Kas tikra

Niurzgiame bičiulių pokalbyje vienas tulžingas mūsų literatūros asas, kalbėdamas apie minimą poetės knygą, trumpai drūtai apibendrino: ekleziologija. Paaiškink išsamiau – paprašiau. Ką čia aiškinti, atsainiai tarė asas, jei tos knygos kiekvienoje strofoje švyti šventovių šventumas ir jos ištikimųjų neklystamumas.

Tu paprasčiausiai bijai aukščio – priekaištavau bičiuliui.

Jis sukluso: ne aukščio bijau, bet nuovargio nuo aukščio. Man ir kūryboje būtina justi po kojomis žemę. Ne be atvangos plakančius sparnus – žemę!

Jaučiau, kad šiame pokalbyje yra tiesos – Aldonos E. Puišytės kūrybos žmogus yra aukštumų gyventojas. Ten jis gali spindinčia siela aprėpti ir suprasti daug daugiau nei dulkėm apneštas lygumų keliauninkas (poetės kūrinių žmogus pasakytų – piligrimas). Tai ir yra pati ryškiausia šios poetės savastis, niekados nenuvedanti į aukštumų ar žemumų hiperbolizavimą, likiminį sureikšminimą, išskirtinumą. Aukštoji savastis.

Beje, čia būtina pastebėti: poetės kūryboje aukštuma, t. y. begalybės pradžia, niekados nėra grėsminga, nes glaudžiasi prie Kūrėjo dovanos – žemiškųjų namų.

„Nuostabą keliančio grožio yra ir pačioje žemiškoje būtyje, gamtoje, metų kaitoje. Graži krikščioniška nuostata – ne paniekinti, atmesti žemišką būtį, o sudvasinti ją, perkurti. Tuo patvirtinamas jos vertingumas. Juk čia kelio, besitęsiančio begalybėn, pradžia. Ir žemiškieji namai – Kūrėjo dovana. Čia juk skleidėsi artimųjų ir mano likimai. Žinau, kad čia atėjau tik vienam kartui, o išėjusi – nebesugrįšiu. Tad brangi žemiškoji būtis dar ir todėl, kad ji – vienkartinė“ (A. E. Puišytė. „Žodžio duona ir vynas“, p. 125–126).

Visa tai yra ne tiktai pastangos paneigti mano skubų apibendrinimą: puslapiuos – nemirtingumo skonis. Galima justi dar vieną svarbų priminimą – kas yra poezija. Ne teiginys, o jautrus bandymas priartėti prie esmės: gal tiktai spalvingas šios tikrovės žaismas, ar tai, kas pranoksta graudų mūsų dužlumą (p. 24).

Įpratusiam prie kitų poezijos atvertimų, kur iškyla ekscentriški, hiperbolizuotų tropų naikinami eksperimentai (paprasčiau – ieškojimai) surasti ir išdėstyti būtent nepaprastas, dangiškumą (dieviškumą) persmelkiančias emocijas ar naujumo ieškojimai ketvirčiuojamuose alogizmuose, tas jautrus bandymas artintis prie poezijos esmės A. E. Puišytės „Begaliniam kely“ lieka labai svarbi užduotis visiems – poetei, jos kūrybos gyventojams ir skaitytojams.

Toji svarbi užduotis ne dėl literatūrologinės terminijos tikslinimo. Šioje poetės knygoje aiškėja, kad žmogus (ne tik poetas) klys, nuolat puldamas ieškoti naujų, stebuklingai kasdienybę keičiančių emocijų ir minčių. Čia mums tenka sudėtingesnė užduotis – įžvelgti kasdienybėje, pasikartojančiuose reiškiniuose, paprastume išgyvenimų, minčių, nuostabos paskatas, kurių, regis, nė pėdsako, nė užuominų būti negali. Spalvingas šios tikrovės žaismas kreipia į tokią vaizduotės, pergyvenimų, minčių koncentraciją, kur, atrodo, pradeda deimantėti kažkas naujo, netelpančio nei sąvokoje poezija, nei išradinguose literatūrologijos terminuose. Tada Thomo Stearnso Elioto nuostata, kad poezija – tai tolinimasis nuo emocijų ir asmeniškumo, atsargiai tariant, yra tik provokuojanti. Ir provokuojantis yra begalinio kelio piligrimo krūptelėjimas: viskas praeina. Ir mes čia tik praeiviai, krentantis gelsvas lapas nuo gyvybės medžio šakos.

