2021 10 06

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Kas laukia Bažnyčios Prancūzijoje?

EPA nuotrauka

Spalio 5 d. nepriklausoma komisija CIASE pristatė Prancūzijos visuomenei galutinę ataskaitą apie nepilnamečių patirtą seksualinį smurtą Prancūzijos Katalikų Bažnyčioje.

Pasaulį šokiravusius skaičius ir pirmąsias reakcijas pristatėme vakar. Daugelį pribloškė nusikaltimų mastas, pranokęs bet kokius nuogąstavimus. Šiandien ieškosime atsakymo į klausimą, kokių galimų pasekmių ši ataskaita turės katalikybės Prancūzijoje ateičiai.

Danijos Aarhuso universiteto teologas Jakobas Egeris Thorsenas neabejoja, kad CIASE ataskaitos išvados dar labiau susilpnins pasitikėjimą Katalikų Bažnyčia tiek pačioje Prancūzijoje, tiek ir už jos ribų. Jo teigimu, Bažnyčios patikimumas smarkiai susvyruos ir tarp katalikais save laikančių gyventojų. Tikėtina, kad lūžis įvyks ir katalikų požiūryje į Bažnyčios moralinį mokymą. Danų teologo nuomone, ataskaita gali paskatinti Bažnyčią iš esmės atnaujinti savo struktūras, daugiau atsakomybių suteikiant pasauliečiams ir ypač moterims pasaulietėms.

Apie tai, kaip turėtų jaustis Prancūzijos katalikų bendruomenės, kokių nuostatų pasauliečiams derėtų laikytis (vengti) dvasininkų atžvilgiu ir apie atsinaujinimo viltį dienraščiui La Croix pasakojo Paryžiaus jėzuitų universiteto rektorius Étiennas Grieu. Jo teigimu, svarbiausia katalikų bendruomenėms šiuo metu priimti visus šiomis dienomis kylančius jausmus: maištą, pyktį, liūdesį, pasibjaurėjimą, apleistumą, net jei dėl to kiltų noras atsiriboti nuo visų ir išsiverkti. Katalikams šiuo metu svarbu dalintis juos užvaldžiusiomis emocijomis, įsiklausyti į reakcijas dvasininkijos atžvilgiu. Tėvo Grieu įsitikinimu, šiam įsijautimui būtina skirti laiko prieš imantis ieškoti kitų atsakymų.

Prancūzų jėzuitas konstatuoja, kad pažvelgti tokiai tikrovei į akis nėra lengva, tačiau būtina, norint eiti į priekį. Kyla pagunda užkietinti širdį ir piktintis tuo, kad Bažnyčia vis puolama, arba sakyti, kad kapstymasis po purvus jai gali pakenkti, aiškinti, kad nereikia pasiduoti saviplakai.

Étiennas Grieu teigia, kad lytinio išnaudojimo skandalas apie Bažnyčią atskleidžia net keletą dalykų. Visų pirma tai faktas, kad šis blogis yra sisteminio pobūdžio. Laiku nebuvo imtasi priemonių tikintiesiems apsaugoti. Bažnyčios žmonės, žinodami apie šiuos nusikalstamus veiksmus, nesiėmė jų sustabdyti ir dažniau rinkdavosi ginti prievartautojus, o ne išklausyti aukas.

Ne mažiau svarbi informacijos sklaidos Bažnyčioje problema. Kodėl Bažnyčios žmonės neišdrįso viešai įvardyti to, ko liudininkais jie slapta buvo tapę? Kaip galėjo atsitikti, kad nebuvo patikėta tais, kurie turėjo drąsos įspėti Bažnyčią? Pagrindinė priežastis ta, kad atsakingi asmenys vadovavosi savotišku omertà (tylos kodeksu). Nors tie, kas kalba tiesą, visuomet turėtų būti labai brangūs ir reikalingi Bažnyčiai, net jei jų žodžiai kelia didelį nerimą.

