2021 08 20

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Kas laukia Afganistano?

Afganų pabėgėliai JAV kariniame lėktuve. EPA nuotrauka

Moterų neviltis

„Mūsų kaimas atrodo lyg po potvynio. Žmonės visko neteko. Liko tik niūri, apleista vieta. Tą dieną, kai čia įžengė Talibanas, jų kovotojai iškėlė savo vėliavas ant valstybinių pastatų, nudraskė moterų atvaizdus nuo grožio salonų ir dantų klinikų, sunaikino statulas vienoje aikštėje.

Po to jie mečetėse paskelbė, kad nuo šiol moterys iš namų išeiti galės tik vilkinčios hidžabą ir tik lydimos vyro. Moterys, iki šiol dirbusios kokioje nors įstaigoje, banke ar įmonėje, negalės grįžti į darbą. Moterys liūdi, jos neturi vilties. Joms bus leidžiama dirbti tik mokytojomis ir gydytojomis.

Nuplėšti moterų atvaizdai Afganistane. EPA nuotrauka

Prieš porą dienų Talibanas paskelbė, kad mergaitės galės eiti į mokyklą, tačiau žmonės bijo. Jie nedrįsta palikti savo namų.

Vienoje mečetėje buvo pasakyta, jei šeima turi du sūnus, vienas iš jų privalės prisidėti prie Talibano. Nesutinkantieji privalės mokėti baudą. Tą naktį, kai Talibanas užėmė mūsų rajoną, vien iš mūsų kaimo šimtas jaunų vyrų pabėgo į Iraną.

Mes bijome. Mūsų laukia niūrus likimas. Amerikiečių pajėgų buvimas neatnešė mums nieko gero. Valdant Talibanui afganų moterys praras teisę į išsilavinimą ir darbą – taip, kaip buvo prieš 20 metų. Niekas negirdi mūsų balso. Mes, moterys, esame pagrindinės aukos. Mums lieka tik tylėti.“

Tai 48-erių metų mokytojos iš Badachšano provincijos liudijimas, kurį neseniai paskelbė Vokietijos savaitraštis „Die Zeit“. Šiomis dienomis Vakarų spaudoje būtent Afganistano moterų padėtis kelią didžiausią rūpestį, ypač dėl mergaičių galimybės lankyti mokyklą, taip pat ir dėl tų moterų, kurios per pastaruosius dvidešimt metų spėjo įgyti išsilavinimą, turėjo gerą darbą ar netgi savo verslą, kurių viltys buvo didžiausios.

Afganų menininkė Zahra Abdullahi savo parduotuvėje. EPA nuotrauka

Beviltiška Afganistano krikščionių padėtis

Afganistano krikščionims ir anksčiau buvo įprasta slapstytis. Saugumo sumetimais jie nesirinkdavo į gausesnius susibūrimus ir paprastai pažinodavo tik vieną ar du kitus krikščionis. Dėl šios priežasties neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek Afganistane gyvena iš islamo į krikščionybę perėjusių žmonių. Organizacijos „Dansk Europamission“ duomenimis jų galėtų būti ne daugiau kaip 3000.

Pagalbos krikščionims organizacijos „Open Doors“ vadovas Markus Rode neseniai duotame interviu radijui domradio.de priminė, kad Afganistanas krikščionis persekiojančių šalių reitinge ilgą laiką užėmė antrąją vietą (po Šiaurės Korėjos). Didelė tikimybė, kad po pastarųjų mėnesių krikščionių persekiojimas šioje šalyje dar labiau sustiprės. Afganistane nerasime europiečiams įprastos nacionalinės savimonės. Žmonės čia nesako: „Esame afganai ir tuo didžiuojamės.“ Šios šalies gyventojai visų pirma tapatinasi su šeima, tuomet – su klanu ir galiausiai – su gentimi. Afganas, apsisprendęs tapti krikščionimi, patenka į didelę savo šeimos nemalonę ir susiduria su tiesiogine mirties grėsme. Čia gyvas įsitikinimas, kad atsimetėlio nužudymas – tai vienintelis būdas atitaisyti šeimos garbę. Nors ir nežinoma, kiek tiksliai krikščionių šioje šalyje neteko gyvybės dėl religinių įsitikinimų, JAV užsienio reikalų ministerijos duomenimis, 2020 m. Afganistane buvo nužudyta 60, o 2019 m. – 8o religinių mažumų atstovų.

