Kas yra mano artimas?

Kad būtų įmanoma įveikti visus mūsų gyvenimo iššūkius, negalime vien tik laukti, kol situacija įves savo „taisykles“, bet patys jas turime inicijuoti ir bandyti suvokti, kokioje aplinkoje esame, ką galime padaryti čia ir dabar.

Kai mums būna sunku, kai aplanko kančia ar liga – tokiomis akimirkomis svarbu surasti prasmę. Mes turime sugebėjimą įprasminti dalykus, bandyti suvokti, kodėl aš tai išgyvenu, kokia yra to išbandymo prasmė. Tačiau mūsų esminis klausimas turėtų būti ne kodėl tai įvyko, bet kaip man gyventi tuose sunkumuose.

Toks požiūris labai padeda, kai prisimename savo gyvenimo istorijos žaizdas. Visada lengviausia galvoti: jeigu praeityje nebūtų nutikę to ar ano, tai dabar būtų geriau. Bet kur kas geriau – priimti esamą situaciją ir savęs paklausti: „O ką aš dabar galiu padaryti?“

Gyvybiškai pavojingas neturėjimas laiko

Apie tai mums daugiau gali papasakoti Evangelijos pagal Luką istorija, kurioje sutinkame gailestingąjį samarietį (Lk 10, 25–37):

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“

Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“

Šią Evangelijos ištrauką galime girdėti kaip dialogą tarp Jėzaus ir kiekvieno iš mūsų. Atrodo, kad Dievas nori mus vesti į dar neatrastas vietas, apie kurias iki šiol nežinojome. Jis nori mums padėti suprasti, kas yra meilė ir ką reiškia mylėti. Ir tai nėra kažkokia teorija ar žinia, bet labai konkretūs veiksmai.

Kokius veikėjus matome evangeliniame pasakojime? Iš pradžių skaitome apie plėšikus. Mes nežinome, kas tiksliai atsitiko – kiek buvo plėšikų, kokie jų motyvai užpulti žmogų. Vien apie plėšikus galėtume nemažai kalbėti, svarstyti, kodėl jie pasirinko tokį gyvenimo būdą, kokia buvo jų vaikystė ir pan. Bet labai gražu, ką enciklikoje „Fratelli Tutti“, komentuodamas šią ištrauką, rašo popiežius Pranciškus. Jis klausia: „Ar mes turime ieškoti plėšikų?“ Tai reiškia – ar mes vysimės plėšikus ir ieškosime, kas užpuolė vargšą? Taip darydami, rizikuojame sunkiai sužeistą žmogų palikti be pagalbos, kurios reikia nedelsiant.

Šis pasirinkimas yra mūsų gyvenimo klausimas. Kai susiduriame su sunkumais, turime klausti: „Ką darom?“ Ar ieškome kaltų (panašiai, kaip po pralaimėtų futbolo rungtynių), ar „gydome“ esamą situaciją?

Toliau skaitome apie kunigą ir levitą, kurie tiesiog praėjo pro sunkiai sužeistą samarietį, nesustojo prie jo. Galime sakyti, kad tokia situacija dažna mūsų gyvenime, kai širdyse pritrūksta meilės. Tie žmonės neturėjo nė kelių minučių jam padėti ar ieškoti pagalbos. Ar žinote, kuris mygtukas dažniausiai naudojamas liftuose? Ogi tas, kurį spaudžiame (ir dar su kokia energija!), kad durys kuo greičiau užsidarytų. Juk mes neturim laiko…

Tačiau gražu tai, kad Jėzus šiame palyginime nekaltina nei kunigo, nei levito. Jis išsako faktus, bet neteisia. Bet mums vis tiek kyla klausimas – kodėl kunigas toks nejautrus, kad, pamatęs leisgyvį žmogų, net praeina kita kelio puse? Pasirodo, jis tiesiog laikosi to meto taisyklių. Hebrajų kultūroje kontaktas su negyvu kūnu buvo suprantamas kaip suteršiantis, tad kunigas ir levitas, turbūt pagalvoję, kad žmogus – jau nebegyvas ir, vengdami susitepti, pabijojo prieiti.

Taigi, kai norime mylėti, turime pereiti nuo įstatymo prie malonės. Mums kartais reikia „peržengti“ savo modelį ir išankstinius planus, turime būti pasirengę daryti gera ir priimti situaciją tokią, kokia ji yra.

