Kas esi, mano artime?

Šis Vaivos Vasiliauskaitės tekstas dalyvavo „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse 2022.

Juozapas tarė savo broliams: „Prieikite prie manęs!“ Jiems priėjus, jis kalbėjo: „Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą“ (Pr 45, 4).

Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 5).

Kiekviena nauja karta laiko savo tapatybės egzaminą ir niekas nežino, ar bus pasiruošęs, kai tas laikas ateis. Iki vasario 24 dienos daugelis mūsų snaudė savo europietiškoje tapatybėje, pernelyg nesusimąstydami, ką ji turėtų implikuoti kiekvienam asmeniškai, nes kalbama apie tokią buvo tiek daug ir visur, kad galiausiai daugelis sąvokų virto tik skambiais, o kartais nuo savo pirminės prasmės visai nutolusiais žodžiais. Ukraina priminė, kad Europos istorija nepasibaigė su Antruoju pasauliniu karu, o egzistenciniai klausimai kaip Sizifo akmuo – kyla iš naujo. Visų svarbiausia – ji priminė, kad mūsų asmeninė – ir tautos – tapatybė ryškėja per santykį su kitu.

Trumpam sugrįžkime į laikus, kurių problemos jau vienaip ar kitaip išspręstos. Labai seniai (kai kas sako apie XIV a. pr. Kr.), kada turėjo gyventi biblinis Juozapas, į Egipto civilizaciją artinosi badas, bet niekas to dar nežinojo. Juozapas ganė avis ir sapnavo sapnus. Kaip būdinga bibliniams broliams, Juozapo broliai jo slapčia neapkentė iš pavydo, bet galbūt viskas būtų ir užsibaigę šiaip ne taip tramdoma pagieža, jeigu ne tie sapnai. Atlapaširdis Juozapas nepagalvojo, kad galėtų būti netaktiška sakyti: „Pasiklausykite mano sapno: štai mes rišome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą.“ O jo broliai buvo priblokšti, kad Juozapas laiko save geresniu už juos: sapnuoja, kad jam lenkiasi javų pėdai, kad jam lenkiasi Saulė, Mėnulis ir žvaigždės, tarsi jis būtų karalius, o ne piemuo. Neapsikentę jie susimokė jį nužudyti, bet paskutinę akimirką vienas iš jų suturėjo kitus, ir jie pasitenkino įmetę sapnuotoją šulinin. Taip prasidėjo kelionė iki momento, kada jie savo brolį pažino. Iš vergo jis buvo tapęs Egipto valdytoju, ir jie jam lankstėsi, kad gautų javų, nes jų krašte siautėjo badas.

Biblijoje apstu dramatiškų tapatybės peripetijų. Niekam nereikalingi vergai tampa valdovais ir tautos vedliais. Svetimšalis, iš kurio tikimasi blogiausio, pasilenkia aptvarstyti savo „priešo“ žaizdų. O ilgai lauktas žydų karalius, užuot pasirodęs karališkoje didybėje, karūnuojamas erškėčių vainiku. Tapatybės atsiveria ir užsiveria, tarsi vienas kitą keičiantys šviesos blyksniai ir juos ryjantis šešėlis barokiniuose paveiksluose. Vienas iš tokių paveikslų, tapytas Caravaggio, vaizduoja bene labiausiai stulbinantį tapatybės atsiskleidimą visuose Šventraščiuose: akimirką, kada Saulius pavirsta Pauliumi, nes jį persmelkia suvokimas, kas iš tiesų yra tas, kurio pasekėjus jis taip karštai siekia sunaikinti. Paveiksle Paulius parvirtęs ant žemės, ištiesęs rankas šviesai, kurios šaltinis mums neregimas – ir ne šiaip sau, o todėl, kad mes neregime. Tai ne mūsų, o Sauliaus susitikimas.

Minėtose istorijose ateina tiesos momentas, kada šių herojų, ydingų ir nelaimingų žmonių, gyvenimai, tekėję kasdieniška jų laiko vaga, staiga įsirėžia į brutalią, vertikaliai laiko juostą kertančią tikrovę, susitikimą, pareikalaujantį iš kiekvieno jų permąstyti visa, ką jie manėsi žinantys apie pasaulį ir savo vietą jame. Sukrėtimo akimirką juos pradeda kamuoti neguodžiantys, neišvengiami klausimai: o kaipgi yra iš tiesų? Jeigu pasaulis yra ne toks, kokiu mes jį laikėme, baisesnis, negailestingesnis, o gal priešingai, kur kas didingesnis, kas tada esame mes patys? Išpurtyti iš kasdienybės snaudulio, jie turi du pasirinkimus: ignoruoti šį klausimą arba į jį atsakyti ir prisiimti visas atsakymo pasekmes. O kokios tos pasekmės? Pasak tradicijos, Pauliaus gyvenimas baigėsi kankinyste: atsisakius išsižadėti tikėjimo Kristumi, Romoje jam buvo nukirsta galva.

