2021 03 30

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila

Ortodoksas.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kas buvo Biblijoje minimi „milžinai“?

Osmaras Schindleris, „Dovydas ir Galijotas“ (fragmentas), 1888 m. Wikipedia.org nuotrauka

Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterys, Dievo sūnūs, žiūrėdami į jas, matė, kokios jos buvo gražios, ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios jiems patiko. Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tebūna jų dienos šimtas dvidešimt metų‘. Tomis dienomis, – kaip ir vėliau, – kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai [hebr. Nephilim]. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.“ (Pr 6, 1–4)

Šiuolaikiniam skaitytojui šiose eilutėse lieka daug neaiškumų. Argi milžinai nėra pasakų veikėjai, stebuklingi gigantai? Ką jie veikia Biblijoje? Ir kodėl jų tėvai vadinami „Dievo sūnumis“? Šis nesupratimas kyla iš to, kad mums rūpimi knygos skyriai parašyti visai kitoje kultūrinėje terpėje, nei gyvename mes.

Kainas ir pasidalijusi žmonija

Šeštojo Biblijos skyriaus veiksmas vyksta jau po Adomo ir Ievos, Kaino ir Abelio istorijų. Pirmojoje istorijoje šėtonas (demonas, prieš Dievą sukilusi angeliška, dvasinė būtybė), vaizduojamas kaip gyvatė, sugundo žmones tariamu žinojimu, jie ragauja gero ir pikto pažinimo medžio vaisių, už ką yra išvaromi iš Dievo artumo.

Antroje paminėtoje istorijoje Kainas iš pavydo nužudo savo brolį Abelį, yra prakeikiamas Dievo ir siunčiamas tolyn nuo savo šeimos ir kitų žmonių. Jis tampa „kultūros didvyriu“, kuriančiu miesto kultūrą: „Jis buvo protėvis visų, kurie gyvena palapinėse ir laiko kaimenes. Jo brolis buvo Jubalas. Jis buvo protėvis visų, kurie groja lyra ir dūda. Zila savo ruožtu pagimdė Tubal-Kainą, kuris kaldavo visokius žalvario ir geležies įrankius“ (Pr 4, 20–21). Taigi, žmonija pasidalino į dvi dalis – Adomo ir Ievos palikuonys per Setą (trečiąjį jų sūnų), kurie vis dar buvo arčiau Dievo, ir prakeiktieji Kaino palikuonys, kūrę tam tikrą civilizaciją.

Kun. Stephenas de Youngas sieja Kaino kaip „kultūros didvyrio“ vaidmenį su tais laikais visiems žinomais pagoniškosios Mesopotamijos mitais apie apkallu, pusdievius išminčius, kurie buvo laikomi to krašto žinių apie civilizaciją šaltiniu. Jie įsteigė pirmąjį miestą (Eridu, Biblijoje jis vadinamas Enochu), jie apmokė žmones miestų valdymo meno ir t. t. Kitaip tariant, Kaino kultūriniuose laimėjimuose galima įžvelgti tolesnę anapusybės – demonų – įtaką. O tų laimėjimų blogybė, kaip ir gero bei pikto pažinimo medžio vaisiuje, yra nesavalaikiškumas. Kun. Stephenas tai lygina su peiliu, kuris, duotas mažam vaikui, tarnauja blogiui. Daiktas savaime nėra blogas, bet duotas ne laiku gali pridaryti žalos.

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sakralinė prostitucija pagonybėje

Vienas iš dalykų, ko apkallu apmoko Mesopotamijos žmones, ir ko visi ten gyvenę žydai buvo liudininkais – tai sakralinio susijungimo su „dievais“ ritualai. Jų metu karalius, kuris buvo pagonių vyriausiasis kunigas, rituališkai tapatindavosi su tam tikru pagonių „dievu“ ir šventykloje sueidavo su dvasininke. Šis ritualas, pavyzdžiui, vykdavo kasmet per Naujųjų metų šventę, jo analogai žinomi ne tik Mesopotamijos, bet ir daugybėje kitų pagonių religijų (įskaitant iki šiol gyvą japonų šintoizmą). Vaikai, gimę iš tokios sąjungos, būdavo laikomi dievų vaikais (du trečdaliai – „dieviški“, nes jie turėdavo du dieviškus tėvus – karalių ir dievaitį, su kuriuo jis tapatinosi ritualo metu, – ir vienas trečdalis – „žmogiškas“, nes gimė iš žmogaus, t. y. moters).

Krikščionišku ir žydišku požiūriu, žinoma, egzistuoja tik vienas Dievas – hebrajai teigė, kad Mesopotamijos karalius iš tiesų tapatinasi ne su Dievu, bet su demoniškomis būtybėmis. Tokiu būdu, nors demonai yra dvasinės esybės ir neturi kūno, negali sueiti su žmonėmis, bet jie tarsi turėjo palikuonių per žmones.

