Kas tas O. Kampusas, paminėtas pranešimuose apie mūsų išmetimą iš kunigystės?

Arkivyskupija rašo: „Šių metų gegužę Estijos Apaštalinė Stačiatikių Bažnyčia, priklausanti Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijai, pašalino iš dvasininkų luomo Orentijų Kampusą, kurio kaltė, be visa kito, buvo tame, jog jis „nepaisydamas draudimo teikė viešus pranešimus“ ir „skelbė politines pažiūras“. Žiniasklaidoje jis taip pat aštriai kritikavo Estijos Maskvos patriarchato Stačiatikių Bažnyčią, kaltindamas ją remiant karą Ukrainoje.

‘Už viešas kalbas, įskaitant politinių pažiūrų reiškimą, turėtų būti išimtinai atsakinga Bažnyčios galva’, – sakoma Estijos Konstantinopolio patriarchato Apaštalinės Stačiatikių Bažnyčios sprendime. Beje, buvęs Estijos dvasininkas, be to, kad buvo pašalintas iš luomo, taip pat buvo ekskomunikuotas „iki atgailos prieš Šventąjį Sinodą“.“ Labai panašus, tik trumpesnis, palyginimas pristatomas ir birželio 29 d. pranešime.

Taigi, kas šis mįslingasis Orentijus ir kodėl jis netikėtai prisimenamas mūsų bylose?

Orentijaus Kampuso byla Estijoje

Kad sužinočiau apie Orentijų, teko atlikti nedidelį tyrimą. Paieškos sistemose apie kun. Orentijaus išmetimą iš dvasininkų luomo galima rasti tik du straipsnius rusų kalba, kurie yra už paywall’o, t. y. reikia sumokėti, kad būtų galima juos perskaityti. Tačiau ir ten informacija – tik bendro pobūdžio. Negausu informacijos ir žiniasklaidoje estų kalba.

Susisiekus su Estijos ortodoksų bendruomene, pavyko estų kalba gauti įsaką apie Orentijaus Kampuso pašalinimą, taip pat susipažinti su pačiu Orentijumi. Žinoma, jo byla turi mažai panašumų su mūsiške.

Balandžio mėnesį mes buvome atleisti, kas – savo prašymu, kas – be prašymo, iš kunigiškų pareigų. Pakalbinti žiniasklaidos atsakėme, kad, mūsų nuomone, tai yra represijos už tai, jog kritikuojame patriarcho Kirilo moralinę paramą Rusijos agresijai Ukrainoje. Vyskupija neigė, kad tai – represijos, apkaltino mus šmeižtu, taip pat teigė, kad seniai „rengėme sąmokslą“ prieš mūsų vyskupą ir be jo palaiminimo pakeitėme jurisdikciją (perėjome į Konstantinopolio patriarchatą). Iš tikrųjų, nebuvo ne tik jokio sąmokslo, bet iki šiol nesame pakeitę jurisdikcijos, nesame perėję į Konstantinopolio patriarchatą, todėl kaltinimai absurdiški, bet svarbu juos išgirsti, palyginimui su Estijos įvykiais.

Estas Orentijus Kampusas buvo ne Maskvos, o Konstantinopolio patriarchato Estijos Apaštališkosios Ortodoksų Bažnyčios kunigas. Be šios Bažnyčios, Estijoje taip pat veikia Maskvos patriarchato Bažnyčia. Paties Orentijaus žodžiais, jis pradėjo kritikuoti Konstantinopolio patriarchato vyskupus už tai, kad šie nenutraukia bendravimo su Maskvos patriarchato vyskupais. Šiuo pagrindu jis nustojo minėti savo vyskupą pamaldų metu, kas kanonų teisėje prilyginama schizmai.

Jis taip pat sakė rašęs viešus laiškus – iš spaudos žinome, kad tai buvo laiškai Estijos ekumeninei Bažnyčių tarybai ir Estijos valdžiai, kuriuose kun. Orentijus reikalavo pašalinti Maskvos patriarchatą iš ekumeninių organizacijų ir uždrausti jo veiklą šalyje. Orentijus taip pasikarščiavo, kad viešai sakė, jog visa „krikščionių Bažnyčia nuvylė pasaulį“.

Orentijaus teiginiai sutampa su oficialiu Konstantinopolio patriarchato Estijos Bažnyčios Šv. Sinodo įsaku. Jame kaip išmetimo iš kunigų luomo priežastis nurodami Konstantinopolio patriarchato Estijos Bažnyčios statuto §4.31 ir §2.2 straipsnių pažeidimai, t. y. viešas kalbėjimas Estijos Bažnyčios vardu, valdžios ir kitų krikščionių Bažnyčių kritika (kas pagal vietinį statutą yra vyskupų prerogatyva), atsisakymas minėti savo vyskupą ordinarą. Tik tame kontekste remiamasi 39 apaštališkuoju kanonu (kuris draudžia vyskupo prerogatyvoje esančius veiksmus daryti be vyskupo žinios) ir II-ojo Visuotinio susirinkimo 6 kanonu (kuris baudžia už melagingus kaltinimus vyskupo atžvilgiu).

