip pažymėjo vatikanistas viename apie knygą duotų interviu, ganytojai iš „globaliųjų Pietų“, kurių nemažai atsirado Kardinolų kolegijoje Pranciškaus dėka, dažnu atveju yra konservatyvesni nei vakariečiai. Nors Šventasis Tėvas pats paskyrė daugiau nei du trečdalius kolegijos – tokios daugumos ir pakanka naujam popiežiui išrinkti – nereikėtų manyti, kad dėl to daugiau šansų turi į Pranciškų panašūs kandidatai.

Nuo pastarųjų metų vidinių įtampų Bažnyčioje pavargę kardinolai, pasak jo, gali patikėti Petro laivą saugioms italų rankoms – P. Parolino arba Genujos vyskupo emerito Angelo Bagnasco. Tikėtinu kandidatu jis laiko ir Budapešto arkivyskupą Péterį Erdő. Norintieji dabartinio pontifikato tąsos galėtų balsuoti už Bolonijos arkivyskupą Matteo Zuppi, kuris yra tikras gatvės kunigas, daug darantis dėl vargšų, pramintas „italų Bergoglio“.

Kiti anksčiau nepaminėti, tačiau E. Pentino knygoje pristatomi kardinolai: buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas Gerhardas Mülleris, Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos prefektas kardinolas Peteris Turksonas, Vyskupų kongregacijos prefektas Marcas Ouellet, Apaštališkosios penitenciarijos vadovas Mauro Piacenza, Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas Gianfranco Ravasi, Milano arkivyskupas Angelo Scola, Bostono arkivyskupas pranciškonas konventualas Seanas Patrickas O’Malley, Durbano arkivyskupas Wilfridas Napier, Tongos vyskupas Soane Patita Paini Mafi, Prahos arkivyskupas dominikonas Dominikas Duka, Utrechto arkivyskupas Wimas Eijkas, Kolombo arkivyskupas Malcomas Ranjith.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visi diskusijos dalyviai sutarė, kad esminis kriterijus renkant Šventąjį Tėvą turėtų būti šventumas. J. L. Allenas akcentavo plačių pažiūrų ir atjaučiančios širdies svarbą. R. Douthato nuomone, svarbu, kad būsimasis Petro įpėdinis gebėtų nedviprasmiškai perteikti Bažnyčios mokymą, tačiau nebūtų atitrūkęs nuo šiuolaikinio pasaulio. E. Pentinas teigė, kad teikiant pirmenybę kandidatų šventumui galima išvengti pontifikato politizavimo.

Pasak Bažnyčios istoriko R. de Matteo, katalikai linkę galvoti, kad konklavos metu popiežių išrenka Šventoji Dvasia. Iš tiesų kardinolai prašo Šventosios Dvasios vedimo, tačiau jie yra laisvi žmonės, patys sprendžiantys, galintys klysti. Juk nesakytume, kad Šventoji Dvasia parinko ne itin moralius Renesanso laikotarpio popiežius, sako italas. J. L. Allenas taip pat teigia, kad normalu kalbėti apie konklavų politiką, kardinolų stovyklas, skirtingas perspektyvas ir prioritetus. Tai nereiškia tikėjimo stygiaus, nes gratia non tollit naturam, sed perficit. Malonė prigimtį atbaigia, bet jos nepanaikina. Žmogiškieji veiksniai renkant popiežių veikia, ne tik Šventoji Dvasia veda, todėl galima procesą analizuoti ir sociologiškai, instituciškai.

Popiežius ir kardinolai. EPA nuotrauka

Pasak J. L. Alleno, kuris pats prieš beveik du dešimtmečius, Jono Pauliaus II pontifikato metu, publikavo tokio pobūdžio knygą (konklava įvyko praėjus trejiems metams po išleidimo), nereikėtų manyti, kad spekuliacijos apie būsimą popiežių yra nepagarbu dabartinio Šventojo Tėvo atžvilgiu. E. Pentino knyga yra svarbi paslauga Bažnyčiai, nes jau geriau, kad Kardinolų kolegija žinotų, už ką balsuoja. Tai vienas svarbiausių sprendimų jų gyvenime, nulemiantis Bažnyčios ateitį.

Ir visgi, ar tikrai reikalinga tokia knyga, jei žinome, kad dažnai rezultatai, pasirodžius baltiems dūmams iš Siksto koplyčios, būna netikėti? Kaip sako italai, atėję į konklavą popiežiais, išeina kardinolais. Pasak J. L. Alleno, iš tiesų tik dvi iš pastarųjų šešių konklavų baigėsi visiškai nenuspėjamai – Jono Pauliaus II ir Pranciškaus pasirodymais Šv. Petro aikštėje. Kitus keturis kartus išrinktieji popiežiai buvo gerai žinomi favoritai ar bent iš „B sąrašo“. Bet jei ką nors sunku numatyti, dar nereiškia, kad neverta apie tai svarstyti. Kuo labiau apmąstysime Bažnyčios ateitį, susipažinsime su galimais keliais, tuo lengviau prisitaikysime, kai būsimasis popiežius pasirinks vieną iš jų. Jei kyla klausimas, kas pakeis Pranciškų – tai dar ne ženklas, jog laukiate jo pontifikato pabaigos, veikiau, kad jums tiesiog rūpi Bažnyčia.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.