Gyvenimas yra susitikimas

Galiausiai pasakojime pasirodo gerasis samarietis. Jis sustoja, paima nelaimėlį, pasirūpina jo gydymu ir kurį laiką pats prižiūri. Samarietis dovanoja tai, kas šiame pasaulyje labai reta, – jis skiria laiko kitam. O juk greičiausiai jis turėjo planų – jeigu, kaip skaitome, buvo su gyvuliu (greičiausiai – asilu), galbūt gabeno kokių nors prekių, kurias tą dieną ketino parduoti. Turėjo įsipareigojimų ar norų. Ir vis tiek jis sugebėjo viską atidėti, pamatęs sužeistą žmogų.

Prisimenu mūsų kaimyną Antaną. Vieną dieną dirbome bažnyčioje ir neturėjome su kuo gręžti metalo. Kaimynas tuo metu remontavo traktorių. Kai Antano paprašiau grąžto, jis jį davė ir dar atėjo pagelbėti. Man tai buvo pavyzdys – kaimynas atidėjo savo svarbius darbus, kad padėtų mums.

Be abejo, toks sugebėjimas – viską palikti ir pamatyti sužeistą žmogų – yra Dievo malonė. Šį sugebėjimą mums reikia auginti. Čia gali padėti popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Gyvenimas yra ne laikas, kuris praeina, o susitikimo laikas.“ Galime prisiminti šiuos žodžius, kai teks spręsti, ką daryti toliau. Galime pasirinkti „neužsidaryti“ nuo kitų.

Popiežius pastebi, kad mums sunku tai daryti – padėti, paremti, pagelbėti silpniesiems. Mes prie to nepripratę, mums reikia augti. Esame linkę ignoruoti situaciją, nukreipti žvilgsnį kitur. Kai važiuoju autostopu, man visada įdomu stebėti vairuotojų žvilgsnius. Vieni pasisveikina, atsiprašo, kad negali paimti – ir to užtenka, man nereikia ieškoti priežasties. Bet kada vairuotojas pravažiuoja net nepažiūrėjęs į tave ir jautiesi kaip koks stulpas, tą akimirką galvoju: „Gal galime elgtis kitaip?“

Čia galime prisiminti migrantus ir pabėgėlius. Koks yra mūsų elgesys jų atžvilgiu? Ar mes sakome, kad jie – ne lietuviai, tad rūpintis jais – ne mūsų reikalas? Aš, belgas, iki šiol prisimenu vieno lietuvio pasakojimą, kaip sunkiai žmonės gyveno sovietmečiu, kai nebuvo jokios pagalbos iš Vakarų. Tad gal mes galėtume bent jau atjausti žmones, kuriems labai sunku dabar? Parodyti jiems dėmesingumą? Toji situacija, kurioje jie atsidūrė, iš dalies yra ir mūsų atsakomybė.

Kaip atsidėkoti tiems, kurie mums padarė gera?

Įdomu skaityti, kad samarietis, padėjęs žmogui, jį paskui perdavė į geras rankas ir toliau patraukė savo keliu. Negalime sakyti, kad jis labai prisirišo prie nelaimėlio, bet padarė tai, ką reikėjo, ir iškeliavo. Jėzus kelia klausimą: „Kas buvo artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Atsakymas – tas, kuris parodė jam gailestingumą.

Jėzus, samarietį pateikdamas kaip sektiną pavyzdį, kartu kviečia mylėti tuos žmones, kurie mūsų gyvenime yra vienaip ar kitaip padėję. Esame kviečiami juos prisiminti, dėkoti jiems, gyventi tąja padėka – nesvarbu, ar mes juos toliau pažinsime, ar ne. Jėzus netgi kviečia mus… būti skolingus.

Kaip tai suprasti? Pateiksiu vieną pavyzdį. Gal prieš 30 metų, kai buvau studentas, važiuodavau autostopu Italijoje, buvo nelengvi laikai. Kartą mane paėmė vilkiko vairuotojas. Įlipau pas jį ir po dešimties minučių užmigau – buvau toks pavargęs… Po pusvalandžio vairuotojas mane pažadino ir davė sumuštinį, sako: „Valgyk!“ Jis kalbėjo vien itališkai, bet daugmaž viską galėjau suprasti. Kai pamatė, kaip skaniai suvalgiau tą sumuštinį, jis man atidavė ir antrąjį – o tai buvo visi jo pietūs. Bandžiau paprieštarauti: „O ką jūs pats valgysite?!“ Bet jis nuramino: „Namai netoli, viskas gerai.“

Iki šiol labai gerai prisimenu šią istoriją. Man buvo labai gražu, jaučiuosi tam žmogui visą gyvenimą skolingas. Aš negaliu tos skolos grąžinti tiesiogiai, net nežinau, ką jis šiuo metu gyvenime veikia ir kur jis yra. Bet tai nėra taip svarbu. Galiu šią „skolą“ grąžinti savo gyvenime darydamas tą patį. Toji „skola“ manyje „užkuria variklį“, įkvepia norą padėti kitiems. Pavyzdžiui, ką nors padovanoti autostopu mane pavėžėjančiam žmogui.