Frazė „dievų sūnus“ yra kitose Biblijos vietose vartojama angeliškoms būtybėms apibūdinti (pvz. Job 1, 6; 2, 1). Panaši frazė „dangaus sūnūs“ taip pat sutinkama nebiblinėje literatūroje (1 Enocho 7, 2). Taigi, pažodžiui Pr 6 pasakoja apie tai, kaip angelai (puolę, t. y. demonai) susijungė su žmonėmis, „žmonių dukromis“, ir tame nėra nieko paradoksalaus – nes tai vykdavo per pagoniškus ritualus. Kas turima omenyje, anuomet nebuvo prasmės aiškinti Biblijoje – nes pirmieji žydai gyveno pagonių zikuratų apsuptyje, ir tie ritualai jiems buvo gerai žinomi. Demoniškų būtybių ir žmonių vaikai pavadinti nephilim – milžinais, t. y. „senovės galiūnais, garsiais vyrais“.

Milžinai kaip sudievinti karaliai ir didvyriai

Biblijoje milžinai yra tokiu būdu gimę karaliai ir žymūs didvyriai, pasižymintys jėga, žiaurumu, šaltumu. Milžinais vadinami, pavyzdžiui, amoriečių karalius Sihonas, Bašano karalius Ogas ir Galijotas, su kuriuo kovojo Dovydas. Kitaip tariant, tai visai ne mitologinės, o labai realios, žmogiškos būtybės.

Michelangelo, „Dovydas ir Galijotas“, Siksto koplyčios freskos fragmentas, 1509 m. Wikipedia.org nuotrauka

Kodėl jie vadinami milžinais, lyg būtų buvę milžiniški? Pirmiausia turbūt todėl, kad tai buvo stiprūs, drūti, stambaus sudėjimo ir aukšto ūgio vyrai. Kita vertus, dar tam įtakos turėjo tai, kad pagonių dievai buvo regimi vizijose ir įsivaizduojami kaip labai aukšti. Todėl ir minima ritualinė Ogo lova šventykloje aprašoma kaip 4 metrų ilgio, nors pats jis tokio ūgio nebuvo:

„Vien karalius Ogas buvo išlikęs gyvas iš refajų. Nūnai jo lova, geležinė lova, tebėra Amono Raboje. Matuojant įprasta uolektimi, ji yra devynių uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio“ (Įst 3, 11).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Refaimai (refajai) – tai tam tikra nefilimų (milžinų) karalių dinastija. Refajų karaliai valdė kai kurias Kanaano tautas, su kuriomis įvykusį karą aprašo Jozuės knyga. Nors Mozės įstatymas stipriai ribojo Izraelio karines galimybes, netgi draudė karinę agresiją, tačiau Jozuės knygoje jis įsako sunaikinti refajų tautas. Šios tautos turėjo įvairių žiaurių ritualų, tokių kaip žmonių aukojimas, sakralinė prostitucija ir kt., tie ritualai Biblijoje vadinami „šlykščiais Viešpaties akyse“. Šiuolaikinės krikščionių teologijos kalba, toks elgesys vadinamas satanizmu.

Kanaano tautų sunaikinimas nebūtinai reiškė fizinį žudymą. Kaip rodo Rutos ir Rahabos pavyzdžiai, žmogaus tautinė tapatybė sutapo su religine, ir pakako atsižadėti pagonybės. Deja, bet net turėdamos šimtmečius tam, kad atsiverstų iš klaidingo kelio, šios tautos nekeitė savo papročių. Be to, kaip žinome, ir izraelitai įvykdė ne viską, kas jiems buvo įsakyta, patys krypo į stabmeldystę.

Pergalė prieš milžinų tautas Biblijoje prisimenama vėl ir vėl:

[Jis] parbloškė didingus karalius,

nes jo ištikima meilė amžina,

sunaikino garsius karalius,

nes jo ištikima meilė amžina, –

Sihoną, amoriečių karalių,

nes jo ištikima meilė amžina,

Ogą, Bašano karalių,

nes jo ištikima meilė amžina, –

ir atidavė jų žemę kaip paveldą,

nes jo ištikima meilė amžina,

paveldą savo tarnui Izraeliui,

nes jo ištikima meilė amžina.

(Ps 135 (136), 17–22)

Apibendrinimas

Biblijos milžinų aprašymas remiasi Mesopotamijos religijos realijomis, kurios senovėje skaitytojams buvo savaime suprantamos. Milžinai – tai iš dalies žmonės, iš dalies pagoniški „dievai“, kuriuos krikščionys laiko demonais. Tie neturintys kūno demonai „materializuojami“ ritualo metu, kai pagonių dvasininkas atlieka tam tikras apeigas, tapatinasi su demonu ir tada su moterimi pradeda naują gyvybę. Tokio pobūdžio ritualai egzistuoja ne tik indoeuropiečių pagonybėje, jie paplitę tarp viso pasaulio pagonių (beje, kai kur su dievybe tapatinasi ne vyras, o moteris). „Milžinai“ dažnai būdavo karaliais ir didvyriais, kurie stebino žmones savo jėga, žiniomis ir kūno sudėjimu.