Persekiojamiems krikščionims padedančios danų organizacijos „Dansk Europamission“ darbuotojas Samuelis Nymannas Eriksenas dienraščiui „Kristeligt dagblad“ perdavė organizacijos atstovo Afganistane žodžius apie tai, jog daugelis krikščionių yra apsisprendę bėgti iš šalies. Jie baiminasi, kad kaimynai, žinantys jų paslaptį, įskųs juos talibų valdžiai. Dėl šios priežasties nemaža dalis krikščionių jau buvo persikėlę į didesnius miestus, kur jiems lengviau slapstytis, palyginti su kaimais.

Pastarosiomis dienomis krikščionys ėmėsi slėpti ir tuos namuose esančius daiktus, kurie galėtų išduoti jų tikėjimą. Teigiama, kad Talibanas jau vykdo kratas ankstesnės vyriausybės bendradarbių namuose, todėl bijoma, jog po to ateis ir krikščionių eilė.

Pabėgėliai Kabulo oro uoste. EPA nuotrauka

„Open Doors“ vadovo M. Rode įsitikinimu, Europos šalys turėtų suteikti prieglobstį žmonėms, iš islamo atsivertusiems į krikščionybę, nors Vokietijoje į šį veiksnį kurį laiką nebūdavo atsižvelgiama. Pastarųjų mėnesių įvykiai organizacijos „Open Doors“ vadovo nenustebino, nes akivaizdu, kad islamistinės šalies neįmanoma per keletą metų paversti demokratine. Daugelio komentatorių požiūriu, šiame kontekste itin aktualus žvilgsnis į kultūros istoriją.

Neišmokta pamoka

Savaitraščio „Christ in der Gegenwart“ ilgamečiam redaktoriui Johannesui Röseriui afganų, bet kokia kaina bandančių patekti į lėktuvus Kabulo oro uoste, vaizdai priminė kadrus su karą pralaimėjusiais amerikiečių kariais, skubančiais išvykti iš Pietų Vietnamo. Mūsų akyse žlugo dar vienas bandymas pasitelkus karinę intervenciją išmokyti autokratinę sistemą demokratijos.

Vokiečių žurnalistui kelią nuostabą tai, kad net ir Europos viduramžiams netinkami modeliai imami dar klaidingiau taikyti mums visiškai svetimoms kultūroms. Archajiškų, gentinių sistemų, tokių kaip Afganistane, ištakos glūdi tolimuose nomadų laikuose, dar gerokai prieš antiką. Apie gentinių kultūrų gebėjimą išgyventi kovojant su nuolatiniais varžovais ir sudarant su jais laikinas sąjungas sužinome iš penkių pirmųjų Biblijos knygų. Afganistanas, kurio lyderiai kartais stoja vienon pusėn, kartais – kiton, o kartais susivienija, yra tikslus šio antagonizmo tarp bendradarbiavimo ir kariavimo atspindys. Nepaisant to, kad islamo religija jungia šią visuomenę, politiniai interesai čia pranoksta dvasinius.

Todėl tikėtina, kad po to, kai centrinė talibų valdžia įsitvirtins, įvyks ir naujos derybos su pavienių genčių vadais. Gentinėje kultūroje valdžią lemia ne vien ginklai, bet ir „seniūnai“. Tam reikalui čia esama ir savitų politinių procedūrų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Baigdamas savo komentarą „Christ in der Gegenwart“ redaktorius apibendrina, kad vakarietiškas požiūris į demokratiją, įstatymo viršenybę ir universaliąsias žmogaus teises iš dalies jau yra tapęs iliuzija.  Jo teigimu, įtikinti kitus dėl kokio nors mūsų kultūroje įprasto dalyko įmanoma tik puoselėjant supratimą, kuris savo ruožtu ateina tik po labai ilgų istorinių procesų, kylančių iš apačios ir iš vidaus.

Na, o žvilgsnis į kultūros istoriją tik dar kartą parodo, už ką esame dėkingi krikščioniškiesiems Vakarų viduramžiams. Juk būtent čia buvo suformuotos valdžių atskyrimo prielaidos. Tai rezultatas ilgai trukusio proceso – priešpriešos tarp pasaulietinės ir bažnytinės valdžios, tarp imperatoriaus ir popiežiaus. Nekrikščioniškos kultūros iš to tik laimėjo. Vadinasi, ir tolesnė istorijos raida lieka atvira – taip pat ir Afganistane.

Parengta pagal „Die Zeit“, „Christ in der Gegenwart“ ir „Kristeligt dagblad“ informaciją