Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 04 14

Silvija Zujūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kas tu, mano artime? arba Akių užtrauktukų spragsėjimas

Benamis Paryžiuje. EPA nuotrauka

Šis Silvijos Zujūtės tekstas buvo atrinktas į trumpąjį sąrašą „Bernardinai.lt“ tekstų konkurse 2022 dalyvių be magistro laipsnio grupėje.

Moteris sėdėjo ant šalto Paryžiaus grindinio pasitiesusi šiukšlių maišą ir užsimerkusi švelniai šypsojosi. Neatrodė kaip kasdien sutinkami vietiniai clochards, kurių palapinių miestai amoniaku dvelkiančiose patiltėse šokinėja tarsi įspėjamosios lentelės mūsų kasdienybės darbalaukiuose: dėmesio, jei jūs – ne mes, tai patraukę šį užtrauktuką įsilaušite į namus, kurių nėra, ir mes jus aprėksime, nes, būkime nuoširdūs, svetimų užtrauktukų segiojimas yra itin intensyvus judesys veikiamojo objekto atžvilgiu.

Atsegti palapinę, rankinę, striukę ar net suknelę (žinoma, ir suknelę ar net tai, kas po ja, kad jau rašome liberté dvasia putojančiame dvidešimt pirmajame) yra tikrai netikėta ir agresyvu. Galia tarp atsegančiojo pirštų: jeigu nenorima, kad būtų atsegta, jeigu norima, kad būtų atsegta, – jeigu yra pirštai ir jeigu yra ką atsegti. O mes šitame patiltės rūme netrokštame būti atsegti, glaudžiamės prie savo šešėlio taip, kaip jūs prie savojo glaudžiatės, ir tik mūsų šešėlių prasilenkimo išsaugoma ta užsičiaupusių užtrauktukų ramybė.

Vis dėlto supraskite, jeigu prisiliesite ir jeigu mes jūsų neaprėksime, pasirodys, kad mes šito laukėme – ir ne tik šito. Mes laukėme jūsų, vadinasi, jūs savas, vadinasi jūs – tai mes, vadinasi, šie nenamai yra tiek pat jūsų, kiek ir mūsų, juk galų gale jie niekieno, galų gale jie visada buvo ir jūsų niekieno nenamai, galų gale, jei atvirai, mes net negalėtume jūsų aprėkti.

Ne, ji neturėjo savo nenamų, kurie būtų ir mano. Ji tik pasitiesė šiukšlių maišą ir užsimerkė. O aš nemoku užsimerkti: ne todėl, kad gailėčiau kiekvieno clochard kaip savo artimo Paryžiaus gatvėse. Kaip ir visi jau išmokau perlipti į perėją išlindusias skylėtom kojinėmis apautas kojas, nusukti žvilgsnį nuo jaunuolio apsiblaususių vyzdžių, kai šie rodo praėjusios nakties kelionių aukštybes ir žemumas, išmokau neišgirsti iš baloje gulinčio vyriškio lūpų iššokančio bonjour, mademoiselle, ça va ?, kai paskutinis jo ištartas skiemuo su mano kulniukų dūžiais atsimuša į grindinio laiko juostą. Aš neužsimerkiu, nes mėgstu parašinėti rašalu, o dar dažniau pažaisti vaizdais – aš sau duodu leidimą imti kiekvieną šio gaudžiančio miesto kampą ir iš jo lipdyti savo vizualus bei eilėraščius, aš neužsimerkiu nei tiems, kuriuos matau pirmą kartą, nei tiems, prie kurių pripratau, aš turėčiau įsilašinti lašiukų į fotoaparato objektyvą, nes esu tikra, kad jis jau tikrai pervargo. Ir vis tiek, prieš užeidama į vaistinę jų nusipirkti, dar kartą objektyvą nukreipiu į moterį. Jos užmerktose akyse, kurių nematau, šilumos ir artumo paslaptis miestui, kuris ją atstūmė. Man atrodo, kad nuotraukoje bus svarbusis Roland Barthes punctum: aš privalau paspausti mygtuką. Nieko aš neprivalau. Ir visgi paspaudžiu – nueinu.

