2022 01 25

Darius Kuolys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Kas išties parašyta Gedimino laiškuose?

Kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kodėl XIV šimtmetyje Vilniuje didžiojo kunigaikščio Gedimino vertėjui ir raštininkams padiktuoti, iki mūsų dienų nuorašuose išlikę šeši laiškai, apaugę mitais ir prietarais, šiandien verti atidesnio visuomenės dėmesio? Kodėl kitąmet vyksiantį pirmojo Vilniaus paminėjimo 700 metų jubiliejų derėtų švęsti ne tik miestui, bet visai Lietuvai?

Ne, Gediminas nekvietė žydų į Lietuvą, kas vis dar teigiama. Ir ne vien vokiškų miestų gyventojus, ir ne tik į Vilnių ragino vykti.

Pirmasis Vilniaus paminėjimas išties yra išskirtinis. Kodėl? Svarbiausio Lietuvos miesto vardas išliko užrašytas ne svetimšalio pirklio kelionės dienoraštyje, ne jį užpuolusios kaimynų tautos analuose, bet iš šio miesto didelę Europos valstybę valdžiusio viešpaties tekste – 1323-iųjų sausio 25-ąją rašytame didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino laiške. Jame Vilnius iš karto pristatomas pasauliui kaip valdovo miestas, taigi kaip sostinė – pasak Gedimino, rašyta „mūsų mieste Vilniuje“: „in civitate nostra Vilna“. Tais pačiais metais sukurtuose kituose laiškuose tikslinama ir pridedama – „mūsų karališkame mieste, vardu Vilnius“: „in civitate nostra regia Vilna dicta.“

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. sausio 25 d. laiškas, kuriame paminėtas Vilnius. Latvijos valstybinis istorijos archyvas (LVVA). Vilniaus vardas nuotraukoje išryškintas. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotrauka

Vilnius išsyk iškyla iš ūkanų kaip unikali civilizacijų dialogo erdvė: paskutinės nekrikščioniškos Europos valstybės valdovas iš Vilniaus kreipiasi į visą krikščioniškąjį pasaulį, į visus krikščionis – kalba jiems ir tikisi jų supratimo. Sausio 25-osios laiškas pradedamas Gedimino saliutacija  – pasveikinimu „visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims“: „christicolis universis in toto orbe diffusis, viris et mulieribus“. Taigi ne tik vyrams, bet ir moterims. Ne tik garsių vokiečių miestų Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno gyventojams, bet visiems krikščionims „iki pat Romos“.

Įsidėmėtina yra ir sausio 25-osios laiško intituliacija – autoriaus prisistatymas titulu: ji išdėstyta ne prieš, bet po vardo, kaip ir išlikusiame „Mindaugo, Dievo malone Lietuvos karaliaus“, laiške vyskupui Kristijonui. Lietuvos valdovas visų pirma oriai prisistato pasauliui senu dvikamieniu lietuvišku asmenvardžiu – Gediminas: „Gedeminne“. Tik po vardo rašomi titulai – „Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos kunigaikštis ir valdovas“: „Dei gratia letphinorum ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie“.

Tomo Lukšio / „BNS Foto“ nuotrauka

Taigi Gediminas tituluojasi karaliumi, valdomą valstybę vadina karalyste, taip pabrėždamas savo ir savo krašto suverenumą, savo ir krašto lygybę su krikščioniškojo pasaulio karaliais ir karalystėmis. Laiškuose tvirtinama: ir nekrikščionys teisėtai gali turėti karalių ir karalystę. Gedimino valdžios suverenumas sustiprinamas teigiant jos dieviškąją kilmę: jis, kaip ir Mindaugas, esąs karalius ne iš žmonių, bet iš Dievo malonės. Šiuo atveju svarbi yra Gedimino laiškus tyrinėjusio ir spaudai rengusio istoriko Stepheno Rowello pastaba: Lietuvos viešpats karaliaus („rex“) titulą vartoja ne pačia bendriausia krašto valdovo, bet apibrėžta, tikslia karaliaus reikšme, nes tuo metu būtent dėl tokio titulo popiežiaus kovota su imperatoriumi. Sykiu dera atkreipti dėmesį, kad savo teisę į karaliaus titulą Gediminas grindžia gyva tradicija. Dar 1322-aisiais popiežiui Jonui XXII rašytame laiške jis mini „karalių Mindaugą“ (“rex Mindowe“) kaip savo pirmtaką („praedecessor noster“) ir jo valdytą Lietuvą vadina karalyste („regnum“). Karaliumi čia tituluojamas ir tiesioginis Gedimino pirmtakas brolis Vytenis. Taigi Gediminas esąs savo pirmtakų jau turėtos karalystės paveldėtojas.

Įsidėmėtina, kad karaliaus titulą Lietuvos valdovui pripažįsta ir pats popiežius: 1324-ųjų birželio 1-osios laišką jis adresuoja „žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų garsiam karaliui“, Gedimino valdomą kraštą laiške vadina karalyste ir linki, kad šio „karališkoji išmintis išganingai grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį aukščiau minėtas pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“.