Tasai viskas praeina – pavojingas gyvenimo ir paties žmogaus smulkinimas. Tokią nuojautą man lėmė aidintis sode džiugus mažos dukraitės juokas (p. 24). Tai ne drugelėjimas (мотыльковость – Marina Cvetajeva), o patvirtinimas, kas spindėdamas plevena virš visų slėpinių, keistų keleivių kosmose, ilgesio ir paklydusiojo smulkmenose.

Įdomus (tiksliau – įsakmus) poetės kreipimas prie slėpiningų ženklų, kurie turėtų atskleisti esmių esmes, išeitis, vienintelę Tiesą. Stabtelėjau prie žmogaus ir jo baugių proto prarajų, prie Vienišojo, nešančio širdy žydrą saulę, varguolio, pašventinusio savo varganą būvį artimo meilei, seno vienuolio, sielos veidrody išvydusio nemirtingumo paveikslą, ką tik užgimusio kūdikio, apleisto vaiko, kurio didelės liūdnos akys klausia: ar aš kam nors čia dar esu reikalingas?; pasaulio su spalvinga kauke; slėpiningų ženklų ryto skliaute; mūsų karštligiško proto, vis rečiau klausinėjančio: ar tikrai nebus žmogui atverti slėpiniai, kol meilė, ta budinčių širdžių dukra, bus našlaitė? Budinčių ir mylinčių, jaučiančių tikrumo gelmę; graudaus laikinumo (mylėti grožį, tik neprisirišti), gamtos slapčios atminties; rimties širdies, kur budi nuščiuvus tyla; vaiskios malonės šviesos, guodžiamai apglėbiančios budinčią sielą…

Ženklų begalybė. Jaučiame – kiekvienas likimiškai svarbus. Kiekvienas nugrimzdęs paslapties bedugnėje. Nė vienas neatskleidžia išeičių išeities. Ką daryti?

Man džiugus mažosios juokas sode liepia palaukti. Vienintelė išeitis – palaukti, kol žaismė ir juokas taps išmintimi. Arba dar kartą grįžti prie slėpinių, suvokiant – ir taip jau per daug mums pasakyta.

Be to, būtina žinoti, kad sielos laisvėjimo kelias yra sunkus ir ilgas, bet kokia neapsakoma jos atrastoji tylioji gelmė!

Eidamas pavymui visų šių įžvalgų, kamuojančių paslapčių ir guodžiamų pažadų, buvau sustabdytas šnabždesio: neklaidžiok, nes, jei nieko nuostabaus neslypės tavyje, ir begaliniame pasaulyje nieko nuostabaus neatrasi. Ir jei neišgirsi niekur žmogų gelbstinčio atsakymo, išdrįsk jį susikurti pats. Visa kita – atsitiktinai, rūsčiai klaidinantys dalykai.

Nejaugi už tai galiu būti stumtelėtas prapultin?

Tada atsiverčiau „Genties foliantus“, penktąjį knygos skyrių. Vieną skyriaus paraštę užpildžiau dominikonų vienuolio, Prūsijos kronininko, traktato „Cronica und beschreibung allerlüstichenn…“ fragmentu.

Bet Dievas gelbėjo, kad (Ordino) broliai laimėjo ir sunaikino Sudavijos žemę, kur šiandien (t. y. XV a.) yra miškas, išskyrus kelis, niekų vertus kaimus, kurie ten dar gyvuoja. Reikia žinoti, kad broliai su džiaugsmu žygiavo į šį kraštą žiemos metą – šiaip jie negalėjo ten įžengti dėl vandenų. Nuo to laiko niekas negyveno Sudavijos krašte, ir jis liko dykuma (Grumau, Traset. VIII, Cap. XVI, § 4).