Tai būtų tik dar vienos įprastinės momentų gaudynės, kurias vien nuotraukų galerijos teprisimena, jeigu nebūčiau pamačiusi tos pačios moters dar kartą, po kelių dienų, kitame skersgatvyje su kita šypsena. Ji sėdėjo ant grindinio pasitiesusi šiukšlių maišą ir užsimerkusi bei iš visų jėgų įtempusi žandikaulius šypsojosi. Atrodė taip, tarsi kas nors jai būtų davęs sukąsti nematomą skudurą ar pagalį. Toje perspaustoje grimasoje buvo kažkas bauginančio: šaligatviu einantys žmonės susižvalgydavo, nutildavo, pereidavo į kitą gatvės pusę – buvo baisu, kad, priėjus prie pat, netyčia ji prisilies šalčiu, kuriuo alsuoja šitas sustingęs momentas. Kodėl reiktų šitaip sėdėti? Jie nesupranta, aš – irgi nelabai. Bet vien dėl to, kad piktnaudžiauju idėja, jog Paryžiaus gatvių ir aikščių raudonos užuolaidos kas vakarą prasiskiria tam, kad aš galėčiau žengt žingsnį į sceną, lengvai patikiu ir automatiškai suflerių generuojamais atsakymais. Man atrodo, kad būtent man ji šitaip skaudžiai šypsosi, tarsi sakydama: „Ateik, paspausk savo fotoaparato mygtuką dabar, dar kartą. Aš pozuoju, aš šypsausi, aš laukiu tavo kūrybinės ambicijos, lipdyk iš manęs ką nori, jeigu pajėgi įveikti šitą deimanto kietumą mano šypsenoj, jeigu nulipdysi iš šitos kietos materijos, tarsi iš molio, ką nors įžiūrimo. Jeigu tau ir vėl norisi.“ Ir man taip nesinori, visai. Į objektyvą krislas įkrito, graužia graužia trumpalaikis gatvės žibintų užtemimas, kurio niekas nenori nei teleskopais, nei plikom akim stebėti. Graužia, ne tas žodis kaip graužia.

Nuotraukų paroda Paryžiuje. Asociatyvi EPA nuotrauka

Ir visgi aš nežinau, kodėl man taip graužia: argi tikrai kiekvienas mano fotoaprato spragt atsega žmonių palapines, pinigines ar marškinius? Apie ką aš kalbu, kai pasakoju šitą dviejų šypsenų istoriją ir ar tikrai čia vien apie pasaulio muses ir drugelius mano skaitmeninio gintaro inkliuzuose? Inkliuzai būna gražūs – jie skaidrūs ir gelsvi žaidžia saulėje ir net liūdniausios musės juose atrodo kaip gražiausios aktorės, kurios ryte atsibunda su makiažu ir netvarkingai tvarkinga šukuosena. Nusikaltimas ar ne, paspausti tą mygtuką, nėra mums svarbiausias klausimas, tačiau visgi paspausti ar nebūtinai: štai kas įdomu. Nors atrodo, kad tarp šių dviejų klausimų beveik nėra skirtumo, norėčiau pamėginti jį išryškinti. Pirmasis implikuoja konfliktą: paspausdamas fotoaparato mygtuką žmogus nusikalsta, o nepaspaudęs ne: vadovaudamasi tokia logika, teksto pabaigoje aš būčiau priversta muštis kumščiu į krūtinę ir gailėtis savo nejautraus artistiško įžūlumo, turėčiau visus skatinti daugiau galvoti apie aplinką, būti gailestingesnius, gelbėti vargšus, kurių kojas įprastai peržengiame platesniu žingsniu, aukoti… Konfliktinės situacijos analizė galėtų atskleisti situacijos veikėjų pozicijas, iškiltų daugybė visuomenės problemų ir ydų: galų gale atsirastų moralas ir atsakymai. Visgi vien tokio teksto nuojauta jau išduoda, kad aš nenorėčiau jo parašyti: ne todėl, kad manau, jog neverta būti jautresniems – priešingai – būkim, o visgi todėl, kad aš turiu ir antrą teksto nuojautą. Antrasis klausimas „paspausti ar nebūtinai?“ neskirtas surasti teisiesiems: jis mus veda ne į atsakymą, o į patį save – reflektuodami jį, mes reflektuojame ne veiksmą ir jo pasekmes, o tai, kas įvyksta prieš: apie jį galvodami, mes reflektuojame patį klausimo būti ar nebūti.

