Kasdienybės mistika

Jėzuitas Karlas Rahneris mums paliko tokią ištarmę: „Atsidavęs ateities krikščionis bus arba mistikas, kuris „kažką“ patyrė, arba jo apskritai nebebus.“ Tam pritaria ir dvasingumo teologai, ragindami peržvelgti šiandienos dvasingumą ir jį atnaujinti mistikos patirčių akivaizdoje. Kalbame apie tam tikrą kiekvieno krikščionio mistinę dimensiją, atpažįstamą labiau ar mažiau netobulame kasdieniame gyvenime ir daugiau ar mažiau intensyvioje tiesos patirtyje, dėl kurios mes įgyjame savo tapatybę. Ir pati krikščionybė turi šią mistinę dimensiją, pasireiškiančią kasdieniame kiekvieno krikščionio gyvenime ir parengiančią tikinčiuosius sąmoningai ir valingai patirti tiesioginę Dievo akivaizdą, kurią iki galo išgyvensime amžinybėje.

Bėda ta, kad šiandien mistika vis dar suprantama kaip ypatinga dovana, o gal „prakeiksmas“, skirtas pavieniams, dažnai perdėm šventiems, o kartu keistiems asmenims, dovanai gavusiems tokią privilegiją, pasireiškiančią per vadinamąją „įlietąją kontempliaciją“, dažnai lydimą kūno ir sąmonės funkcijų praradimo, dvasios pagavų, ekstazių, vizijų ir kitokių sunkiai paaiškinamų reiškinių. Senesniuose dvasingumo vadovėliuose galima rasti teiginių, nurodančių, kur krikščionio gyvenime yra vietos mistikai: ogi tik tam tikrų Dievo išrinktų asmenų, padariusių didelę pažangą asketinėse praktikose, gyvenimuose, tarsi vainikuojant asketinį gyvenimą jautresniu ir atidesniu santykiu su Dievu. Pats dvasingumas dažnai tapatinamas ne su mistika, o su askeze, tai yra grynai žmogiška dvasine veikla ir pastangomis, sąmoningai ar ne užtemdant pirminį Dievo malonės veikimą ir iniciatyvą.

Iš tiesų mistika mūsų tikėjime užima daug svarbesnę vietą. Pati mistikos sąvoka siekia antikos laikus. Žodis „mysterion“ yra kilęs iš žodžio „mistikos“ (veiksmažodis „myo“ reiškia „tylėti, užmerkti akis“), kuris helenistine prasme nurodo į misteriją: slaptą įšventinimo ritualą, leidžiantį žmogui susisiekti su dieviškąja sfera. Taigi, mistika – slapta ir sąmonei neprieinama tikrovė, atskleidžiama per iniciaciją. Krikščionybėje – tai Dievo išganingojo slėpinio patirtis, kai dieviškoji tikrovė, nors visada paslėpta, tapo visiems krikščionims bendru tikėjimo ir Dievo patirties objektu, jo meilės apsireiškimu, tačiau ne žmogaus iniciatyva ir suvokimu, bet malone Dievo, kuris apsireiškia Jėzuje Kristuje. Mistinio gyvenimo viršūnė yra veiksminga vienybė su Jėzaus Kristaus Dievu, kurią galima įgyvendinti tik per antgamtinę malonę. Štai kodėl krikštas su jo teikiama malone yra mistinis atgimimas Trejybėje ir dieviškoje šeimoje, augant ir keliaujant link galutinio susivienijimo su dieviškaisiais Asmenimis amžinybėje. Todėl mistinę patirtį reikėtų suprasti kaip krikščioniškosios egzistencijos pilnatvę ir tikėjimo gelmę.

Kalbame apie tuos pačius tikėjimo slėpinius, pažįstamus iš Bažnyčios mokymo, švenčiamus ir patiriamus liturgijoje, išgyvenamus patarnaujant gailestingumo darbais savo artimui. Šiomis priemonėmis naudodamasis tikintysis tikėjimo slėpinius gali visapusiškai išgyventi, giliai pažinti Kristų ir megzti vienybės ryšį su juo, net ir visiškai nieko nežinodamas apie pagavas, vizijas ir specialius mistinius pažadus. Slėpiniai yra Dievo numatyta ir nustatyta bendravimo su juo vieta, kur aukštesnė Dievo tikrovė ir žemesnė kūrinių tikrovė viena kitą persmelkia, pamažu viena kitą apima ir perkeičia. Tik slėpiniai teikia paguodą, nes jie yra malonės veikimas, gydantis giliausią mūsų egzistavimo žaizdą, įtrūkį tarp žmogaus ir Dievo. Atsiliepdami į Dievo malonės veikimą giliu nusižeminimu, tikintieji leidžiasi į tam tikrą sielos procesą – artinasi prie Bažnyčios dogmomis apibūdintų dieviškų slėpinių; vis giliau juos kontempliuodami, jie iš esmės yra perkeičiami, kad taptų pajėgūs priimti mistines patirtis.

Nors Bažnyčios pripažintų mistikų patirtis iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtinga nuo mūsų kasdienių krikščioniškų patirčių, tačiau teologų gerai išanalizuota atskleidžiant esminius momentus, ji nurodo į kiekvieno krikščionio mistinės patirties egzistavimą, jos ypatybes ir gaires, kurių laikydamasis krikščionis tampa vis jautresnis mistinėms patirtims. Pirmiausia tai pasireiškia augančiu sąmoningumu, padedančiu įžvelgti Dievo buvimą ir veikimą žmoguje bei pasaulyje ir atskirti įprastas krikščioniškas patirtis nuo mistinių. Dėl šio augančio sąmoningumo krikščionis atpažįsta tiesioginį Dievo mezgamą santykį su juo ir jautriai atsiliepia į galimybę vienytis su Dievu.

Tiesioginį santykį su Dievu reikia suprasti kaip Dievo ieškančio žmogaus troškimo intensyvėjantį išsipildymą, o vienijimąsi su Juo – kaip vis didesnį šio troškimo perkeitimą į visišką bendrystę su Dievu. Šios patirtys ir jų pažinimas visada kviečia aukotis dėl artimo gėrio ir išganymo, vis radikaliau atsiduoti Dievo slėpiniui, nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus Dvasiai, kuri pamažu apima visą gyvenimą. Žinoma, kad tokia eilinių krikščionių bendrystė su Dievu paprastai būna dalinė ar nevisavertė, dažnai pertraukiama savanaudiškumo ar žemiškų rūpesčių, bet krikščionis kaskart yra kviečiamas atsiversti ir gilinti šią patirtį. Mistinė patirtis siejasi su pačia išganymo ir šventumo esme, todėl apima visą žmogų, perkeisdama, įtvirtindama dorybėse, išlaisvindama jį nuo jo paties, kad darytų gerus sprendimus, atitinkančius Dievo valią. Mistinė patirtis, kaip ir kiekviena krikščioniška patirtis, reiškia gyvenimą teologinėmis tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis, kurios veiksmingai suvienija žmogų su Dievu ir padeda gyventi tikrąja, ne egoistine, savastimi.

Dabar, kai šiek tiek labiau pasigilinome į kasdienės mistikos galimybę krikščionio gyvenime, reikėtų bent savo sąmonėje stengtis „numitinti“ mistinę Dievo patirtį ir įžvelgti ją eilinio krikščionio gyvenime, kuris orientuotas į transcendenciją, kaip normalią ir priimtiną gyvenimo dalį, nors ir išlaikant visišką šventojo slėpinio nesuvokiamumą bei kilnumą.