Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kas yra sakramentalijos?

Cathopic.com nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Sakramentalijų apsupty – „Kunige, palaiminkite!“ perpublikuojamas iš maldynėlio „Magnificat“ 2021 m. 8 (138) nr. 

Rugpjūčio mėnuo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje skatina ne vieną tikintįjį palikti savo namus ir pradėti piligrimystę į vieną ar kitą Mergelės Marijos šventovę, nuo seno garsėjančią stebuklais ir atlaidais. Nuo seniausių laikų įprasta tokiomis progomis dalyvauti iškilmingose šv. Mišiose, atlikti išpažintį ir… parvežti į namus kokį nors tą vietą primenantį dalyką – nuo akmenukų, vandens, figūrėlių iki šiandien jau masiškai paplitusių atvirukų, paveiksliukų ar kitų pamaldumui skirtų daiktų.

Suvenyrus palikę nuošalėje, panagrinėkime, kas yra sakramentalijos, ką ir kaip kunigas gali palaiminti ir ką daryti su nebenaudojamais pamaldumo praktikos reikmenimis?

Kas yra sakramentalijos?

Katekizmas sako, kad tai Bažnyčios įsteigti šventi ženklai (skirtingai nuo sakramentų, įsteigtų Jėzaus Kristaus), per kuriuos teikiamos dvasinės malonės ir pašventinamas žmonių gyvenimas. Kiekvienas švenčiamas palaiminimas ne tik padeda pasiruošti priimti Dievo duotus ženklus – sakramentus, bet taip pat išplečia jų poveikį žmonių gyvenimo patirčių įvairovėje. Tai dvasininko ar (numatytais apeigyne atvejais) pasauliečio malda, „dažnai lydima tam tikro ženklo: rankos uždėjimo, kryžiaus ženklo, Krikštą primenančio pašlakstymo pašventintu vandeniu“. Malonės šaltinis – pats Dievas, veikiantis per Bažnyčios užtarimo maldą ir naudotojo tikėjimą.

Katekizmas pabrėžia, kad nors sakramentalijos ir „neduoda Šventosios Dvasios malonės tokiu būdu kaip sakramentai, tačiau Bažnyčios malda jos parengia gauti malonę ir su ja bendradarbiauti“. O kadangi žmonės savo veikla tęsia Kūrėjo darbą, svarbu kiekvieno sutverto daikto naudojimą kreipti į žmonių pašventinimą ir Dievo garbinimą (Plg. KBK, 1667–1670). Nors sakramentalijos nėra būtinos išganymui, naudojimasis jomis stiprina pamaldumą ir kaskart primena – Dievas yra mano ir visko pasaulyje pradžia, tikslas ir pabaiga.

Cathopic.com nuotrauka

Sakramentalijų formos:

PALAIMINIMAI: Dievo pašlovinimas, maldoje prašant jo malonių asmeniui, valgiui, vietai ar daiktui. Tad kunigo prašome palaiminti (o ne pašventinti), pvz., mus, vykstančius į kelionę, ligonius, vandenį, butą, automobilį, maldaknygę, rožinį ir pan. Šventovėse tai dažnai daroma iškilmingų šv. Mišių pabaigoje – arba paprašykite kunigo, esančio zakristijoje ar raštinėje, tai padaryti po pamaldų. Palaiminimo apeigas sudaro esminės dvi dalys: Dievo žodžio skaitymas ir malda, kuria šlovinamas Dievo gerumas bei prašoma jo pagalbos.

Ar kunigas galėtų atsisakyti ką nors palaiminti? Tikrai taip. Palaiminti prašomi dalykai neturi būti priešingi Evangelijos normai ir dvasiai. Antikrikščioniški simboliai ar daiktai, nesuderinami su mūsų tikėjimu, neskatinantys asmeninio pamaldumo, nevedantys arčiau Dievo arba net nuo jo atitolinantys, nėra laiminami.

PAŠVENTIMAI (nuolatinis paskyrimas): asmenų ar liturgijai švęsti skirtų daiktų bei vietų paskyrimas Dievui. Tokio pašventimo veikimas yra tvarus. Pašvenčiami liturgijoje naudojami indai ar drabužiai, šventieji aliejai, varpai, bažnyčios pastatas, o taip pat asmenys – vienuolyno abatas ar abatė, mergelės ir našlės, vienuoliai, duodantys įžadus, ar asmenys, atliekantys tam tikras bažnytines tarnystes (lektoriai, akolitai, katechetai).

EGZORCIZMAI: vyskupo ar jo įgalioto kunigo Jėzaus Kristaus vardu atliekama malda, kad „asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios“ (KBK, 1673).

Cathopic.com nuotrauka

Ką daryti su nebenaudojamomis sakramentalijomis?

Reikėtų vengti dviejų nepageidautinų ir šiurkščių kraštutinumų: išmesti tiesiog į šiukšliadėžę (kai kurie mano, kad tai nieko blogo, sakydami: „Išmesk į šiukšliadėžę, nes gi tikėjimas yra širdyje, o ne daiktuose“ arba „tiki Dievą ar paveiksliukus?“) ar viską nešti dvasininkams, besidarbuojantiems artimiausioje bažnyčioje.