Ši paraštė mano užpildyta greta „Genties foliante“ švytinčio klausimo: bet ką mes žinome apie jų sielas (p. 55)?

Tokio klausimo nebuvo nė vienoje Lietuvos istorijoje, visoj kronikų tankmėj neužtikau šito klausimo. Neatsakius į jį, daug kas mūsų istorinėj atiminty tarp tyliųjų ženklų atbunka, nublanksta ir išnyksta.

Krūptelėjau išgirdęs balsą: Nesuturėt lyg blėstančios (vasarvidžio šviesos vakarinės / kam prapulti buvo lemta / negailestingo laiko sūkuriuos. / Atsisveikink ir neatsigręžk / nes druskos stulpu pavirstum, / laikas yra apverkti ir laikas / viską paleisti iš rankų, palikti / naštą, kad lengvai keliautum (p. 60).

Nejaugi visi tie, kurie gyvena „Genties folianto“ erdvėje – atminties tyliuose peizažuose: išdidūs ir laisvi žmonės, jaunas klierikas asketo veidu (tikiu, kad tai jis ištarė: ne viskas praeina šičia, ne viskas, kas palytėta meile, neprapuola), Tėvas, nutolstantis Šienpjovių žvaigždyno link, angelas dėdės Izidoriaus bruožais, vieniša meilės vaidilutė Roželė, Brigita iš sunaikinto Karaliaučiaus – yra tik atminties aitrinama žaizda, kurią užmarštis maloningai išgydo.

Užmarštis užgydo žaizdotą atiminį, t. y. paverčia maloninga užmarštimi, jei atmintis įstengia likti vien atmintis. Atmintis, tampanti Būtimi, nesunaikinama.

Norėčiau, kad šią Tiesą surastumėte „Deboros raudose“, Senojo Testamento pranašės bylojimuose, kur neišdavusieji Kūrėjo skirtos lemties didingai keliaus į Būties aukštumas.

Norėčiau, kad šią Tiesą surastumėte „Šimtmečių ašaruvėje“ (paraščių manuskriptuose), kur dvasios ramioj šviesoj ir vėl bandoma atskirti, kas yra lemtinga, kas neatmainomai tikra.

Ir kad dar sykį grįžtumėte prie paskutinio A. E. Puišytės „Begaliniam kely“ žodžio: „Nebijoki!..“

Jis skirtas ne mums, jei nejausime vidinės būtinybės suvokti, kas jame švyti.

Tada bent išgirskite, kaip sode džiugiai juokiasi vaikas.

Tame juoke tilpo visas Laikas, nekapojamas į didingus kosminius luitus ar į akimirkas. Nesmulkinamas laikas. Kodėl vis tankėja minios pasižyminčiųjų stulbinama galia naikinti praeitį, viską pradėti iš pradžių, skanduojančių savo naujumo visagalybę? Kurį laiką iš praeities juos siekiančios rankos, žvilgsniai, sapnai, reginiai atspindžiuose (dangaus ir žemės) sekė kaip šešėliai, kol viską vienu smūgiu nukirto globalinės perspektyvos, kurios nepripažįsta nei Laiko, nei Istorijos. Ir tuštumos nepripažįsta, netgi sąžinė jiems tampa atkari, nes jos neįmanoma užtikti elektroninėje virtualybėje. Raginimas – žvelk – kyla iš amžių gelmės, išnyra galios galingos (p. 71) tuojau užklojamas funkcionalumais. Universaliu funkcionalumu.

Antros Deboros nebus. „Begaliniam kely“ stabtelėjęs ir į mus atsisukęs žmogus vienu mostu bus apvilktas ekleziologija ir nustumtas į paribius – mugėje jam paklausos nėra, nes čia dvasios poreikį atitinka pasiūlos ir paklausos poreikis bei prabangos didybė.

„Nenusigąsk, siela, kol už auksą labiau spindi mylinčios širdys.“ (p. 91).

Kol „Begalinio kelio“ įspaudas sieloje yra likiminis.

* Aldona Elena Puišytė, „Begaliniam kely“. – Kaunas: „Nemunas“, 2010 m.