Orentijus pažeidė 39 apaštališkąjį kanoną kalbėdamas Estijos Bažnyčios vardu, ką vietinis statutas leidžia tik metropolitui, ir įsikišdamas į Estijos Bažnyčios santykius su valdžia bei į tarpbažnytinius santykius su Maskvos patriarchatu, į metropolito prerogatyvas. 6 kanoną jis pažeidė apkaltindamas savo Konstantinopolio patriarchato vyskupą koloboravimu su Maskvos patriarchatu ir, tokiu būdu, karo Ukrainoje rėmimu. Kadangi jis nustojo minėti savo vyskupą pamaldų metu, kanoninės tvarkos pažeidimas yra akivaizdus.

Mūsų byla Lietuvoje

Tiems, kas yra įsigilinęs į mūsų bylą, skirtumai taip pat turėtų būti akivaizdūs. Pirmiausia, mes niekada nenustojome pamaldų metu minėti savo vyskupo ordinaro – metropolito Inokentijaus, o po atleidimo iš pareigų, paklusdami tvarkai, tiesiog netarnavome. Antra, mes nėjome aktyviai į žiniasklaidą: pirma buvome atleisti iš pareigų (faktiškai – nubausti), o tik tada tuos faktus paviešinome, ir ne kaip Bažnyčios atstovai, o kaip represuotieji kunigai. Visi mūsų veiksmai visada buvo reakcija į Maskvos patriarchato veiksmus mūsų atžvilgiu.

Su valdžia mes irgi niekada nebendravome kaip Bažnyčios atstovai, tik kaip privatūs piliečiai, jokių veiksmų imtis prieš Maskvos patriarchatą neraginome. Tiesą pasakius, metropolito Inokentijaus apskritai nekritikavome, visuomet kritikavome tik patriarchą Kirilą. „Šmeižtu“ mūsų atveju pavadinta būtent tai, kad paviešinome patriarcho Kirilo poziciją, kurią kiekvienas gali perskaityti jo pamoksluose, ir pasakėme, kad Lietuvoje yra dvasininkų, pritariančių šiai pozicijai (taigi, „šmeižtu“ ir „melu“ vadinamas teiginys, kad yra dvasininkų, pritariančių patriarcho pozicijai).

Galop, skirtingai nei Orentijus, nekritikuojame nei Kristaus Bažnyčios kaip tokios, nei kitos Bažnyčios, kuriai nepriklausome, bet kritikuojame Maskvos patriarchatą, kuriame ir esame. Ir, žinoma, joks Maskvos patriarchato statutas nedraudžia Maskvos patriarchato dvasininkams kritikuoti savo institucijos ar kaip privatiems asmenis kreiptis į valdžios institucijas (kas greičiau būdinga radikalioms sektoms, o ne tradicinėms religijoms).

Kodėl Lietuvoje prisimintas Orentijus Kampusas?

Taigi, menkai žinomo Orentijaus Kampuso atvejis pasako daugiau apie Maskvos patriarchatą Lietuvoje, nei apie mus. Pirmiausia pasako, kad iškilus Konstantinopolio patriarchato atsiradimo Lietuvoje tikimybei, greičiausiai buvo pasitelkti konsultantai iš Estijos Maskvos patriarchato Bažnyčios.

„Bernardinai.lt“ jau balandžio mėnesį rašė, kad „Maskvos patriarchato veiksmai Lietuvoje atkartoja Ukrainos scenarijų“ ir tame straipsnyje atspėjo daugelį tolimesnių Maskvos patriarchato žingsnių. Tiesa, pasirodo, scenarijus perimtas ne iš Ukrainos, bet iš Estijos, kur buvo tokie patys įvykiai, kaip Ukrainoje. Bet vargu ar mūsų vietiniai kunigai išmoko estų kalbą ir pradėjo intensyviai domėtis Estijos Bažnyčios gyvenimo aktualijomis; panašiau, kad atsirado konsultantai, jau taikę šias politines technologijas Estijoje.

Antra, iš Orentijaus paminėjimo galime numanyti, kaip yra šmeižiami išmestieji kunigai tikinčiųjų akyse. Turbūt pasakojama, neva kunigai nepatenkinti pačia Kristaus Bažnyčia, reikalauja uždrausti Maskvos patriarchatą, kaltina metropolitą Inokentijų, kad šis remia karą Ukrainoje. Žinoma, visa tai yra melas, dar viena politinė technologija, siekianti supriešinti išmetamus kunigus su jų buvusiais parapijiečiais.

Paskutinis žodis

Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos vyskupiją kompromituojantys dalykai yra ne tai, ką kalba išmetami kunigai. Visą Maskvos patriarchatą iš tikrųjų kompromituoja patriarchas Kirilas, Lietuvos cerkvėse vadinamas „mūsų didžiuoju ponu ir tėvu“.

Ne išmetami kunigai, o patriarchas Kirilas dieną po prekybos centro Ukrainoje susprogdinimo kalbėjo žiniasklaidai: „Tai, kas dabar vyksta, yra teisinga, nors mūsų kelias ir nėra lengvas. Turiu omenyje ne tik tai, kas vyksta [šalies] viduje, bet ir išorės kontūre. Visa tai iš mūsų tautos reikalauja labai stiprios vienybės, visų jėgų konsolidacijos“ (iš susitikimo su prezidento atstovu Pietų federalinėje apskrityje birželio 27 dieną).