Gana lengva pražiūrėti puikiai žinomos istorijos apie mirtį už priimtą tikėjimą reikšmę. Dėl to, kad tai, kaip ir atsivertimas, daugeliui mūsų svetima patirtis. O reikšminga ir mums nepasiekiama yra tai, kad abu šie kritiniai lūžiai yra tapatybės suvokimas ir pasirinkimas, „būti ar nebūti“ momentas. Visą savo gyvenimą Paulius buvo talentingas, bet klaidžiojantis, piktas ir savo nelaimių priežasties atsekti negalintis fariziejus, kurį formavo aplinkybės – ir staiga, Jėzaus mokinių medžioklės įkaršty, giliai širdyje jis patyrė pažinimą, kuris privertė jį kardinaliai pakeisti vaidmenį: atsiversti. Visi, kas iki to laiko pažinojo Saulių, turėjo stebėtis: kas su tuo žmogumi nutiko? Kaip aš to nemačiau? Ar bent anksčiau pažinojau jį? Bet ar pats save iki pasikeitimo akimirkos pažinojo Saulius? Viena akivaizdu: save pažinojo Paulius. Mes nežinome tikrosios jo mirties istorijos, ar jis žuvo kalėjime per didįjį Romos gaisrą, ar buvo nukirsdintas už draudžiamo tikėjimo propagavimą. Bet kuriuo atveju Pauliui nekilo mintis gelbėti savo gyvybę mainais į krikščionybės išsižadėjimą, kaip ir daugeliui krikščionių kankinių prieš jį ir po jo – todėl, kad sąmoningai priimtos tapatybės netektis (atimti „priešišką“ sąmoningo žmogaus tapatybę istorijoje ne kartą siekė ir lig šiol siekia despotiški režimai įvairiausiais kankinimais) yra pati tikroji mirtis. Savo tapatybės per prievartą atsisakęs žmogus lieka ištrintas, sunaikintas, jis dehumanizuojamas ir paverčiamas įrankiu. Ir tai didžiausias triumfas blogiui – tironijai – kurios vienintelis siekis yra lengvai valdoma savimonės neturinčių vergų masė.

O dabar vėl į dabartį. Šis amžius Ukrainos negailestingai paklausė, kas ji yra, ir Ukraina atsakė taip, kad girdėtume mes visi. Prabėgęs mėnuo buvo didelė virtinė atsiskleidimų, kas yra kas iš tikrųjų. Pradžioje visi matėme Ukrainą kaip auką – auką, kurios gaila, bet neįmanoma išgelbėti. Kad Ukraina pasmerkta, sakė elementari matematika, ir besikaupiančią Rusijos kariuomenę stebėjome su įsitikinimu, kad karo atveju baigtis aiški. Ir čia mes mąstėme logiškai, nes tas faktorius, kuris šiandien maišo agresoriaus kortas, negali būti įtrauktas į strateginius skaičiavimus. Mes klydome savo gailestyje. Ukraina nėra auka. Ukraina yra reali prezencija, asmuo, kuris stovi priešais okupantų tapatybės vakuumą. Ir mums reikia tą asmenį pažinti, nes jis atėjo mūsų perspėti, kad neužmigtume ant savo tėvų ir senelių laurų, laisvės, pasirinkimo ir žmogaus orumo sąvokų.

Ukrainos veidas šiandien yra prezidentas Volodymyras Zelenskis, jis – mūsų biblinis herojus. Už šitos situacijos ribų tebūnie jis tas pats ydingas žmogus kaip ir visi, su savais siekiais, baimėmis, klaidomis, kurių darė ir darys ateityje. Bet šitoje situacijoje, kai į jo šalies duris pasibeldė karas ir akivaizdi mirties grėsmė, ir jam, kaip pirmam okupantų taikiniui, buvo pasiūlyta evakuacija, V. Zelenskis suvokė, kas jis toks yra ir atitinkamai pasirinko. Jau priežodžiu virto likimo ironija, kad iš žmogaus su komedianto praeitimi buvo tikėtasi kvailų sprendimų, o gauta lyderystės pamoka visiems demokratinio pasaulio stebėtojams (beje, kodėl iš juokdarių tikimasi blogiausio: nesuprasti tikrovės, būti bailiais? Mūsų europiniame folklore juokdarys visada yra tas, kuris nebijo rėžti karaliams nejuokingą tiesą). Zelenskis neatitiko ir kito stereotipo: politiko, kuris palieka šalį  baimindamasis mirties. Mes Lietuvoje kaip to istorinį pavyzdį turime Antaną Smetoną, o neseniai, Amerikai traukiantis iš Afganistano, sostinę apleido tuometinis šalies prezidentas Ashrafas Ghanis. Volodymyro Zelenskio pasirinkimas buvo vienas iš lūžių, privertusių pažvelgti į ukrainiečius naujomis akimis: jei jų prezidentas nepanašus į jokį kitą mums žinomą prezidentą, kokia yra jį išrinkusi tauta?

