2021 08 22

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kas gali klausytis Jėzaus žodžių?

Kun. Vytenis Vaškelis. R. Tenio nuotrauka

Kai Jėzus mokiniams bylojo apie save, kad Jis yra gyvoji duona nužengusi iš dangaus ir kas valgo šią duoną – gyvens per amžius, šis liudijimas papiktino daugelį Jo mokinių (tuo metu būta daugiau nei septyniasdešimties pašauktųjų, žr. Lk 10, 1), ir jie sakė: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Kodėl jie atmetė Gerosios Naujienos žinią, skirtą milijardams žmonių, Jo krauju atpirktiesiems, ir net nuo Jo pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo?

Kartais Kristui pašvęstieji asmenys savo sielovados baruose gali pastebėti, kaip per jų triūsą, skirtą aplinkinių išganymo labui, liejasi malonės tiems, kurie atviromis širdimis priima Viešpatį kaip savo ištikimiausią draugą, be kurio nebegalėtų gyventi, bet jų pačių širdys, stokojančios artimo ryšio su Juo, esti tarsi dekoratyviniai akmeniniai liūtai, iš kurių nasrų čiurkšlėmis teka vanduo, bet patys atsigerti negali… Taigi uolumas net dėl sielų, apleidžiant asmeninį bei nuolatinių pastangų reikalaujantį maldos gyvenimą su Viešpačiu ir dažnai kviečiant Šventąją Dvasią, kad Ji būtų mūsų minčių bei poelgių Vedlė ir Skatintoja, nėra girtinas dalykas.

Kai skelbiantieji Evangeliją nėra „permirkę“ jų būtybę keičiančiomis tiesomis, tada niekada nesnaudžianti piktoji dvasia, trokšdama ypač pakenkti dvasininkams, kuriems patikėtas Dievo žodžio skelbimas bei liudijimas, kiek įmanydama, Dievui leidžiant, keršija juos atkakliau puldama įvairiomis pagundomis… Beje, kartais kunigo moralinis nuopuolis gali būti jam suteikta dovana iš aukštybių, kad, tikintiesiems už jį su pasitikėjimu besimeldžiant, iš tiesų ateitų vidinis praregėjimas bei tikra paskata keistis…

Vienuolis Nikodemas Agiorietis (1748–1809) rašė: „Net jei tu išpirktum šimtus krikščionių vergų iš nedorėlių ir suteiktum jiems laisvę, tai tavęs neišgelbėtų, jei tai darydamas, pats būsi aistrų vergas. Koks bebūtų užmojis, net ir pats didingiausias, kurio tu imtumeisi ir atliktum, įveikęs sunkumus bei daug paaukojęs, neatves tavęs į siekiamą tikslą, jei lygiagrečiai nekreipsi dėmesio į savo aistras ir leisi joms laisvai gyvuoti ir veikti tavyje.“

Mūsų esminis tikslas – nuolatinės pastangos bendrauti su Jėzumi, neignoruojant asmeninės atgailos praktikos, nes dažnai taikstymasis su savo silpnybėmis, iš tiesų trukdo Dievui pilnai veikti taip, kaip Jis nori.

Vienas autorius pabrėžia trijų dalykų svarbą: „Pirmiausia malda; paskui – atgaila; trečioje vietoje, kaip tik trečioje vietoje – veiksmas.“ Kas yra atgaila? Tik gailėjimasis suklydus ar nusikaltus? Ne tik. Tai – pasiryžimo įgyvendinimas, malonei padedant, savo protą bei širdį stiprinti kasdieniu Šventojo Rašto apmąstymu, kad kitą kartą, kai vėl teks suklysti, nusižengimas būtų mažesnis ar net pajėgtume, Dievui laiminant mūsų valią, visai jo išvengti.

Dvylika apaštalų matė nusigręžimą nuo Jėzaus tų kitų kelių dešimčių mokinių, kurie savivalę iškėlė aukščiau už jiems numatytus Dievo planus bei Jo valią. Jie nusivylė Mokytoju, kurio „kietų“ Jo žodžių nesuprato ir juos iš anksto atmetė. Savo teisumą iškėlė aukščiau Dievo Sūnaus, nors net tiesiogiai dalyvavo darydami stebuklingus ženklus, Jam laiminant (žr. Lk 10, 17), viskas nuėjo užmarštin… Jie negalėjo atgailauti, su gailesčiu bei klusnumu palenkdami savo mintis Viešpačiui, nes jų perdėtas įsitikinimas savo teisumu ir buvo ta didžioji puikybės chimera, kurią Jis turėjo užnešti ant kryžiaus, kad jau nebe savo žodžiais („Nupuolęs žmogau, atgailauk, iš šaknų keisk savo gyvenimo viziją ir vėl sek paskui mane!“), bet, kai žmonės į Jį žiūrės kaip į Nukryžiuotąjį, prasiplėstų jų vidinė rega, ir jie bent iš dalies suvoktų, kad būtent jų ir visų mūsų nuodėmės prikalė Jį prie kryžiaus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Neabejotina, kad toje margaspalvėje žydų minioje, atėjusioje pažiūrėti reginio, buvo ir tie Jo mokiniai, kurie Jį sekė, bet nuo Jo ir nusisuko… Tų buvusių neištikimų mokinių atsivertimas galėjo prasidėti vos tik Jėzui numirus, nes minia, pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę. Kam gi kitiems, jei ne jiems taip pat reikėjo ranka suduoti sau į krūtinę… Mirusio jų Mokytojo akivaizdoje tokia atgailos forma galėjo būti iškalbingesnė už jaudinančius gailesčio žodžius, juk maldos ir atgailos sintezė – geriausia daug lemiančio veiksmo pašventintoja…