Kas slypi už pernelyg kontroliuojančio vadovo elgesio

Pasak psichiatrės-psichoterapeutės LAUROS BALTAITYTĖS, perdėtas vadovo kontroliavimas, dar kitaip vadinamas mikrovadyba (angl. micromanagement), komandos nariams gali sukelti ne tik erzulį, bet ir fizinių negalavimų, o pačiam kontroliuojančiam asmeniui veikti kaip ydingas nerimo valdymo mechanizmas.

Psichinės gynybos mechanizmas

„Perdėtas noras kontroliuoti gali kilti iš vidinio nesaugumo, neužtikrintumo savimi. Žmogus nebūtinai pats pastebi tokius dalykus ir savo nesaugumo jausmą perkelia aplinkiniams – taip jis ginasi nuo stipraus vidinio nerimo. Šis psichinės gynybos mechanizmas vadinamas projekcija – kai asmens viduje kylantys reiškiniai jo suprantami kaip kylantys iš išorės. Pavyzdžiui, ne aš esu tingus, o mano kolega nepakankamai stengiasi, ne aš esu išsiblaškęs, o mano pavaldinys neatidžiai atlieka užduotis. Dažniausiai projekcijos yra nesąmoningos, žmogus nesuvokia, kad savo vidinį pasaulį mato išorėje, kituose žmonėse“, – sako L. Baltaitytė.

Tokios projekcijos pavyzdžiai gali būti daugeliui bent sykį girdėtos frazės: „tavimi negalima pasitikėti“, „paprašiau atlikti vieną darbą ir to nesugebėjai“, „viską turiu padaryti pats“ ir pan.

Pasak specialistės, yra žmonių, kuriems projekcija – pagrindinis būdas suvokti pasaulį ir jame prisitaikyti.

Priežastys glūdi nesaugiame prisirišime

Žmogaus asmenybę formuoja santykis su reikšmingais žmonėmis, o pats pirmasis reikšmingas santykis yra su mama ar kitu žmogumi, kuris rūpinasi vaiku vos jam gimus. Jei šis santykis kuria nors prasme nebuvo saugus, pavyzdžiui, tas žmogus kartais reaguodavo į vaiko signalus, kartais ne, taip sukeldamas vaikui nerimastingumą, tikėtina, kad užaugęs vaikas bus nerimastingai, nesaugiai prisirišęs prie kito žmogaus. Jis greičiausiai turės polinkį kontroliuoti aplink jį vykstančius įvykius, santykius, žmones ar procesus, pasąmoningai baimindamasis, kad jie gali išnykti, kaip kadaise išnykdavo mamos rūpestis ar dėmesys.

Santykiai jam neatrodys ganėtinai patikimi, kartais jis gali netgi jausti, kad santykiai jam kenkia, yra nepastovūs ir neteikia pasitenkinimo. Toks nesaugus prieraišumas ypač išryškėja, jei vaikas augdamas ir toliau nepatiria artimų, saugių santykių su jam reikšmingais žmonėmis.

Poveikis komandai

Paprastai kontroliuojantis nerimastingo žmogaus elgesys komandos nariams ar artimiesiems kelia nerimą, pyktį, irzulį. Aplinkiniai būna pasipiktinę, kad šis žmogus juos klaidingai supranta, laiko nepakankamai besistengiančiais, tingiais, aplaidžiais, stokojančiais atidumo.

Pasak L. Baltaitytės, bendraudamas su per daug kontroliuojančiu vadovu žmogus patenka į vadinamąjį Karpmano trikampį, dar kitaip žinomą kaip aukos–agresoriaus–gelbėtojo trikampį. Kontroliuojantis vadovas nesąmoningai tampa agresoriumi, o darbuotojas – auka, kuri yra bejėgė, negali pati apsiginti ir laukia gelbėtojo.

Iki galo nesuvokus ir neįvardijus šių santykio vaidmenų, darbas gali pradėti kelti didelę įtampą, nerimą, neteikti džiaugsmo. Tokiu atveju net ir savaitgalį darosi sunku atsipalaiduoti, nes žmogus žino, kad ateis pirmadienis ir darbe bus sunku susikaupti, tinkamai atlikti pavestas užduotis.

Psichiatrė-psichoterapeutė pastebi, kad užsitęsus situacijai gali atsirasti ir liūdnesnių padarinių. Kontroliuojančio žmogaus veikiami aplinkiniai gali pradėti skųstis somatiniais simptomais: skrandžio skausmais, neaiškios kilmės kūno skausmais, migrena, miego sutrikimais, panikos atakomis.

„Dirbant su per daug kontroliuojančiu vadovu pirmiausia svarbu suprasti, kad šis žmogus mikrovadybą naudoja kaip projekciją – gynybą nuo savo paties patiriamo nerimo – ir jo noras kontroliuoti yra labiau susijęs su vidiniu nerimu, o ne su kolegų darbo vertinimu“, – sako psichikos sveikatos specialistė.

O jei jūs pats esate per daug kontroliuojantis kolega?

Nors projekcija dažnai naudojama nesąmoningai, savojo elgesio refleksija, apmąstymas gali padėti atpažinti polinkį į pernelyg didelį norą kontroliuoti aplinkinius. Vienas iš ženklų – nuolatinės mintys apie tai, kad be jūsų įsikišimo kolegos nesusitvarkys, jei jų neprižiūrėsite – darbas nebus atliktas teisingai ir laiku, kad jūsų kolegos gaišta laiką, dirba neproduktyviai. Taip pat somatizacija, t. y. kai emocinės būsenos reiškiasi fiziniu būdu, per tam tikrus kūno simptomus. Tai savotiškas nesugebėjimo emocijų išreikšti žodžiais padarinys.

Pasak psichiatrės-psichoterapeutės L. Baltaitytės, kasdienį nerimą galima mažinti kalbantis su savo „vidiniu vaiku“, klausiant apie jo poreikius ir juos atliepiant. „Vidinis vaikas“, anot vienos iš psichoanalizės teorijų, yra mūsų visų turima vidinė psichikos dalis, kuri jautriau reaguoja į tam tikrus įvykius mūsų dabartiniame gyvenime, ir jos reakcija priklauso nuo to, kokia buvo mūsų vaikystės patirtis. Šis „vidinis vaikas“ yra jautrus, jausmingas, trokštantis saugumo, tad jo galima paklausti, kas vyksta ar vyko konkrečioje įtemptoje situacijoje. Gal jis buvo išsigandęs, sunerimęs, supykęs ar pasimetęs? Tai išsiaiškinus galima paklausti, ko jūsų „vidinis vaikas“ norėtų dabar. Gal jis nori apkabinimo, prisiglaudimo, padrąsinimo? Savo vaizduotėje šį jo poreikį išpildykite.

Jei apskritai esate į nerimastingumą, nesaugų prieraišumą linkęs žmogus, tai galima koreguoti patiriant ilgalaikį santykį su artimu žmogumi arba lankant psichoterapijos užsiėmimus. Psichoterapeutas gali padėti saugiai įsisąmoninti ir perdirbti buvusias vaikystės traumas, pamatyti naujus gyvenime kylančių iššūkių sprendimo būdus, užmegzti ir išlaikyti pasitenkinimą, saugumą teikiančius santykius.

Parengta pagal „Neuromedos“ informaciją.