Taigi visuose šešiuose Gedimino laiškuose nuosekliai keliama Lietuvos karalystės ir jos tęstinumo idėja. „Karališkasis“ Vilniaus miestas, kaip ir nuolat minimas „karališkasis antspaudas“, yra reikšmingos, neatskiriamos šios idėjos dalys.

Vis dėlto Gediminas, skirtingai nei Mindaugas, skelbiasi esąs ne tik lietuvių, bet ir rusų karalius, taip pat Žiemgalos, dėl kurios tuomet grūmėsi su Ordinu, kunigaikštis ir valdovas. Taigi jis kalba apie lietuvių ir rusų karalystę bei prie šios karalystės prijungtas, jo kaip kunigaikščio valdomas, žiemgalių žemes. Ar pagrįstas toks valdovo kalbėjimas? Ką jis reikštų? Regis, verta būtų prisiminti rusų istoriką Levą Gumiliovą, įžvelgusį kryptingas Gedimino pastangas „atkurti iš Vilniaus valdomą senąją Rusios valstybę“. Išties, vos tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, 1315-aisiais Gediminas veržiasi į Brastą. 1316 m. pabaigoje – 1317 m. pradžioje įkuria savarankišką Lietuvos stačiatikių metropoliją. Tikėtina, kad 1322–1323 metų žiemą puola Rusios sostinę Kijevą ir jį palenkia: 1322-ųjų laiške popiežiui Gediminas dar tituluojasi „daugelio rusų karaliumi“, o 1323-iųjų sausio 25-osios ir visuose vėlesniuose laiškuose – jau visų „rusų karaliumi“.

Reikšmingas šiuo atveju būtų ir į Lietuvos metraščius patekęs sakytinis lietuvių pasakojimas: pasak jo, Gediminas visų pirma užėmęs Kijevą ir tik tada perkėlęs savo sostinę iš Kernavės į Trakus, o iš Trakų – į Vilnių. Būtent Lietuvos istorinis pasakojimas esmingai koreguoja Levo Gumiliovo prielaidą: Gediminas siekė ne „atkurti senąją Rusios valstybę“, bet įlieti ją į lietuvių karalių valdomą bendrą „lietuvių ir rusų karalystę“, kurią, popiežiaus padedamas, ketino įjungti į Vakarų krikščioniškąjį pasaulį. Pasiremdami senuoju Konstantino Sirvydo žodynu, galime numanyti, kad lietuvių kalba pats karalius Gediminas galėjęs tituluotis „lietuvių ir gudų viešpačiu“ (viešei, bendruomenei vadovaujančiu pačiu, vyru), o jo karalystė greičiausiai vadinta „lietuvių ir gudų viešpatyste“.

Čekijos meistrų sukurto „Pasaulio žemėlapio“ pergamento fragmentas, vaizduojantis Vilnių. 1370-1390. Slovėnijos Respublikos archyvas

Ką gi iš Gedimino laiškų sužinome apie „lietuvių ir rusų karalystę“? Kokį savo ir savo viešpatystės vaizdinį „lietuvių ir rusų karalius“ kuria pasauliui? Gediminas laiškuose iškyla kaip galingas ir teisingas valdovas – „rex iustus“. Jis esąs „Dievo apvaizda didžiausias savo valdose“, kur turįs galią „paliepti ir reikalauti, pražudyti ir išgelbėti, uždaryti ir atverti“. Tačiau šią galią valdovas pasitelkiantis valdinių gerovei ir teisingumui užtikrinti. Jis rūpinąsis skirtingai tikinčių, skirtingomis kalbomis kalbančių savo valdinių pamaldumu ir sielų išganymu: Vilniuje ir Naugarduke yra pastatęs dvi pranciškonų bažnyčias ir trečią dominikonų, „kad kiekvienas pagal savo apeigas galėtų garbinti Dievą“, tam jis kviečiąs į savo karalystę ir lenkų, žiemgalių bei prūsų kalbas mokančius vienuolius.

Gediminui svetimas tironiškas valdymas: tvarką karalystėje kartu su karaliumi kurianti ir sauganti „išmintingųjų taryba“ – „concilium discretorum“. Iš Dievo malonės valdžią turįs „lietuvių ir rusų karalius“ stovintis Dievo pusėje. Išsakęs laiške popiežiui sutikimą „priimti krikščionių tikėjimą“ ir apie tai pranešęs visam krikščionių pasauliui, jis iškyla kaip teisus „Dievo pradėto darbo“ talkininkas. Prieš jį, jo krikštą ir karalystę veikiantys kryžiuočiai esą šėtono pusėje: jie –  „tiesos neigėjai, šėtono garbintojai“, „tikėjimo persekiotojai“, „pikti ir klastingi eretikai“.