Kūrėjai, ypač jaunieji, dažniausiai nėra linkę sustoti: mūsų meno pasaulis inertiškai rieda intensyvumo ir pojūčių kalvomis – kas ryškiau, kas drėgniau, kas su daugiau garso ar nuogumo, kas tamsiau, kas atviriau, kas arčiausiai tiesos, manykim. Visų šių lenktynių bėda visgi yra ta, kad sunku nubrėžti ribas, o kai jų nenubrėžiame, tai arba niekas iš tiesų nepadaro pakankamai gerai (visada galima nurengti ne vieną, o dešimt), arba visi jau viršūnėje ir greitai nebesinorės nė to vieno nurengti, nes kaip ir viską matėme. Meno įžūlumas ir kūrybiniai šuoliai tegu lieka dabar jį tyrinėjantiems, o aš visgi norėčiau pasvarstyti apie situacijas, kuriose sumanoma stabtelėti ir per greitai fejerverkų neiššauti. Štai Paryžiuje gyvenantis lietuvių rašytojas Valdas Papievis, pasakodamas apie savo paskutinio romano „Ėko“ (2021) rašymo procesą, prisimena momentą, kuris puikiai parodo klausimo spausti ar nespausti, atsegti ar neatsegti – griauti ar negriauti visagalį būti. Autorius sako: „[galvojau] bus šita novelė, kur Paryžius griūva, galiausiai jis visai sugriūva ir lieka tiktai Dievo Motinos katedra, kurios aš nedrįsau sugriauti. Man tai atrodė, tarsi būtų literatūrinis pasikėsinimas prieš vieną didžiausių Vakarų civilizacijos simbolių. Ir galiausiai to kūrinio gale turėjo likti tiktai viena katedra. Tik staiga ta katedra užsidegė ir vėl visas mano planas sugriuvo.“ Kūrinio pabaigoje katedros smailė visgi krinta, bet tik dėl to, kad jis nebuvo pabaigtas 2016 metų rugpjūtį, kai katedros Paryžiuje dar nedegė. Nugriauti katedrą tada autoriui rodėsi tarsi pasikėsinti: kas kad žodžiu, kas kad kūrybiškai nusiteikus. Taip tarsi nujaustų, kad, tekstui išėjus, nė kiek neaptrupėjusi katedra šalta kraupia šypsena šypsosis kviesdama vėl pakelti plunksną, vėl ją poetiniu žodžiu įgarsinti, vėl iš jos deimanto kietumo fasado tarsi iš molio ką nors nulipdyti. Ši istorija pasakoja apie klausimui stabtelintį kuriantįjį: mes nežinome, koks būtų buvęs kūrinys, jei katedra būtų sugriauta 2016, jis, ko gero, vis tiek būtų puikus, tačiau autoriaus pasirinkimas, atėjus minčiai, neišdrįsti jos užrašyti rodo jautrumą, kurio vis mažiau turi šių dienų kūrėjai. Negriauti katedrų anksčiau laiko – tai pagalvoti, prieš bandant kūrybine ambicija supurtyti adresatą, tai nors trumpam užgniaužti inerciją, galų gale tai ir sukurti santykį su tuo, apie ką kalbi. O santykis implikuoja artumą.

Deganti Paryžiaus Dievo Motinos katedra. EPA nuotrauka

Artume slypi šventa įsipareigojimo paslaptis: gal todėl, nujausdami, jog koks nors asmuo, su kuriuo reikalų turėti nenorime, prašosi artumo, staigiai nusukame akis, pabaigiame pokalbį, pakeičiame toną. Toliau žiūrėti atviromis akimis, kalbėti draugišku balsu, juokauti – visa tai kurtų santykį, kurio artume minėtas asmuo jau taptų šiandien mums rūpinčiu žmogumi. Tų, kurie rūpi, šiandienos bėdoje nepaliksi, už juos esi atsakingas. Kartais, žinoma, tokį artumą sukuriame: gal turėdami laiko, gal pajutę simpatiją, o gal tiesiog save kitame atpažinę. Tačiau taip pat dažnai vykdome artumo prevenciją, vėlgi dėl tų pačių, tik priešingon reikšmėn išverstų priežasčių. Į artumą einame su žmonėmis ir su erdvėmis, jam pasiryžtame skaitydami literatūrą ir tapdami kitokių meno kūrinių auditorija, net kurdami prie pasaulio artinamės, jį tvirtai sugniauždami tarp pirštų, šitaip tarsi mėgindami bent tiek purios žemės kvapo į savo kūrinius įnešti. Vis dėlto artintis, būti arti ar suartėti nėra tas pats, kas kitame matyti sau artimą. Čia svarbu prisiminti ištraukoje iš šv. Evangelijos pagal Luką pateikiamą mintį: Jėzus, paklaustas, kas gi yra tas artimas, kurį reikia mylėti taip, kaip save patį, papasakoja istoriją apie nelaimėlį, kurį, žiauriai sumuštą, aplenkė pirmieji du praeiviai, o trečiasis pasiryžo slaugyti. Papasakojęs istoriją, Jėzus klausia, kuris iš trijų praeivių atrodo buvęs nuskriaustojo artimas, ir, žinoma, juo pavadinamas tas, kuris parodė nukentėjusiajam gailestingumą. Artimiems išmokstame atleisti ir padėti, su jais pykstamės ir jų atsiprašome – nuo jų nenusukame žvilgsnio ir neperbėgame į kitą gatvės pusę juos pamatę. Dažniausiai artimus išbando sunkumai: juose pasikliaujame atmintimi – bėdoje atsimename artimus ir tikimės, kad jie mūsų nepamiršo. Tikime abipusiu atpažinimu.