Bažnyčios teisės nuostatose randame mintį, kad su visais daiktais, kurie per pašventimą ar palaiminimą buvo paskirti dieviškajam kultui, turime elgtis pagarbiai ir negalime jų naudoti pasaulietiškam ar kitam netinkamam tikslui (Plg. kan. 1171). Tai ką daryti su sutrūkusiais rožiniais, senais paveikslais, šūsnimis (nereikalingų) šventų paveiksliukų, suplėšytomis maldaknygėmis ar besikaupiančia katalikiška spauda? Nors to konkrečiai nereglamentuoja jokie bažnytiniai dokumentai, nuo seno yra nusistovėjusi tokia praktika:

Pataisyti ar atiduoti. Gal jums tai bereikšmis dalykas, bet yra žmonių, kurie domisi liaudišku pamaldumu ir renka senus paveikslus ar maldaknyges. Daiktus, jei pavyksta, geriausia pataisyti, nuvalyti ir perduoti, pvz., į kokį nors muziejų. Tačiau kartais to tiesiog neįmanoma padaryti.

Sudeginti. Natūralius ir degius daiktus, tokius kaip šventi paveikslėliai ar maldaknygės, geriausia deginti. Jei, pavyzdžiui, gyvenate daugiabutyje ir tokių dalykų deginimas yra problema, galite paprašyti draugų, kurie turi krosnis, kraštutiniu atveju – parapijos kunigo pagalbos. Pagalvokite, kad paveiksliukus galima naudoti kaip Šventojo Rašto, Valandų liturgijos ar kitų knygų skirtukus.

Užkasti žemėje. Taip pat yra paprotys laidoti rožinius palaimintoje žemėje (dažniausiai kapinėse). Natūralius daiktus atiduodame gamtai (pagarbioje vietoje), o tie, kurių negalima deginti ar palikti suirti žemėje, yra tiesiog atiduodami perdirbti.

Perdirbti. Katalikišką spaudą ir kitus religinio turinio leidinius, jei negalime jų sudeginti, geriausia perdirbti, t. y. atiduoti ten, kur surenkama makulatūra.

Kun. Valdemaras Širvinskis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Sakramentalijos, kuriomis galima naudotis kasdien:

Pašventintas vanduo. Primena mums Krikštą ir yra dvasinio apsivalymo ženklas. Krikšto sakramentas, kaip ir visi sakramentai, kyla iš perverto ant kryžiaus Jėzaus šono, iš kurio ištekėjo kraujo ir vandens. Pašventinto vandens ženklas tai primena. Taigi, piktajam tai yra jo pralaimėjimo ženklas ir paliudijimas, kad Kristus, kuris „įsigijo mus savo krauju“ (Apd 20, 28), yra mūsų ir mūsų gyvenimo karalius. Taigi, verta namuose turėti indą švęstam vandeniui. Galima jį įrengti prie durų, kad būtų po ranka, įėjus į namus ar butą, o taip pat kitose patalpose. Juo labiau verta jį naudoti dažnai ir su tikėjimu.

Druska. Jei įmanoma, turėkite savo namuose ir palaimintos druskos. Galite paprašyti savo parapijos kunigo palaiminti druską, tačiau nenustebkite, jei dvasininkas išreiškia nuostabą ar skepticizmą, nes ši praktika yra šiek tiek primiršta ir iš tiesų gali stebinti. Nepaisant to, nuo pat pradžių krikščionys, atsimindami, kad jie pašaukti būti „žemės druska“ (Mt 5, 13), naudojo palaimintą druską kaip galingą ginklą prieš blogį – maišydami su maistu, barstydami tose vietose, kurias norėjo apsaugoti nuo piktojo įtakos. Taip pat yra laiminami duona, vynas, aliejus ar kiti maisto produktai, kurių svarbiausia paskirtis – patraukti tikinčiuosius prie neregimųjų dalykų, t. y. prie Dievo šlovinimo ir dėkingumo jam už visa gera, ką mums yra padovanojęs.

Unsplash.com nuotrauka

Kryžiai, kryželiai, ikonos, medalikėliai, rožiniai, šventųjų atvaizdai, įvairaus laipsnio relikvijos – tai ne amuletai, bet konkretūs ženklai, kalbinantys mūsų vaizduotę ir gaivinantys Dievo prisiminimą kasdienėje veikloje, provokuojantys mus bent trumpai maldai.

Ir neužmirškime! Svarbiau yra ne pats materialus daiktas, o sakramentalija, tai yra malda, kuria buvo prie to daikto melstasi prašant Dievo malonės, tos malonės nuolatinis prisiminimas ir Dievo šaukimasis, naudojant tą daiktą. Esmė yra ne tai, kad apsikarstytume visomis turimomis sakramentalijomis ar kitu asortimentu iš devocionalijų parduotuvių, bet kad jos būtų tikėjimo ženklas, kurį turiu su savimi, ir kuris padeda man tapti palaiminimo ženklu pasauliui. Mes, krikščionys, taip pat esame „sakramentalijos“ žmonėms, tarp kurių gyvename – semiamės jėgų iš sakramentų ir turime vesti kitus prie gyvybę teikiančio šaltinio.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien