Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 11 16

Valentinas Sventickas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Kas šviečia

Poetas Liudvikas Jakimavičius ir knygos viršelis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka

Šiemet pasirodžiusio Liudviko Jakimavičiaus poezijos rinkinys „Paliktos paletės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021 m., 95 p.) taip ir nebuvo pristatytas, renginį atšaukus dėl autoriaus ligos. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla dalijasi literatūros kritiko Valentino Sventicko įžvalgomis apie naujausią, šeštąją, L. Jakimavičiaus knygą „Paliktos paletės“.

Liudvikas Jakimavičius rašo ne tik literatūrą, bet ir apie literatūrą. Skaitinėdami, kas yra jo naujosios knygos paviršiuje, galime įsitikinti, kad į savo poeziją jis geba pažvelgti tartum iš šalies ir kad suvokia ją adekvačiai. Galiniame viršelyje rašo, kad jo poezija jam panaši į tirpstančius rugpjūčio debesis. (Beje, gimęs rugpjūtį.) Dar sako, kad jo poezija ir gyvenimas susisiekiantys indai. Ir dar kalba apie pauzes, nutylėjimus bei potekstes, kurios susipina į vienį.

Taigi tekstas yra ne viskas. Jeigu ne jis pats būtų tai pasakęs, ką nors panašaus kitais žodžiais būtų pasakę kritikai. Reikėtų įsidėmėti ir tą eilėraštį, kuris išspausdintas knygos atvarte. Jis prasideda žodžiais „blunka didinga kalba“. Tai jau bendresnio dabartinio literatūros suvokimo ženklas. Taip, didinga kalba blunka. 

L. Jakimavičiaus eilėraščiai iš tiesų nėra kokia abstrakti metafizika, jų impulsai yra poeto pagalvojimai, išgyvenimai, prisiminimai, gyvenimo patirtys. Skaitome apie vaikystę, tėvą ir motiną, sąmonę paveikusius įvykius ar pastebėjimus. Netikėta, sunkiai paaiškinama pynė būtų ši: nors eilėraščiuose daug egzistencinio liūdesio, jie skleidžia šviesą. Gal taip: supratimą, kaip kas teka gyvenime. 

Tai pynei, kuri ką tik minėta, pasitarnauja skaidri, taisyklinga lietuvių kalba. Kalbos mylėjimas irgi šviečia. 

L. Jakimavičius, rašęs labai įvairių tekstų, pavyzdžiui, „Šėpos“ teatrui, regis, ir TV juokų laidoms, neužsiteršė. Jo poezija nuo to kalbėjimo visai atskirta. Gintarui Patackui, pavyzdžiui, yra atsitikę kitaip. 

Šioje knygoje, jeigu lygintume su ankstesnėmis (jų buvo penkios), išryškėjo lyriškoji prigimtis, subtili, neakcentuota metaforiškų vaizdų galia. Štai „Eilėraštis apie meilę“:

Norėjau tau pasakyti

kažką labai svarbaus

taip tyliai tyliai, 

kad net neišgirstum –

neradau tinkamų žodžių. 

 

Kai būsiu Paukščių Take, 

nusileis tau snaigė ant veido. 

Atsitraukim nuo knygos. 

Tarp lapelių, vasarą prirašytų sodybos pavėsinėje, radau greita ranka nusipaišytą Liudviko portretą. 

Nei jis nešioja skrybėlę, nei kalba didingai, nei fotografuojasi krėsle su baltu poeto šaliku. Einantis Literatų ar Pilies gatve į kokią kavinukę atrodo kaip pakumpęs žmogus tarp žmonių. Gatvės ar užstalės pokalbiuose gali šnekėti nelabai rišliai, su pertrūkiais, o paskui garsiau, įsmeigęs akis: „bet žiūrėk, taigi tas N. paisto niekus“. Toliau gali būti ir keiksmažodis. Bet kitą dieną girdi jo svarstymus apie šventenybes religinėje radijo laidoje arba Lietuvos patrioto aistringą monologą. Belieka pridėti Aido Marčėno 2004 m. eilėraščio „Literatų gatvė“ pabaigą:

Bet mane mažutėlį įpieš gal 

gatvėje literatų, gdzie mieszkał 

Mickiewiez i Jakimowicz

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.