O Ukrainos tauta daug kuo panaši į Zelenskį. Ne tik dabar. Dar nuo Maidano. Dar nuo sovietmečio. Nuo to legendinio momento, kurį pavaizdavo rusų tapytojas Ilja Repinas paveiksle „Zaporižės kazokų atsakymas“. Kai pasidomėjau šiuo paveikslu, man tapo aišku, kas turima omeny Ukrainos himno žodžiuose „mes iš kazokų tautos“. O pasakojimas toks: XVII a. Dniepro žemupyje įsikūrusiems kazokams pavyko atremti Osmanų imperijos invaziją į jų žemes. Reaguodamas į pasipriešinimą, tuo metu labai galingos imperijos valdovas sultonas Mehmedas IV, nesusitaikydamas su mintimi, kad mažesnė ir silpnesnė tauta gali kvestionuoti jo galią, kazokams įteikė ultimatumą, reikalaujantį tučtuojau pasiduoti. Kam įdomu, tas gali nesunkiai susirasti, kaip, pašiepdami save sudievinusį autoritetą, jam į ultimatumą atsakė kazokai: tekstas primena garsųjį šių dienų pasakymą apie laivą. To teksto bendrakūrybą ir vaizduoja minėtasis Iljos Repino paveikslas, iliustruojantis, jog Zaporižės kazokams nerūpėjo osmanų pajėgų dydis; jie, paprasti, bet humoro jausmo nestokojantys, žmonės niekino primestus autoritetus. Maidano revoliuciją aptariančioje dokumentikoje „Žiema ugnyje“ užfiksuotas jau artimesnių laikų maištingo ukrainiečių humoro pavyzdys: kai, siekdama užgniaužti kylantį tautos pasipriešinimą, statytinė šalies valdžia uždraudė ukrainiečiams rinktis į gatves su nuo policijos smūgių saugančiais šalmais, žmonės atkreipė dėmesį, kad įstatyme nieko nėra pasakyta apie… puodus. Nereikia sakyti, kuo pasipuošę kitame proteste būriavosi ukrainiečiai. Manau, kad svarbu tinkamai įvertinti juoko galią pavojaus akivaizdoje. Humoras yra ryškus dvasinės gyvybės ženklas ir galingas psichologinio pasipriešinimo įrankis, jungiantis žmones į viena. Ne veltui laimėjimą reiškiantis liaudies posakis yra „juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis“ – nes tas, kas geba juoktis, liko nenugalėtas.

Vasario 24-oji buvo ta diena, kada Ukrainos kova už laisvę, iki tol vykusi kažkur toli ir kitiems, įvyko asmeniškai man. Tą dieną sustojo visi kasdieniniai darbai. Mintys liovėsi tekėjusios sava vaga. Ta diena manęs paklausė, ar žinau, kas yra Ukraina ir kodėl ji svarbi. O netrukus jau Ukraina klausė manęs, ar žinau, kas esu aš. Bandydama geriau suprasti kraštą, kurio skausmas dabar nesustabdomai į mane smelkėsi, pradėjau gilintis į šios šalies istoriją ir, bežiūrėdama dokumentinį filmą apie Maidano revoliuciją, kuri kilo iš jaunos ukrainiečių kartos troškimo būti Europos Sąjungos dalimi, staiga buvau pakirsta žodžių, kuriuos ukrainiečiai sakė apie mus, europiečius: „Noriu jums priminti, kad dvi svarbiausios Europos vertybės yra laisvė ir žmogaus orumas.“ Kalbėtojas ištarė tai policijos kulkų nepabūgusiai ukrainiečių miniai, bet jo žodžiai pataikė į mane. Kada paskutinįkart mąsčiau, koks mano, nepriklausomoje Lietuvoje gimusio žmogaus, indėlis į laisvę ir žmogaus orumą? Kuo aš nusipelniau, kad šie žmonės, visais atžvilgiais drąsesni ir geresni,  priskirtų man tai, ko man, priešingai nei jiems, neteko ginti, įrodyti? Aš nežinau, ar drįsčiau šias vertybes įkūnyti taip kaip jie. Pagal iškeltas europines vertybes, šiandien Ukraina yra tikroji Europa. Ji primena mums, kuo pasirinkome būti. Ir kad gali išaušti diena, kada prireiks tą pasirinkimą įrodyti.

Nors tapatybės klausimai negali būti atsakyti aptakia, kad ir įtikinamai skambančia retorika, nes į juos atsakyti įmanoma tik veiksmais ir gyvenimu, manau, kad viskas prasideda, kai susiduriame su kitu. Tai procesas, keitimasis, pažinimas – inkvizicija sau pačiam. Turbūt ne atsitiktinai paklausęs; Dieve, kas tu esi, šv. Augustinas trylikoje knygų permąsto savo paties gyvenimą. Kas tu? Kas tu esi iš tiesų? Ir kas esu aš, tave pažindamas? Liūdniausia būtų užduoti šį klausimą ir suprasti, kad mes su kitu esame svetimi. Nuostabiausia užduoti šį klausimą ir suprasti, kad aš esu – noriu būti kitam artimas.