Kas ji – šventoji Hildegarda Bingenietė?

Šv. Hildegarda Bingenietė. Karlheinzo Oswaldo skulptūra (1998 m.). „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Šv. Hildegarda Bingenietė (1098–1179) – viduramžių vienuolė benediktinė, universali mokslininkė, poetė, dramaturgė, kompozitorė, gydytoja, dailininkė, mistikė, 2012 m. Katalikų Bažnyčios paskelbta Bažnyčios mokytoja.

Viena ryškiausių viduramžių moterų vienuolių yra savo laiką pralenkusios universalios asmenybės pavyzdys. Nenuostabu, kad susidomėjimas jos asmeniu, mokymu ir palikimu visame pasaulyje pastaruoju metu smarkiai auga. Šis susidomėjimas pastebimas ir Lietuvoje, nors iki šiol neturėjome šventosios biografijos ar jos darbų, išverstų į lietuvių kalbą.

Netrukus skaitytojus pasieks Hildegardos palikimo tyrinėtojos Barbaros Stühlmeyer dvasinė šventosios biografija „Keliai į Jo šviesą“ (Magnificat leidiniai), kurią iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė. Kviečiame skaityti ištraukas iš šios knygos (© Beuroner Kunstverlag, 2013).

***

Hildegardos švytėjimo priežastis akivaizdi. Ji nuveikė iškilių dalykų daugelyje sričių. Nors buvo silpnos sveikatos ir per gyvenimą nemažai laiko pragulėjo ligos patale, vis dėlto spėjo įkurti du vienuolynus, parašyti tris didelius teologijos veikalus, visoje Europoje bendravo su iškiliomis bažnytinio ir politinio gyvenimo asmenybėmis, buvo abatų, vienuolių ir pasauliečių dvasinė palydėtoja, parašė giesmių Mišioms ir dvasinę giedamą pjesę teatrui, taip atkurdama vėlyvosios antikos laikais nutrūkusią teatro tradiciją šiapus Alpių, parašė gamtos pažinimo ir medicinos veikalų, o sulaukusi šešiasdešimties iškeliavo pamokslauti. Sričių, kuriose darbavosi Hildegarda, įvairovė ir žavi, ir trikdo, dėl to ji ir aiškinama nevienodai. […]

Knygos viršelis. „Magnificat leidinių“ nuotrauka

Tie, kas trokšta iš tiesų suprasti Hildegardą, o ne matyti joje savo pačių troškimo turėti idealią Bažnyčią ir idealią visuomenę atspindį ar net įkūnytoją, nesuklys, jei analizuos jos gyvenimą per pagarbų atstumą. Tokiu būdu, kaip ir kiekvienų gerų santykių atveju, bus sukurta erdvė, kurioje galbūt pavyks suvokti jos asmenybę. Raktas, atveriantis vartus į šią susitikimo erdvę, yra Hildegardos dvasingumas. Paženklinta regėjimo dovana, Hildegarda išsiugdė ypatingą pagarbą Dievo veikimui jos gyvenime ir pasaulyje. Būtent čia mes galime ja sekti ir iš jos gyvenimo mokytis patys būti girdinčiais ir pasaulį Dievo šviesoje reginčiais žmonėmis. […]

Būdama budraus proto – regėtojos dovana

Kada tiksliai Hildegarda pajuto turinti regėtojos dovaną, neįmanoma tvirtai pasakyti. Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis. Tačiau galiausiai ir nėra svarbu, ar ji buvo trejų, ar penkerių, kai pirmą kartą išvydo spindinčią šviesą, kurioje visą likusį jai gyvenimą vėrėsi Šventojo Rašto prasmė ir kurioje Hildegarda gaudavo įžvalgas apie kosminius sąryšius ar žmonių elgesį lemiančius motyvus.

Akivaizdu štai kas: Hildegarda dar būdama maža mergaitė buvo paženklinta įspūdingos Dievo traukos. Atvirai, kaip geba tik vaikai, ji pasakojo viską, ką regėjo, nes manė, kad jos regėjimo būdas nesiskiria nuo tėvų ar brolių ir seserų matymo būdo. Kai suvokė: aš esu kitokia nei visi, labai išsigando. Žinoma, ir jos tėvai, Hildebertas ir Mechthilda fon Bermersheim, sutriko. Dešimtasis jų vaikas ne tik neįprastai dažnai sirgdavo, – jie lygiai taip pat kaip pati Hildegarda negalėjo suvokti, kodėl ji regi ir girdi dalykus, kurie nuo kitų yra paslėpti. Todėl iš pradžių jie nežinojo, kaip toliau elgtis.