Prancūzų jėzuitas taip pat pripažįsta, kad šis skandalas smarkiai paveikė kunigo įvaizdį. Pasitikėjimo ryšiai visuomet buvo labai svarbūs Bažnyčioje, tačiau dabar pasitikėjimas Bažnyčios tarnais (diakonais, kunigais ir vyskupais) yra patyręs rimtą smūgį. Dėl to reikia likti budriems ir neidealizuoti dvasininkų, nors žmonės yra linkę užkelti juos ant pjedestalo. Paprastai prievartautojai būna stiprios, dėmesį traukiančios ir savo valią primesti linkusios asmenybės, kurioms nedrįstama prieštarauti. Étiennas Grieu įsitikinęs, kad piktnaudžiavimas kyla ten, kur santykiai pasidaro išskirtiniai, dažniausiai dėl to, kad kunigas pats atsisako kitų pagalbos ir padaro save vieninteliu atskaitos tašku. Svarbu prisiminti, jog nesveika kliautis vienu žmogumi. Tai rimtas pavojaus signalas. Žmogui labai svarbu remtis kitais krikščionimis ir krikščionėmis: kunigais, diakonais, pasauliečiais, pašvęstojo gyvenimo asmenimis…

Įsidėmėtina ir tai, kad kunigas nėra neliečiamas. Kaip ir kiekvienas, jis gali klysti, turėti trūkumų, žaizdų ir sužeidimų. Dvasininkas visų pirma yra brolis, nepaisant to, kad viena populiari teologijos atšaka ir mėgina tai užmiršti. Tai teologija, pristatanti kunigą kaip „kitą Kristų“ (alter Christus). Šią nuostatą itin platino XVII a. prancūzų dvasingumo mokykla (Pierre de Bérulle, šv. Vincentas Paulietis, Jean-Jacques Olier, Saint Jean Eudes, Saint Louis-Marie Grignion de Montfort, Bossuet), kuri rėmėsi ir Tridento susirinkimo (1545–1563) mokymu. Klaidingos teologijos pavojus kyla tuomet, kai dvasininkui imamas taikyti ypatingas statusas, nors, pasak Bažnyčios tėvų, kiekvienas krikščionis yra Kristaus atvaizdas. Kunigas visų pirma yra brolis, net jei jis tuo pat metu yra ir Kristaus buvimo, jo pašaukimo ženklas. Čia prancūzų jėzuitas kviečia užduoti klausimą apie mūsų pačių bažnytinę kultūrą, nors ji retai yra kvestionuojama, nes esame į ją įaugę.

Paklaustas, ar neverta suabejoti ir Bažnyčios šventumu, kurį skelbiame kalbėdami tikėjimo išpažinimą, jėzuitų universiteto rektorius atsakė, kad šventas nereiškia tobulas. Vadindami Bažnyčią šventa turime omenyje tai, kad ji yra atsigręžusi į Dievą.

Katalikams įprasta kelti klausimą, ar Bažnyčios padarytas blogis nerodo ją apėmusios gangrenos. Juk, pažvelgus į istoriją, matyti, kad tai ne pirmas kartas, kai Bažnyčiai tenka susidurti su bjauriais dalykais: užtenka prisiminti tūkstančių moterų, apkaltintų raganyste, žudymą, Amerikos indėnus, inkviziciją, kryžiaus žygius ir t.t.  Žvilgsnį reikėtų nukreipti į evangelijas, kurios primena, kad Bažnyčioje nėra nieko tobula.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ypač Evangelijoje pagal Morkų vaizduojami mokiniai anaiptol neprimena superherojų: jie vos pavelka kojas, nesigaudo… O Jėzus patiki savo Bažnyčią žmogui, kuris jį išdavė, viešai išsižadėjo. Šv. Paulius primena, kad šį lobį nešiojamės moliniuose induose (2 Kor 4, 7).

Galiausiai svarbu yra tai, kad Bažnyčia – šis didis kūnas – išlieka atsigręžusi į Dievą, visiškai solidari su pasaulio nelaimėmis, pasirengusi atnešti jas Dievui. Čia ir slypi jos šventumas. Apreiškimas kelia mums šoką. Kuriuo keliu eiti. Įveikdami krizes, kai mūsų pamatai sukrėsti, suvokiame, dažnai jau po visko, kad Šventoji Dvasia nepalieka savo Bažnyčios. Esame kviečiami į atsivertimą, gilų atsinaujinimą. Net ir šios katastrofos epicentre tikime, kad gali išaugti kažkas naujo.

Parengta pagal dr.dk ir international.la-croix.com publikacijas