Šių metų vasario 24 d. Ukrainoje prasidėjus Rusijos karui, visi pamatėme, kiek žmonių ieško artimo rankų prieglobsčio ir kiek rankų yra pasiruošusios šį prieglobstį suteikti. Dar dabar prisimenu mokytoją iš progimnazijos, kuri tada, kai man buvo dvylika, liūdnai rymodama ir žvelgdama į sovietinės architektūros palikimą mūsų kukliame mikrorajone, atsidusdama kartodavo: „Nu vat dabar būtų karas, niekas niekur čia neitų, niekas nieko vieningai nedarytų, prie jokio bokšto, niekur neitų, ir viskas.“ Žinoma, geriau būtų buvę niekada neturėti progos patikrinti, tačiau visgi matome, kad ne visai teisingai mąstėme savo kukliame mikrorajone: mėlynai geltona banga aidi mūsų miestai ir turime džiaugtis tuo, kad tik labai maža dalis mūsų pakeleivių perbėga į kitą kelio pusę, neprisiimdami artimo pozicijos. Kodėl tie, nenusisukantys, mano, kad mirštantieji Ukrainoje jiems artimi? Tikrai ne todėl, kad juos pažįsta, jaučiasi jiems skolingi, galų gale net ne dėl to, kad pasižiūrėjo baisių vaizdų ir dokumentinės medžiagos internete. Artimi jaučiamės, manydami, kad kitas gyvena tomis pačiomis prasmėmis, kurias laikome ir savo gyvenimo pagrindu, į aikštes einame, aukojame pinigus ir siunčiame humanitarinę pagalbą, nes netoli esančioje šalyje giliausioms prasmėms kyla grėsmė. Šiame pavojuje artimų turime daugiau nei bet kada anksčiau: jei iš jų bus atimtos prasmės ir esmės, drebės ir mūsiškės, nes tik jomis susaistyti žmonių ir erdvių santykiai, tik dėl jų kasdien varstomos universitetų ir mokyklų durys, tik prasmėse ir jų audžiamuose mūsų žmogiškuosiuose santykiuose galime atpažinti save.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Atrodo, kad net nejausdami nuolat vieni prie kitų artinamės: savo kūrybinėmis amibicijomis trupindami svetimų miestų grindinius, pradėdami spontanišką pokalbį troleibuse, galų gale vis mėgindami ką nors atsegti. O vis dėlto ne visada būname artimi: būdami artimi ir kituose artimus matydami dažniau sustotume. Mažiau spragsėtų fotoaparatų mygtukai, anksčiau laiko negriūtų katedros, būtų mažiau skylėtų kojų, išlendančių į perėjas, vis daugiau ir daugiau žmonių pagalvotų apie artimus, kurie ir už mus Ukrainoje kovoja. Tačiau nujaučiate, kad, vadovaujantis antrąja teksto nuojauta, neišeina baigti šia pakilia nata: nebūsime mes artimesni. Meninkai ir toliau riedės inercijos kalneliais su kiekvienu įkvėpimu mėgindami vis daugiau iškvėpti, aš apsimesiu, kad negirdžiu euro prašančio balso, kai palei kojas nuskambės bonjour, mademoiselle, ça va? ir, deja, rytoj Ukrainoje vėl mirs ne vienas taikus civilis. Mes žinome, kad taip bus, tačiau galbūt vien dėl šio žinojimo mes esame jautresni nei bet kada. Mums, keliantiems klausimą, akis atsega pagaliau artumui pasiryžęs jautrumas: ir negalime mes jo aprėkti, nes mes visada buvome ir jo niekieno nenamai, mus dabar reikia fotografuoti ir nereikia bijoti mūsų pavargusios persikreipusios šypsenos. Griūvančios katedros nusipelnė tą šypseną pamatyti ir tegu jos būna atsatytos artumu, kuris gims klausimo ir refleksijos amžinajame būti.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.