Esminis klausimas, kurį sau kėlė Hildegardos tėvai, buvo tas pats, su kuriuo jau suaugusi jų dukra susidūrė pakviesta stoti prieš vyskupo sudarytą tiriamąją komisiją, ir tas klausimas kėlė didelį nerimą. Ar vizijas, kurias regi Hildegarda, siunčia Dievas, ar jos iš piktojo? […]

Hildegarda savo laiškuose nuolat pabrėžia, kad ji nėra orakulė. Jai nerūpi pažvelgti į ateitį, veikiau rūpi suvokti dabartį Dievo šviesoje ir gyvenimą kreipti pagal tai, kas atrodo teisu Dievo akyse. Šią poziciją ji stengėsi perteikti ir žmonėms, kuriems visą savo gyvenimą patarinėjo ištikus įvairiems rūpesčiams bei bėdoms ir kuriuos lydėjo jų kelyje. […]

Hildegarda Bingenietė. W. Marshallo graviūra. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Pažinti Viešpaties kelius – Liber Scivias

Pirmoji Hildegardos vizijų knyga pavadinta Scivias Domini, „Žinok Viešpaties kelius“. Joje aprašomas sukūrimas, išganymas ir laikų pabaiga. Hildegardos tikslas – savo veikalu prisidėti prie Bažnyčios atnaujinimo. […] Hildegardos užmojis milžiniškas. Priešingai Raštų žodžiui, kad moteris bendruomenėje turinti tylėti, ji matė save raginamą labai viešai dėstyti teologiją ir Šventąjį Raštą. […] Hildegardos teologija pasiekia visas jusles, nes ir ji pati viską pažįsta visomis juslėmis. Kiekvieno Scivias skyriaus pradžioje yra pateikta po sudėtingą paveikslą, kurį Hildegarda pabaigoje paaiškina. Tai darydama ji seka tradiciniu požiūriu, tačiau kartais nuo jo ir nukrypsta.

Visų pirma tai pasakytina apie moters vaidmenį kūrime. Jei Hildegardos kolegų teologijoje moteris visų pirma yra gundytoja, toji, kuri kūrinijos harmoniją pavertė disonansu, tai Hildegarda vaizduoja moterį kaip ambivalentišką būtybę. Taip, Ieva nusidėjo, pasauliui atnešdama atskyrimą nuo Dievo, tačiau Marija, tardama Dievui „Taip“, pasauliui padovanojo gražiausią dovaną. „Todėl moteriai skirta aukščiausia palaima prieš visą kūriniją“, gieda Hildegarda vienoje iš savo giesmių. […] Scivias yra vienareikšmiškai pamokantis veikalas, kuriuo Hildegarda pasisako jos meto teologiniuose darbuose kaip pranašė ir kaip teologė. […]

Jausti gydančiąsias galias – medicininiai raštai

Gydymas augalais – sritis, iš tiesų išgarsinusi Hildegardą Bingenietę. Net ir tiems, kurie šiaip jau nieko nežino apie šią vienuolę, pastaraisiais metais veikiausiai į rankas buvo pakliuvę receptų, sukurtų Hildegardos Bingenietės arba pavadintų jos vardu. Tačiau iš tiesų toli gražu ne viskas, kas šiuo metu platinama prisidengus Hildegardos vardu, remiasi jos raštais. Hildegarda Bingenietė buvo benediktinių vienuolyno vyresnioji ir todėl dėl tokios savo tarnystės atsakinga už ligonių slaugymą. Ji tam buvo ypač tinkama, nes turint regėtojos dovaną jos įžvalgos buvo gilesnės nei įprastai. Mokydamasi gydyti ji rėmėsi sena, antikos laikus siekiančia tradicija. […]

Šiandien Hildegardos medicinines žinias randame dviejose knygose: gamtos mokslų – Physica ir gydymo meno – Causae et curae. […] Medicina Hildegardai visuomet konteksto dalykas. Tai dalis kosmologiškai suprantamo pasaulio vaizdo, kaip matome Pratarmėje „Gydymo menui“. „Kuriant žmogų iš žemės buvo imta kita žemė, kuri yra žmogus, ir visi elementai tarnauja jam, nes jie jaučia, kad žmogus gyvena, ir jie veikė kartu su juo padėdami visai žmogaus veiklai, ir jis kartu su jais. Ir žemė davė savo žalumą pagal būdą ir pagal gamtą, ir papročius, ir visą žmogaus elgesį.“

Kai ši žmogaus ir gamtos sąveika neveikia, sutrikdoma gyvenimo pusiausvyra. Dėl šios sutrikdytos pusiausvyros, teigia Hildegarda, prasideda aplinkos tarša ir ligos. […] Ji moko mus, kaip veikia pasaulis, Dievo sukurtas ir palaikomas kosmosas, kad mes, būdami silpni, kreiptume savo žvilgsnius į Jį, kad tuomet rastume pagijimą augaluose, kuriuos Jis mums sukūrė.