Moralinį pranašumą, tam tikrą idealų matmenį laiškuose įgyja ir pati Gedimino karalystė. Į ją atvykti kviečiami tik „neydingo gyvenimo“ dvasininkai, krikščioniškų miestų „garbingi piliečiai“, ji „atidaroma kiekvienam geros valios žmogui“. Dorybingiems atvykėliams žadama karaliaus draugystė – „amicicia“. Kviečiamiems riteriams, vasalams ir pirkliams suteikiama laisvė nuo muito ir kelio prievolių, pažadama kiekvieną pagal padėtį apdovanoti pajamomis ir valdomis. Visiems amatininkams, paprastiems žmonėms užtikrinamas saugumas nuo savivalės ir išvykimo iš karalystė laisvė. Gedimino viešpatystėje jiems pažadama teisės viršenybė: „visi žmonės tesinaudoja civiline Rygos miesto teise, jei paskui nebus geriau sumanyta išmintingųjų tarybos.“

Taigi „lietuvių ir rusų karalius“ ne tik suteikia atvykėliams jiems pažįstamą Rygos teisę, bet ir įsipareigoja su karalystės išmintingaisiais reikalui esant „sumanyti geriau“ – duoti geresnius įstatymus. Gedimino teigimu, Lietuva esanti pajėgi savarankiškai susikurti tobulesnę tvarką, negu esanti krikščioniškose karalystėse. Atverdamas savo valdas Vakarų miestų „garbingiems piliečiams“, jis juos patikina: „Nustatysime tokią savitarpio taiką, kad apie panašią krikščionys niekada nė negalvojo.“ Savimi ir savo karalyste pasitikinčio, save ir savo karalystę vertinančio nekrikščionio viešpaties žodžiai. Viešpaties, siekiančio lygiaverčio dialogo su krikščioniškuoju pasauliu.

Pastebėtina, kad Gedimino laiškuose iškyla ne miškų krašto, bet derlingų žemių viešpatystės vaizdinys. Atvyksiantiems žemdirbiams pažadama ne tik teisė dešimt metų dirbti žemę be mokesčių, bet derlingesnė nei kitur žemė: „Pas mus grūdas bus daug gausesnis, negu įprasta kitose karalystėse.“ Spėtina, kad karalius čia kalba ir apie Rusios žemes. Neturėtume užmiršti: Gediminas Vakarų krikščionims atveria ne tik Vilnių, ne tik Lietuvą, bet ir Rusią. Jis kalba apie visos „lietuvių ir rusų karalystės“ vesternizavimą.

Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Gedimino laiškuose nuolat pabrėžiamas jo apsisprendimo krikštytis tvirtumas, jo duoto žodžio patikimumas, neatšaukiamumas: „Pirmiau geležis pasikeis į vašką ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį.“ Ir sykiu valdovo tekstus yra persmelkęs didelis nerimas – apie jį vis užsimenama. Gediminas sakosi laukiantis popiežiaus pasiuntinių su atsakymu dėl jo krikšto „diena iš dienos su dideliu būgštavimu ir nekantrumu“. Teigia, kad pasiuntinių delsimas jam „kelia begalinį susirūpinimą“, nes jis trokštąs, „kad greičiau būtų pabaigtas Dievo darbas ir niekais pavirstų klastinga apgaulė“. Regis, šio didžio nerimo būta pagrįsto. 1324-ųjų rudenį į Vilnių pagaliau atvykę popiežiaus legatų pasiuntiniai sužino, kad karalius Gediminas „visai nebenori priimti Kristaus tikėjimo“: valdovas savo sprendimą pakeitęs, kai sulaukęs kryžiuočių papirktų žemaičių ir rusų grasinimo jį su sūnumis bei artimaisiais „išvaryti iš jo karalystės ir visai išnaikinti“, jei jis krikšto neatsisakysiąs.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taigi Gedimino laiškai mums kalba ir apie neišsipildžiusią Lietuvos istoriją, apie neįgyvendintą krikščioniškos Mindaugo karalystės susigrąžinimo projektą, apie XIV amžiaus pradžios Vakarų pasaulyje taip ir neįtvirtintą „lietuvių ir rusų karalystę“. Jie pasakoja apie lietuvių viešpatį, kuris, pasak popiežiaus legatų pasiuntinių, galėjęs „pasidaryti toks galingas ir didelis valdovas bei karalius, koks begali būti šiame pasaulyje“, bet toks netapęs.

Sausio 25-osios laiške Gediminas sako, kad žinią apie būsimą krikštą siunčiąs „tiek esantiems ir nesantiems, tiek būsimiesiems“ – „tam presentibus, absentibus quam futuris“. Taigi – ir mums. Taigi ir mes, būsimieji, buvome jo lūkesčiuose. Tad būtų mandagu į „lietuvių ir rusų karaliaus“ kreipinį, kad ir po septynių šimtmečių, pagal išgales ir išmanymą atsakyti, dialogą su juo tęsti.

Remtasi Vladimiro Pašutos ir Irinos Štal, taip Stepheno Rowello parengtais, Marcelino Ročkos, Sigito Narbuto, Stepheno Rowello verstais Gedimino laiškais.