Apie tai kalba ir pats Dievas Biblijoje, įsakydamas gerbti savo tėvą ir motiną. Moterys, galite paliudyti, kokia yra laimė, bet kartu ir sunkumas dovanoti gyvybę savo vaikui, jį pagimdyti, išauginti. Bet ar jūs tam vaikui sakote: „Tu man esi skolingas“? Turbūt ne! Bet mes turime būti dėkingi, kad gavome gyvenimo dovaną. Mūsų tėvai neprivalėjo jos suteikti, bet iš jų meilės mes esame – ir galime dėkoti. Mes dėkojame ne dėl pareigos ar teisingumo, bet dėl meilės. To, ką gavome, dažnai negalime grąžinti, liekame skolingi – bet toji „skola“ mums padeda daryti gera.

Taigi minėtame Evangelijos pasakojime atrandame du svarbius dalykus. Jėzus kviečia mane visada prisiminti ir būti dėkingam žmonėms, kurie man kada nors padėjo, išgelbėjo, atleido, buvo šalia. Ir antra – Jis kviečia mane daryti tą patį, ką darė ir samarietis, – skirti laiko kitam.

Kur rasti artimą?

Atkreipkime dėmesį į dar vieną detalę Mato pateiktoje istorijoje – sumuštas pusgyvis žmogus buvo ant kelio. Kunigas, levitas ir samarietis ėjo tuo pačiu keliu savais reikalais, tą žmogų jie pamatė atsitiktinai. Jiems nereikėjo specialiai ieškoti nuskriaustojo. Ką tai reiškia? Ten, kur aš šiuo metu einu savo gyvenime, ten ir turiu žiūrėti, ar kam reikia mano pagalbos. Tai labai konkretu – tokį žmogų galiu sutikti savo namuose, darbe ar kitur, kur tik būsiu. Jėzus mane kviečia dovanoti save ten, kur veda mano kelias. Kur vyksta veiksmas čia ir dabar.

Taip pat svarbu paminėti, kad Jėzaus giriamas žmogus yra samarietis. Jau minėjau griežtas anų laikų kultūros taisykles. Pagal jas, žydai su samariečiais net nebendraudavo – ir pastarasis tikrai neprivalėjo padėti sužeistam „priešui“. Bet įvyko kitaip. Galime pagalvoti: jeigu tektų rinktis, kam padėtume? Savo broliui ar pusseserei? Pusseserei ar kaimynui? Kaimynui ar pabėgėliui? Katalikui ar musulmonui? Mes linkę skirstyti žmones pagal tautą ar religiją. Tačiau Evangelija mus kviečia žvelgti šiek tiek plačiau – visi turime vieną Tėvą ir esame broliai bei seserys.

Apaštalas Paulius rašė: „Broliai! Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19). Tad turėtume į žmones žiūrėti ne pagal odos spalvą ar religiją, bet kaip į Dievo kūrinius.

Taigi, per gailestingojo samariečio palyginimą Dievas nori „praplatinti“ mūsų širdis, bet kartu ir sako: „Aš esu su jumis.“ Bažnyčios Tėvai rašė, kad, kalbėdamas apie samarietį, Jėzus turi omenyje save, kaip tą, kuris ateina pas mus, ant žaizdų užpila aliejaus, mus gydo – ir tai šiandien vyksta sakramentų pavidalu. Bet taip pat galime į Jėzų žiūrėti kaip į tą sunkiai sužeistąjį – ar kenčiantį ant Kryžiaus. Ką darome patiems mažiausiesiems, darome ir Kristui.

Dievas nori keliauti su mumis, kad gyventume visavertiškai. Kad suvoktume, jog dėkingumo dvasia ir malonė yra pagrindiniai dalykai, vedantys mus per gyvenimą.

François Bourgois (brolis Pranciškus) – Tiberiados bendruomenės vienuolis