Proginė 10 Vokietijos markių vertės moneta, skirta paminėti 900-osioms šv. Hildegardos Bingenietės gimimo metinėms. Wikipedia.org nuotrauka

Diplomatija ir sielovada – korespondencija

Faktas, kad Hildegarda nesunkiai kalbėdavosi su Dievu, paveikė ir jos bendravimą su žmonėmis. Abu šie dalykai buvo neperskiriamai susiję. Mat Hildegarda buvo moteris, kurios žinojimas grįstas patirtimi. Jos gyvenimiška išmintis susiklostė ne vien iš knygų. Ji veikiau grindžiama tuo, kad Hildegarda suvokia pasaulį Dievo šviesoje. Ji rašo, kad Gyvosios Šviesos šešėlyje gali gerai matyti, kokie motyvai slypi už žmonių veiksmų. Todėl gerai žino, ar iš to gali išeiti kas gero.

Hildegardos atsakymų taiklumas greitai pavertė ją paklausia pokalbių partnere ir dvasine palydėtoja. […] Daugelis jų buvo nusiteikę, kad Hildegarda nurodys jų klaidas. Kai kurie, kaip, pavyzdžiui, vienuolis Gotfrydas iš Alpirsbacho vienuolyno, netgi aiškiai to prašė: „Teikis savo griežtu laišku prikišti man mano aplaidumą. Tavo švelnios meilės griežto pamokymo labai trokštu.“

Vaistas, kurį tokiais atvejais nuolat siūlydavo Hildegarda, yra atgaila, šiandien išėjusi iš mados, panašiai kaip ir nuolankumas. Mūsų dienomis dažniausiai propaguojamas mėgavimasis be atgailos, o Hildegarda susidūrimą su savo nuodėmėmis siūlo kaip būtiną pasitaisymui ir kaip neišvengiamą pamatą naujai krypčiai. Atgaila jai yra išties pasaulį keičianti jėga. Akivaizdus šio vidinio pasitaisymo privalumas yra tai, kad ji prasideda mumyse pačiuose. Kai Motinos Teresės kartą paklausė: „Ką, jūsų nuomone, reikėtų pakeisti Bažnyčioje?“, ji atsakė: „Jus ir mane.“ Būtent tokį metodą Hildegarda nenuilstamai siūlė savo susirašinėjimo partneriams. […]

Vėlyvas pripažinimas – Bažnyčios mokytoja

Iki šiol į Bažnyčios mokytojų sąrašą įtraukti 35 šventieji, tarp jų, be Hildegardos, dar trys moterys, Kotryna Sienietė, Teresė Avilietė ir Teresė Lizjietė. Kiekvienas ir kiekviena iš jų paliko Bažnyčiai ypatingą palikimą, bet ne visuomet jis intelektinio pobūdžio. Pavyzdžiui, iš Teresės Lizjietės galima pasimokyti, kad išsipildžiusios svajonės nebūtinai padaro laimingu. Tačiau vis dėlto jų sukurtoje realybėje galima nugyventi pilnatvišką gyvenimą, kai nusprendi mylėti tai, kas duota, užuot ilgėjęsis to, ko neturi.

Hildegarda moko mus to, ko šiandien mums labiausiai trūksta: kreipti savo gyvenimą Dievop ir tuo pačiu būti ganėtinai įsižeminusiais darbininkais vardan kūrinijos gėrio. Jos itin praktiškos nuostatos išreiškiamos tuomet, kai ji sako, jog Eucharistija yra maistas sielai, neperskiriamą sielos ir kūno ryšį sieja su kūniškumo vertinimu ir nurodo mums sujungti mikrokosmosą su makrokosmosu. Ji moko mus, kad ir mūsų mąstymas daro įtaką pasauliui, kuriame gyvename. Ir ji teisi. Mūsų mąstymo rezultatus galime matyti visur. Todėl ir turime jį pakeisti. Tą darant Hildegarda gali būti mums mokytoja ir kelrodė.